Иэн Макьюэн: Atpirkimas

Buvo nusikaltimas. Ir buvo įsimylėjėliai. Įsimylėjėliai ir laimingos jų istorijos sukosi mano mintyse visą naktį. Mes plaukiam pusėn ton , kur saulė leidžiasi. Nelaiminga inversija. Man kartais atrodo, kad aš ne kažin kur nukeliavau nuo tos vaikystės dienos, kai parašiau šią savo mažytę pjesę. O gal tiksliau būtų pasakyti — padariau didžiulį lanką ir vėl grįžau į savo starto pozicijas: tiktai šioje, paskutiniojoje, manojo romano versijoje įsimylėjėlių likimas vėl susiklosto laimingai — aš nueinu, o jie lieka stovėti vienas šalia kito pietiniame Londono priemiestyje. Visi ankstesni variantai buvo negailestingi. Tačiau dabar nedrįstu tvirtinti, kad jausčiausi pasiekusi tikslą, jei tiesiogiai ar netiesiogiai mėginčiau įpiršti skaitytojui mintį, jog Robis Turneris mirė nuo kraujo užkrėtimo Brei Djunse 1940 metų birželio 1 dieną arba kad Sesilija žuvo tų pačių metų rugsėjį nuo bombos, sugriovusios Belhemo metro stotį. Kad tais metais aš daugiau jų nebepamačiau. Kad mano žygis per Londoną baigėsi bažnyčioje ties Klephemo dykviete ir kad bailioji Brioni nusivilko atgal į ligoninę, taip ir nesugebėjusi pažvelgti į akis sielvarto apimtai seseriai. Kad laiškai, kuriuos mylimieji rašė vienas kitam, guli ne jų bendrame būste, o Karo muziejaus archyvuose. Argi tokie faktai gali tapti pabaiga romano, kuriam keliu tikslą — bent iš dalies atpirkti savąją klaidą. Kokį vilties ar vidinio pasitenkinimo pojūtį tokia pabaiga gali sukelti skaitytojui? Kas norėtų patikėti tuo, kad herojai taip niekuomet ir nesusitiko, niekuomet neįkūnijo savo meilės? Kam reikalinga tokia fabula, atskleidžianti vien tik pliką realizmą? Aš nenoriu atiduoti skaitytojams tokio kūrinio. Esu per sena ir per daug įsibauginusi, per daug įsimylėjusi tą gyvenimo rėželį, kuris yra man paliktas. Žvelgiu į artėjančią užmaršties bangą, o už jos regiu dar vieną. Nebeturiu drąsos reikšti savo pesimizmo. Kai aš būsiu mirusi, kai bus mirę Maršalai ir kai romanas galiausiai išvys dienos šviesą, mes egzistuosime tik kaip mano išgalvoti personažai. Brioni bus tokia pati fantazija, kaip ir įsimylėjėliai, Belheme dalijęsi viena lova išnuomotame bute ir tuo siutinę namo šeimininkę. Niekam nebus svarbu, kokie įvykiai ir kokie veikėjai transformuoti, kad gražiau gultų į romano audinį. Žinau, tarp mano skaitytojų bus tam tikra dalis tokių, kurie neišvengiamai paklaus: „O kaip buvo iš tikrųjų?“ Atsakymas yra paprastas: įsimylėjėliai įveikia visas aplinkybes ir laimingai gyvena. Kol egzistuos nors vienas mano knygos egzempliorius, viena vienintelė manojo romano galutinio rankraščio lapų šūsnis, tol mano spontaniškoji sesuo ir jos gydytojas princas bus gyvi ir aistringai mylės vienas kitą.

Problema, gyvavusi visus šiuos penkiasdešimt devynerius metus, buvo štai kokia: ar gali rašytoja atpirkti savo kaltes, jei turėdama neribotą galią keisti savo herojų likimus, ji tuo pat metu yra ir Dievas? Nėra jokios aukštesniosios būties, jokios esybės, į kurią gali kreiptis, su kuria gali susitaikyti ir kuri gali tau atleisti. Anapus jos neegzistuoja niekas. Savo vaizduotėje ji sukuria pasaulio ribas ir rėmus. Kaip negali būti atpirkimo Dievui, taip nėra jo ir rašytojams, netgi jei jie ateistai. Šis uždavinys neįmanomas, būtent čia ir yra esmė. Svarbiausia yra ne atpirkimas, bet pastangos atpirkti.

Dabar aš stoviu prie lango ir jaučiu, kaip nuovargio bangos plauna iš mano kūno jame dar užsilikusias jėgas. Atrodo, kad grindys linksta ir dumba po kojomis. Matau pirmąją pilką ryto brėkšmą, atveriančią manajam žvilgsniui parką ir tiltelius virš jau nesančio tvenkinio. Ir ilgą siaurą keliuką, kuriuo išvežė Robį tolyn, į baltą rytmečio miglą. Dabar aš vėl linkusi galvoti, kad leisti mylimiesiems gyventi ir galiausiai susitikti įveikus visus sunkumus bei likimo iššūkius — nėra silpnumo ar bėgimo nuo realybės apraiška, bet galutinis gerumo aktas, pasipriešinimas užmarščiai ir nevilčiai. Aš atidaviau jiems jų laimę, bet tai nebuvo savanaudiškas veiksmas, mainais tikintis gauti jų atleidimą. Bent jau ne visiškai. Jeigu turėčiau galią per šį savo gimtadienio pobūvį sujungti juos... Robį ir Sesiliją, abudu gyvus, abu įsimylėjusius vienas kitą, sėdinčius vienas šalia kito bibliotekoje ir su šypsena stebinčius, kaip vaidinama mano pjesė „Arabelos kančios“... Tai nėra neįmanoma.

Tačiau dabar turiu eiti miegoti. Padėkos

Jaučiuosi labai skolingas Antrojo pasaulinio karo muziejaus Dokumentų skyriaus darbuotojams už tai, kad leido man susipažinti su nepublikuotais kareivių ir slaugių, tarnavusių ir dirbusių 1940 metais, laiškais, dienoraščiais bei prisiminimais. Taip pat jaučiuosi esąs skolingas šiems autoriams ir jų knygoms: Gregoriui Blekslendui (Gregory Blaxland) ir jo knygai „Tikslas — Dankirkas“ (Destination Dunkirk ), Valteriui Lordui (Walter Lord) ir jo knygai „Dankirko stebuklas“ (The Miracle of Dunkirk ), Liusilei Endrius (Lucilla Andrews) ir jos knygai „Nėra laiko romantikai“ (No Time for Romance). Taip pat esu dėkingas Klarai Tomelin (Claire Tomalin), Kreigui Reinui (Craig Raine) ir Timui Gertonui-Ešui (Tim Garton-Ash) už jų naudingas ir tikslias pastabas, o užvis labiausiai — savo žmonai Analenai Makafi (Annalena McAfee) už nuolatinį palaikymą bei precizišką ir gilią kūrinio analizę.

J. M. Išnašos

Saldus baltasis Bordo vynas iš Prancūzijos miestelio Barsako apylinkių. (Čia ir toliau pastabos vertėjo).

Vienas iš centrinių Londono kvartalų, pasižymintis aktyviu kultūriniu gyvenimu.

Robertas Adamas (1728-1792) — įžymus britų architektas, mėgęs neoklasicistinį stilių.

Tai šioks toks pasikeitimas (pranc.).

Maniac (maniakas) — man (vyras), mad (beprotis), axe (kirvis), attack (ataka), accuse (apkaltinti) (angį.).

Negalima, ponai. Jūs negalite čia pasilikti.

Moslis (Sir Oswald Mosley) — britų politikas, 1932 metais įsteigęs britų fašistų są­jungą.

Sveiki, ponai.

Anglai? Belgai?

Tegyvuoja Anglija.

Tegyvuoja Prancūzija.

Biliardo rūšis

Anglų rašytojas

Pagaliau, štai ir jūs!

At/on the double — (angl.) paskubomis, kuo greičiausiai.

Dvidešimt penkių svarų pabūklai.