Кэндзабуро Оэ: Asmeninė patirtis

Paukščio Berdo dviratis buvo nuvirtęs ant žvirgždo palei gyvatvorę ir nušlakstytas smulkučiais lietaus lašeliais. Pakėlęs jį, švarko rankove nubraukė užsispyrusius lašus, kirste įsikirtusius į nušiurusią balnelio odą. Iš nekantrumo nė nespėjęs žmoniškai visų nuvalyti, klestelėjo ant sėdynės ir, lyg patrakęs žirgas be gailesčio žarstydamas žvirgždą, iššoko pro gyvatvorę į asfaltuotą kelią. Užpakalis akimirksniu prisisunkė bjaurios, šaltos drėgmės. O lietus tebelijo, ir pūtė priešinis vėjas nutaškuodamas lašais beginklį Paukščio Berdo veidą. Saugodamasis, kad padangos neįsmuktų į kelio duobes, jis vairavo išplėstomis akimis, ir lietaus kruopelės barbeno jam stačiai į vyzdžius. Netrukus privažiavęs platesnę ir šviesesnę gatvę, pasuko kairėn. Dabar lietaus lašus į veidą vėjas jam nešė iš dešinės. Keliauti pasidarė kiek lengviau. Kad atsispirtų lenkiančiai prie žemės vėtrai, Paukštis Berdas pats liemeniu pasviro dešinėn ir balansuodamas mynė pedalus. Plonytė asfaltą dengiančio vandens plėvelė vilnijo po lekiančio dviračio ratais ir plaikstėsi dulksnia migla. Paukštis Berdas varė savo įkypai užsėstą dviratį žiūrėdamas žemyn į kelią, kol pajuto, kaip ima svaigti galva. Tuomet apsižvalgė. Kiek akys užmatė, švintančioje gatvėje nebuvo nė gyvos dvasios. Šalikelėse nusidriekusios alėjos ginkmedžiai lapojo tiršta, stora laja, ir kiekvienas lapelis toje nesuskaitomoje gausybėje pūpsojo sklidinai prisisiurbęs lašų ir sunkiai išbrinkęs. Juodi kamienai laikė parėmę ryškiai žaliais gniutulais susimetusias jūras. Jeigu tos jūros imtų ir vienu kartu išsilietų, Paukštis Berdas su visu savo dviračiu nuskęstų žalėsiais prakvipusiuose potvynio vandenyse. Paukščiui Berdui atrodė, tarsi medžių guotai jam grūmotų. Toli aukštybėse, vėjo kedenami, šnarėjo į pačias viršūnes kuokštais išsiveržę lapai. Paukštis Berdas užvertė galvą į rytų dangų, suspaustą medžių tankumos. Šis buvo visas apniukęs pilkai juodomis spalvomis, bet gelmėse tvyrojo blyškia persikų spalva prasikalančios saulės nuojauta. Susisarmatijęs vargeta dangus ir jį taršantys storžieviai debesys — it lakstantys gauruoti šunes. Šarkų tuntas su valkataujančių kačių įžūlumu praskrido tiesiog Paukščiui Berdui po nosim. Jis susverdėjo. Dar spėjo pamatyti sidabriniais vandens lašeliais utėlėtas melsvas šarkų uodegas. Paukštis Berdas pagalvojo, kad dabar jį lengva nugąsdinti ir kad jo akys, jo ausys, jo nosis tapo liguistai jautrios. Miglotai numanė, kad tai nežada nieko gera. Tada, kai gėrė visą amžinybę, jo būsena buvo tokia pati.

Paukštis Berdas palinko priekin, kilstelėjo balnelyje ir, nuleidęs galvą, visu svoriu užgulė pedalus. Atgijo sapne patirtas bergždžio bėgimo pojūtis. Bet jis veržėsi pirmyn. Pečiu nudrėskė apatinę ginkmedžio šakelę, ir stangrus kaip spyruoklė lūžgalys perrėžė jam ausį. Tačiau jis nemažino greičio. Lietaus lašai šniokštė pro šalį vilgydami jo perštinčią žaizdą. Pravirkdytais stabdžiais davęs valią savo paties klyksmui, jis įvairavo į ligoninės aikštelę. Buvo šlapias lyg ką tik išmaudytas šuo. Purtydamas nuo savęs lašus, valandėlę pasidavė iliuzijai, kad per šį trumpą laiką įveikė ilgą, neįsivaizduojamai ilgą kelią.

Prie kabineto durų atgavęs kvapą, Paukštis Berdas dirstelėjo potamsėn patalpon ir keliems jį pasitikusiems neįžiūrimų bruožų veidams kimiai paaiškino:

— Aš esu vaiko tėvas, — sykiu svarstydamas, kodėl jie visi tūno užsigesinę šviesas.

Tada pastebėjo savo uošvę, kuri sėdėjo rankove užsiėmusi burną, tarsi kovodama su pykinimu. Priėjo prie jos ir įsitaisė gretimoje kėdėje. Juto, kaip peršlapęs audinys prisiklijuoja prie nugaros ir sėdmenų. Paukštis Berdas pasipurtė, bet visai ne taip kaip ligoninės aikštelėje. Vietoj ano smarkuolio dabar buvo nevalingai tirtantis nusilpęs viščiukas.

Su kambario prieblanda sparčiai apsiprantančios Paukščio Berdo akys įžvelgė tris į teisėjus panašius daktarus, įtemptoje tyloje laukiančius, kol jis nurims savo kėdėje. Teismuose pareigūnams virš galvų kabinama valstybinė vėliava, turinti simbolizuoti įstatymo valdžią. Šiame ligoninės kabinete susirinkusiems teisėjams vėliavą atstojo spalvotas žmogaus anatomijos atlasas už nugarų. Jis irgi simbolizavo įstatymo valdžią — jų įstatymo.

— Aš esu vaiko tėvas, — dirgliai pakartojo Paukštis Berdas balsu, aiškiausiai išduodančiu jo įbaugintą dvasią.

— Taip taip, — atsiliepė vidurinis iš trijų daktarų. (Vyriausiasis gydytojas. Paukštis Berdas matė jį tada mazgojantis rankas prie vaitojančios paslikos savo žmonos šono). Kalbėsenoje galėjai justi savotišką gynybą, sakytum būtų užuodęs puolimo gaideles Paukščio Berdo balse.

Paukštis Berdas laukė jo žodžių, įsmeigęs akis. Tačiau šis, užuot iš karto paaiškinęs padėtį, išsitraukė iš savo susiglamžiusio ištepto chalato kišenės pypkę ir prisikimšo ją tabako. Buvo nedidukas drūtas statinaitės formos vyras. Dėl savo nutukimo darė kenčiančios, svarbios, pasipūtėliškos personos įspūdį. Pro atlapotą chalatą matėsi krūtinė, apaugusi plaukais kaip kupranugario nugara. Išvešėjusias žandenas su ūsais papildė ir barzdelė, užžėlusi pagerklyje nukarusį riebalų kapšą. Šįryt gydytojas neištaikė laiko nusiskusti, o tai reiškia, kad nuo vakar popietės jis pasiaukojamai kovojo dėl Paukščio Berdo kūdikio. Paukštis Berdas iš paskutiniųjų stengėsi pajusti dėkingumą, tačiau jam nesisekė taip paprastai išvaduoti savo širdies, sukaustytos kažko neaiškaus ir neapibrėžto, ką buvo pastebėjęs tame pusamžiame hiperplaukuotame vyriškyje. Atrodė, kad pypkę papsinčio vyriausiojo gydytojo gauruotame kūne, jo poodiniame sluoksnyje, kiūto tai, ką pražūtinga palikti be priežiūros ir kas yra per jėgą užgniaužiama kaskart, kai užsimano pliūptelėti lauk.

Pagaliau vyriausiasis gydytojas iš drėgnų storų lūpų perkėlė pypkę atgal į dubenėliu gaubtą delną ir, metęs žvilgsnį tiesiai į įsmeigtas Paukščio Berdo akis, pasiteiravo:

— Gal pirma norėsite pamatyti vaisių? — pernelyg garsiai ištartas klausimas nuskambėjo disonansu momento nuotaikai.

— Jis mirė? — Paukštis Berdas daugiau nebegalėjo tverti.

Vyriausiojo gydytojo išraiška perteikė mąslų nusistebėjimą nežinia kodėl taip keistai sureagavusiu pašnekovu, po to buvo nugrandyta ir padengta neperprantamu šypsniu.

— Ne ne. Kol kas jo riksmas pakankamai stiprus ir judesiai nėra vangūs.

Paukštis Berdas šalimais išgirdo dramatiškai gilų ir reikšmingą uošvės atodūsį. Jeigu ne dusinanti burną rankovė, tasai jos atodūsis būtų nugriaudėjęs su trenksmu, menkai tenusileidžiančiu sumitusio girtuoklio rauguliui, ir išbaidęs ne tik Paukštį Berdą, bet ir visus tris daktarus. Įdomu, ar jį reikėtų suprasti kaip visišką uošvės kapituliaciją, ar kaip Paukščiui Berdui perduodamą žinią, perspėjančią apie jo šeimą nuklampinsiančios vargų ir nelaimių pelkės gylį.

— Tai ar norite pamatyti vaisių?

Vyriausiajam gydytojui pakartojus tuos pačius žodžius, jam iš dešinės sėdėjęs jaunas daktaras atsistojo. Buvo liesas ir aukštas, o veide su išsišovusiais skruostikauliais spingsojo kažkaip nederančios tarpusavyje akys. Viena akis baikščiai blaškėsi, kita — netrikdomai tylėjo. Jaunojo daktaro paviliotas, Paukštis Berdas kilstelėjo ir pašiurpęs vėl sudribo ant kėdės. Jis pamatė, kad gražioji daktarėlio akis padaryta iš stikliuko.

— Ne. Iš pradžių paaiškinkite, — atkirtis „vaisių“ kaišiojančiam gydytojui taip ir pasiliko neišpainiotas iš Paukščio Berdo dvasią apraizgiusių tinklų. Jo balse paviršiun išplaukė tik didėjantis siaubas.