Кэндзабуро Оэ: Asmeninė patirtis

Paukštis Berdas pasiekė tolimiausią aikštę, į kurią subėgo visos spinduliais pažirusios užeigų kvartalo gatvelės. Švytintis elektroninis laikrodis ant teatro fasado rodė septynias. Laikas skambinti ligoninėje budinčiai uošvei ir klausti, kaip einasi gimdymas. Nuo trečios popiet jis skambindavo kas valandą. Paukštis Berdas apsižvalgė. Aikštės pakraščiuose buvo daug taksofonų, bet visi užimti. Jis nekantravo ne tiek dėl gimdančios žmonos, kiek dėl uošvės, stypsančios prie telefono ligoninės priimamajame ir nervingai laukiančios jo skambučio. Nuo pat tos akimirkos, kai atlydėjo savo dukterį į ligoninę, ją apsėdo mintis, jog su gimdyvės motina čia elgiamasi nederamai ir nepagarbiai. Paukštis Berdas puoselėjo trapią viltį, kad telefoną bus užėmusi kurios nors kitos pacientės šeima. Jis pasuko gatve atgal dairydamasis baro, kavinės, saldžias kukulienes, kotletus ar kiniškus lakštinius siūlančios užkandinės, galanterijos prekių parduotuvės — bet kokios vietos, kur būtų galima užsukti kaip vienam iš klientų ir paprašyti telefono. Tačiau barų jam patartina šalintis, o pietus buvo neseniai pavalgęs. Gal nusipirkti vaistų nuo skrandžio skausmo?

Paukštis Berdas ėjo toliau ieškodamas vaistinės. Ūmai jo dėmesį patraukė šalia sankryžos įsikūręs ekscentriškos išvaizdos namas. Stogelį virš įėjimo dengė milžiniška iškaba su ginties pozicijoje sustingusiu kaubojumi, spaudžiančiu revolverio gaiduką. Pentinuotu batu kaubojus buvo primynęs indėną, ant kurio galvos puikavosi užrašas „Parduodame ginklus“. Iš vidaus patalpa buvo tirštai nukabinėta popierinėmis įvairiausių šalių vėliavomis ir geltonai žaliais serpantinais, o per visą jos plotą rikiavosi daugybė rėksmingai nutepliotų keturkampių įrenginių, tarp kurių nesustodami zujo vaikiščiai, gerokai jaunesni už Paukštį Berdą. Pasidairęs pro stiklines raudona ir tamsmėlyne juosta apkraštuotas duris, Paukštis Berdas įsitikino, kad galiniame kampe stovi vyšninis telefonas.

Abipus tako riogsojo du automatai — kokakolos ir muzikos. Pastarasis kurtino lankytojus nebemadingo rokenrolo garsais. Nešvarias lentines grindis buvo išmarginusios pridžiūvusio purvo dėmės. Paukščiui Berdui pradėjo atrodyti, kad jo ausyse sproginėja petardos. Jis vargais negalais nusigavo prie telefono laviruodamas tarp paauglių, spiečiais užgulusių lošimo automatus su išsukamais paveikslėliais, smiginių taikinius, kažkokią dėžę, kurioje plytintį miniatiūrinį kraštovaizdį žaidėjai varpė šautuvo kulkomis. (Miniatiūrinėje miško laukymėje ant mažo juostinio konvejerio važinėjo rudi elniai, balti kiškiai ir žalios gigantiškos varlės. Paukščiui Berdui spraudžiantis pro šalį, vienas vyresniųjų klasių moksleivis, stebimas būrio džiaugsmingai krykščiančių draugių, numušė varlę, ir prie aparato įmontuota nedidukė švieslentė įskaitė jam penkis taškus). Įmetęs monetą, Paukštis Berdas surinko jau atmintinai spėtą išmokti ligoninės numerį. Viena ausimi klausėsi tolimo signalo telefono ragelyje, kita — rokenrolo ritmų ir kažko panašaus į tūkstantinės skubančių krabų armijos žnypliukių čežėjimą. Būtent tokį garsą kėlė įsižaidę paaugliai, be atvangos brūžindami šerpetotas grindų lentas minkštais kaip pirštinė savo itališkų batų padais. Kažin ką pamanys uošvė išgirdusi tokį triukšmą? Gal atsiprašinėjant už pavėluotą skambutį, derėtų pasiaiškinti ir dėl viso šito erzelio?

Po keturiskart pasikartojusio signalo mažumėlę suvaikėjusiu jo žmonos balsu atsiliepė uošvė. Pamiršęs visus pasiteisinimus, Paukštis Berdas išsyk pasiteiravo apie žmoną.

— Ne, dar ne. Dar nepagimdė. Vargšė mergytė kone mirtinai nusikankino, bet dar nepagimdė. Ne.

Akimirką praradęs kalbos dovaną, Paukštis Berdas spoksojo į keliasdešimt skruzdžių išėstų kiaurymių ebonito ragelyje.

Kaskart jam kvėptelint, ragelio paviršius apsiniaukdavo ir nusigiedrydavo tarytum juodų žvaigždžių puošiamas nakties dangus.

— Ką gi, paskambinsiu aštuntą, — ištarė po minutės. — Viso gero.

Paukštis Berdas padėjo ragelį ir giliai atsiduso. Gretimai buvo įtaisas nedidukei mašinai valdyti. Vairuotojui skirtoje vietoje sėdėjo į darbą įnikęs filipinietiško veido paauglys. Pačiame įtaiso centre pamautas ant cilindro balansavo miniatiūrinis E tipo „Jaguaras“. Po juo bėgo juosta su nupieštais laukais ir sodais, todėl atrodė, kad mašina skrieja nesibaigiančiu vaizdingu užmiesčio keliu. Begaliniuose kelio vingiuose viena po kitos išdygdavo pavojingos kliūtys — karvės, avys, vaikus sūpuojančios merginos. Žaidėjo užduotis buvo kaskart pasukti vairą ir, pakreipus „Jaguaro“ apžergtą cilindrą, išvengti avarijos. Ant vairo užsikvempusio berniūkščio tamsiai rudą žemą kaktą raižė žaidimo įkarštyje susimetusios raukšlės. Su švilpesiu švirkšdamas seiles pro aštrių šuniškų ilčių prikąstą lūpą, jis vairavo ir vairavo, sakytum įtikėjęs apgaule, kad kada nors ateis galas paveiksluotos juostos apytakai ir E tipo „Jaguaras“ pasieks kelionės tikslą. Tačiau kliūčių užgriozdintas plentas po jo mažosios mašinos ratais rangėsi beribėn tolybėn. Retkarčiais juostos apsisukimai sulėtėdavo, ir berniūkštis, paskubomis išsitraukęs iš kelnių kišenės monetą, įmesdavo ją į įtaise žiojinčią akutę, pridengtą geležinių vokų. Paukštis Berdas, stovėdamas truputį kampu nuo vaikinuko, kurį laiką stebėjo jo pastangas, kol pradėjo jausti, kaip kojas pakerta nebepakenčiamas tų pastangų bergždumo suvokimas. Paukštis Berdas galvotrūkčiais pasileido prie užpakalinių durų, ir iš jo eigasties atrodė, tarsi padus jam būtų svilinusi įkaitinta geležis. Staiga atsitrenkė į porą tikrai keistų įrenginių.

Prie dešiniojo būriavosi jaunuoliai, visi kaip vienas apsivilkę auksiniais ir sidabriniais drakonais siuvinėtus džemperius, kažkuo primenančius amerikiečių turistams pardavinėjamus Honkongo dirbinius. Iš tos pusės sklido neaiškios prigimties dunksėjimas. Paukštis Berdas prisiartino prie kairiojo mechanizmo, į kurį dabar niekas nekreipė dėmesio. Tai buvo viduramžiško kankinimų įrankio — Geležinės mergelės — dvidešimto amžiaus variantas. Natūralaus ūgio raudonai ir juodai dryžuota plieninė gražuolė abiem rankomis buvo ryžtingai apglėbusi savo nuogą krūtinę. Sistema veikė taip, kad pageidaujantys atplėšti gražuolės rankas ir žvilgtelėti į jos paslėptas plienines krūtis turėjo įsiręžti iš visų jėgų, o savanorio gniaužiamąją ir tempiamąją jėgą apskaičiuodavo geležinės mergelės akyse įtaisyti matuokliai. Virš mergelės galvos buvo surašytas gniaužiamosios ir tempiamosios jėgos vidurkis pagal amžiaus grupes.

Paukštis Berdas įmetė monetą į skylę tarp geležinių lūpų. Tuomet įsitvėrė mergelės krūtis dengiančių rankų. Užsispyrusi geležis nenorėjo pasiduoti, todėl Paukštis Berdas įsikibo dar tvirčiau. Atstatęs galvą priekin, nosimi beveik rėmėsi į gražuolę. Dėl atspalvių žaismo josios veidą iškreipusi išraiška neabejotinai teigė kančią, ir Paukštis Berdas pasijuto kaip prievartautojas. Buvo taip įtempęs jėgas, kad raumenys jam įskaudo visame kūne. Ūmai gražuolės krūtinėje pasigirdo krumpliaračių girgždėjimas, ir akyse sužibo rausvo kraujo spalvos skaitmenys. Paukštis Berdas nedelsdamas atpalaidavo aliai vieną raumenėlį, sušvokštė atsidūsėdamas ir ėmėsi lyginti savo laimėjimus su lentelėje pateiktais vidurkiais. Matavimo vienetas nebuvo nurodytas, tačiau skaičiai bylojo, kad Paukščio Berdo gniaužiamoji jėga lygi 70, tempiamoji jėga — 75. Tuo tarpu vidurkių lentelėje ties dvidešimt septyneriais metais buvo pažymėta: gniaužiamoji jėga — 110, tempiamoji jėga — 110. Negalėdamas patikėti savo akimis, Paukštis Berdas peržvelgė visą lentelę ir galiausiai nustatė, kad jo skaitinė vertė atitinka keturiasdešimtmečio vidurkį. Keturiasdešimtmečio! Paukštis Berdas skrandžiu patyrė galingą šoko smūgį ir riaugtelėjo. Štai jums dvidešimt septynerių metų ir keturių mėnesių sulaukęs vyras su keturiasdešimtmečio sukriošėlio gniaužiamąja ir tempiamąja jėga. Kas čia, po galais, darosi, Paukšti Berdai? Lyg to dar būtų maža, pečius ir šonus ėmė varstyti diegliukai. Požymis, kad diegliukai peraugs į geliantį lėtinį raumenų skausmą. Reikėjo žūtbūt nusiplauti nešlovę, ir Paukštis Berdas pasuko prie dešiniojo aparato. Nelauktai sau pačiam, jis pradėjo rimtai žiūrėti į tokį jėgos išbandymą.