Иэн Макьюэн: Atpirkimas

Keletą minučių pasišnekučiavome su dokumentų saugotoju. Aš jam perdaviau pluoštą laiškų apie Dankirką, kuriuos man parašė ponas Dilgėlė — šie laiškai buvo su dideliu dėkingumu priimti. Juos saugos drauge su kita medžiaga, kurią atidaviau muziejui. Dokumentų saugotojas man kaip konsultantą surado paslaugų seną pulkininką, kurį būtų galima pavadinti istoriku mėgėju. Jis perskaitė „problemiškus“ mano rankraščio puslapius ir faksu atsiuntė pastabas bei pasiūlymus. Jo pastabos kaip tik dabar man ir buvo perduotos — preciziškos, naudingos. Ačiū Dievui, jos visiškai užvaldė mano mintis.

„Nė vienas vienintelis (dukart pabraukta) kareivis, tarnaujantis britų armijoje, nepasakys „on the double“. Ši forma būdinga tik amerikiečių kareiviams. Teisingas terminas yra „at the double“15.

Aš mėgstu tokias smulkmenas, mėgstu precizišką požiūrį į faktus bei aplinkybes. Tokių detalių taisymas man teikia didelį pasitenkinimą.

„Niekam nė į galvą neateitų pasakyti „twenty-five-pound guns“. Teisingas terminas yra „twenty-five pounders“ arba „twenty-five-pounder guns“16. Jūsiškis variantas atrodytų labai keistas netgi žmogui, netarnavusiam artilerijos pulke“.

Kaip policininkų paieškos komanda, mudu abu keliais ir alkūnėmis skverbiamės pro brūzgynus tiesos link.

„Jūs užsimenate apie Karališkojo oro laivyno vaikiną, dėvintį beretę. Aš tikrai nemanau, kad tai galėjo būti beretė. Jei neminėsime tankų korpuso, netgi pėstininkai 1940 metais jų jau nenaudojo. Manau, geriau uždėkite tam vyriškiui pilotę“.

Galiausiai pulkininkas, kuris savo laišką pradėjo kreipdamasis į mane „panele Teilis“, nesuvaldė susierzinimo dėl mano lyties, kuris ir prasimušė. Tarp eilučių vietomis buvo galima nesunkiai suprasti — kuriems galams aš mėginanti kapstytis tokiuose reikaluose, kurie man ne pagal jėgas?

„Madam (pabraukta tris kartus), pikiruojantis bombonešis negabena „vienos tūkstančio tonų bombos“. Ar žinote, kad netgi karinė jūrų fregata vargu ar tiek sveria? Aš primygtinai rekomenduoju jums labiau pastudijuoti šiuos dalykus.“

O tai juk buvo visiškai atsitiktinė klaida. Aš norėjau parašyti ne „tonų“, o „svarų“. Pasižymėjusi šias pastabas, parašiau pulkininkui padėkos laišką. Sumokėjau už kai kurių dokumentų fotokopijas, kurias sudėliojau į tvarkingas savo archyvų krūvas. Grąžinau anksčiau paimtas knygas ir atsikračiau įvairiausių nereikalingų užrašų bei kitų popiergalių. Darbo vietoje neliko jokių mano pėdsakų. Atsisveikindama su dokumentų saugotoju, iš jo sužinojau, kad Maršalo fondas ketina suteikti muziejui dotaciją. Apėjusi visus bibliotekos darbuotojus ir su visais atsisveikinusi bei pažadėjusi padėkų skyrelyje paminėti departamento pagalbą, netrukus sulaukiau durininko, kuris buvo iškviestas palydėti mane žemyn. Mergina iš bagažo saugojimo skyriaus geranoriškai iškvietė taksi, o vienas iš jaunesnių apsaugos personalo narių paslaugiai nunešė mano krepšį iki pat šaligatvio.

Važiuodama atgal į šiaurę, galvojau apie pulkininko laišką, tiksliau — apie malonumą, su kuriuo atliksiu šiuos banalius taisymus. Jeigu tikrai būčiau tokį didelį dėmesį skyrusi faktams, manoji knyga būtų buvusi kitokia. Na, bet mano darbas atliktas. Daugiau nebus jokių esminių peržiūrų. Su šiomis mano mintimis taksi niro į seną tunelį po Oldviču. Nepraėjo nė pora minučių, ir aš užmigau. Kai vairuotojas pažadino, apsidairiusi supratau, kad taksi stovi Regento parke, šalia mano buto.

Bute pasidėjau iš bibliotekos atsineštus popierius, pasidariau sumuštinį, paskui supakavau lagaminėlį. Vaikštinėdama iš savo buto vieno kampo į kitą, iš vieno kambario į kitą, vėl galvojau apie tai, kad mano nepriklausomi metai greitai pasibaigs. Ant stalo stovi įrėminta mano vyro Tieri fotografija — jis Marselyje, likus dviem metams iki mirties. Vieną dieną aš kieno nors paklausiu, kas buvo tas žmogus. Šias mintis bandžiau nuslopinti ilgai ir kruopščiai rinkdamasi suknelę, kurią apsivilksiu per savo gimtadienio pobūvį. Ši procedūra tikrai buvo ir jaunatviška, ir jauninanti. Dabar esu lieknesnė nei buvau prieš metus. Pirštais bėgdama per pakabus, keletą minučių sugebėjau užmiršti savo diagnozę. Pasirinkau lengvą melsvai pilką kašmyro audinio suknelę. Kitas aprangos detales prie jos priderinti nesunku: balto satino kaklaskarė, susegta Emilijos kamėja, atviri sportiški bateliai — žemakulniai, be abejo — ir juodas devorė šalis. Uždariusi spintą, nusinešiau suknelę į prieškambarį, neatsidžiaugdama jos grakštumu.

Mano sekretorė ateis rytoj, prieš man grįžtant. Palikau jai žinutę, kurioje nurodžiau, ką turi padaryti, tuomet pasiėmiau knygą bei puodelį arbatos ir įsitaisiau krėsle ties langu, žvelgiančiu į parką. Man visuomet gerai sekasi negalvoti apie dalykus, kurie mane trikdo. Tačiau šį kartą skaityti nesugebėjau. Jaučiausi susijaudinusi. Kelionė į kaimą, pobūvis mano garbei, šeimos saitų atnaujinimas. Ir — ką tik įvykęs pokalbis su gydytoju. Turėčiau jaustis prislėgta. Ar gali būti, kad aš, kalbant moderniais terminais, stengiausi ignoruoti savo depresiją? Automobilis turėjo atvykti tik po pusės valandos, o aš jutau stiprų nuovargį. Išsigavau iš krėslo ir keletą kartų perėjau pirmyn ir atgal per kambarį. Sėdint pernelyg ilgai, man ima skaudėti kelius. Mane persekiojo mintys apie Lolą, akyse stovėjo jos senas, sausas, gausiai kosmetika padengtas atšiaurios išraiškos veidas, jos žvalus kaukšėjimas aukštakulnių batelių kulniukais, jos vikrumas sėdant į „Rolls-Royce“. Ar aš su ja jau varžiausi ir tada, kai žingsniavau kilimu nuo židinio sofos link? Visuomet maniau, kad aukštuomenės gyvenimo stilius ir cigaretės anksčiau ar vėliau ją palauš. Taip galvojau netgi tuomet, kai mudvi abi ėjome šeštą dešimtį. Tačiau ir dabar, beveik sulaukusi aštuoniasdešimties, ji atrodo energinga ir nepasotinama. Ji visuomet buvo vyresnė ir pranašesnė mergaitė, einanti per žingsnį man priešaky. Beje, galutinį ir svarbiausią gyvenimo žingsnį aš žengsiu pirma jos, o ji gyvens toliau ir galbūt sulauks šimto metų. Jos mirties aš neužfiksuosiu ir nepaliudysiu.

„Rolls-Royce“ tikriausiai apsuko man galvą, nes taksi automobilis, kuris, beje, atvažiavo penkiolika minučių pavėlavęs, nuvylė. Tokie dalykai šiaip jau man dažniausiai nerūpi. Tai buvo apdulkėjęs mini taksi, kurio užpakalinė sėdynė padengta dirbtiniu zebro rašto kailiu. Vairuotojas Maiklas, žavus Vest Indijos vaikinas, panėšėjo mano krepšį ir ilgai bei rūpestingai reguliavo priekinės sėdynės padėtį, kad man užpakalyje būtų pakankamai vietos. Kai pareiškiau, jog nepakęsiu jokiu garsu bumbsinčios muzikos ir kai jis atsigavo po nedidelio nusiminimo, mudu ėmėme puikiai sutarti ir įsikalbėjome apie savo šeimas.

Vyrukas niekuomet nebuvo matęs savo tėvo, o jo motina — Midlsekso ligoninės gydytoja. Jis pats baigęs teisę Leičesterio universitete ir dabar ketinąs stoti į doktorantūrą Londono ekonomikos mokykloje bei rašyti daktarines tezes apie teisės sistemos ir skurdo sąsajas trečiojo pasaulio šalyse. Kai nykiu Vestvėjaus keliu mes išvažiavome iš Londono, jis man pateikė „kondensuotą“ savo tezių versiją: nėra nuosavybę reglamentuojančių įstatymų, todėl nėra kapitalo, taigi ir nėra gerovės.

— Tikra teisininko šneka, — pasakiau aš. — Kalbėjimas dėl kalbėjimo.

Jis mandagiai nusišypsojo, bet tikriausiai pamanė, jog esu visiška vėpla. Šiuo metu absoliučiai neįmanoma ką nors pasakyti apie žmogaus išsilavinimo lygį pagal tai, kaip jis vaikšto, kaip rengiasi ar koks jo muzikinis skonis. Todėl saugiausia kiekvieną sutiktą žmogų vertinti kaip ypatingą intelektualą.