Иэн Макьюэн: Atpirkimas

— Aš labai labai apgailestauju, — iš lėto pratarė. — Dėl manęs jūs patyrėte tokias baisias kančias. — Jie tylėdami stovėjo ir žiūrėjo į ją, tad neliko nieko kito, kaip tik dar kartą pakartoti: — Aš labai apgailestauju...

Tai skambėjo taip kvailai ir netinkamai — tarytum ji atsiprašinėtų numetusi ant žemės vazoną su Sesilijos mėgstamu kambariniu augalu ar užmiršusi Robio gimtadienį.

Robis švelniai pasakė:

— Svarbiausia — tu tik padaryk visus tuos dalykus, kurių tavęs prašėme.

Jis buvo panašus į susitaikymą, tas „tik“, bet dar ne visiškai, dar ne...

— Be abejo, — pasakė ji ir apsisukusi nuėjo sau, žinodama, kad jie ją stebi. Brioni įėjo į kasų salę ir nužingsniavo į kitą jos kraštą, prie langelių. Prie vieno nusipirko bilietą į Vaterlo. Pasiekusi eskalatoriaus barjerą, dirstelėjo atgal. Jie buvo jau nuėję.

Mergina parodė savo bilietą kontrolieriui ir, apšviesta purvinai geltonos šviesos, nuėjo klaksinčio ir girgždančio eskalatoriaus link. Atsistojus ant jo laiptelių, šis ėmė ją nešti žemyn. Ji leidosi drauge su prietemoje skendinčia žmonių mase, begale Londono gyventojų, kurių alsavimas vėsino jos veidą ir plazdeno gobtuvą. Stovėjo rami ir leidosi nešama žemyn, džiaugdamasi tuo, jog bent minutę kitą gali judėti nekankindama savojo kulno. Ją pačią stebino apėmusi keista ramybė ir vos vos juntamas liūdesys. Ar tai nusivylimas? Vargiai tikėjosi, kad jie jai atleis. Tai, ką šiomis akimirkomis jautė, gal veikiau buvo namų ilgesys, nors nebuvo jo šaltinio — namų. Tačiau liūdna palikti seserį. Brioni ilgėjosi savo sesers — tiksliau, sesers drauge su Robiu. Ilgėjosi jų meilės. Jos nesugebėjo sugriauti nei ji, Brioni, nei karas. Štai kas ją guodė ir ramino, grimztant vis giliau ir giliau po miestu. Kaip meistriškai Sesilija vien tik akimis sugebėjo atitraukti Robio dėmesį nuo Brioni į save. Su kokiu švelnumu balse ji ragino sugrįžti atgal iš jo prisiminimų, iš Dankirko ir jo linkui vedusio pragaro. Taip Sesilija kalbėdavo su ja, kai buvo šešiolikos, o ji pati — šešerių metų mergaitė, kuriai reikalai mėgdavo susiklostyti neįtikėtinai blogai. Arba vėliau, naktimis, kai ateidavo jos vaduoti iš košmarų ir pasiimti į savo lovą, Sesilija jai kalbėdavo panašiais žodžiais ir tokia pačia intonacija kaip kad nūnai su Robiu. „Sugrįžk atgal. Tai buvo tik blogas sapnas. Brioni, sugrįžk atgal.“ Kaip greitai ši besąlygiška šeimyniška meilė nugrimzdo į nebūtį. Brioni leidosi vis gilyn, gilyn per tirštą rudą šviesą, beveik iki pat šachtos dugno. Keleivių aplinkui nebuvo, ir oras čia ramus — nė menkiausio dvelktelėjimo. Ir ji pati rami. Nusiraminusi mąstė apie tai, ką privalo atlikti šiandien. Žinutė tėvams ir formalus pareiškimas advokatui teužims keletą minučių. Tuomet visą likusią dienos dalį ji bus laisva. Brioni žinojo, ko iš jos norima. Ne šiaip laiško, bet kad perrašytų savąjį gyvenimą, švarraščio, savotiško savosios praeities, savosios kaltės atpirkimo. Ir ji buvo pasirengusi jį pradėti.

B. T.

1999

Londonas, 1999

Koks keistas šis laikas. Šiandien, septyniasdešimt septintojo gimtadienio rytą, aš nusprendžiau dar vieną ir jau paskutinį kartą aplankyti Lembeto antrojo pasaulinio karo muziejaus biblioteką. Šis vizitas atitiko ypatingą mano sąmonės būseną. Skaitykla, esanti po pačiu pastato kupolu, anksčiau buvo Šventojo Betliejaus ligoninės — senojo beprotnamio — koplyčia. Ten, kur seniau pamišėliai rinkdavosi aukoti savo maldų, dabar renkasi mokslininkai, tyrinėjantys kolektyvinę beprotybę — karą. Taksi automobilis, kurį turėjo atsiųsti šeimos nariai, atvyks tik po pietų, tad nusprendžiau, kad užteks laiko patikrinti paskutines neaiškias detales ir atsisveikinti su dokumentų saugotoju, taip pat mielais durininkais, uoliai mane vežiojusiais liftu aukštyn ir žemyn pastarąsias kelias šios žiemos savaites. Taip pat ketinau šia proga archyvams padovanoti tuziną ilgų ir turiningų garbiojo pono Dilgėlės laiškų. Manau, galiu laikyti tai gimtadienio dovana sau pačiai, tas malonias porą valandų, iš dalies apsimetant užsiėmusią ir kuičiantis su šiomis mažomis buitinėmis detalėmis, kurių visuomet prisirenka darbo pabaigoje, jei vengi pro pirštus žiūrėti į smulkmenas. Apimta tos pačios nuotaikos, vakar popiet aš krapščiausi savo studijoje. Dabar visi rankraščiai tvarkingi ir su datomis, prie visų fotokopijavimo būdu sukauptų šaltinių prisegtos etiketės, pasiskolintos knygos paruoštos grąžinti, o visa medžiaga išdėliota reikiamuose kartotekos skyriuose. Aš visuomet mėgdavau finišuoti tvarkingai. Buvo per šalta ir lietinga, o aš per daug susijaudinusi, kad ryžčiausi keliauti viešuoju transportu. Sėdau į taksi ties Regento parku ir jam ilgai, lėtai slenkant per centrinį Londoną prisiminiau vargšus to buvusio beprotnamio gyventojus, visuotinio stebėjimo ir pašaipų objektą kadaise. Su tam tikru savigailos atspalviu pagalvojau, kad greitai ir man teks papildyti jų gretas. Buvo gauti manojo tomografijos tyrimo rezultatai, ir vakar rytą nuėjau pas savo gydytoją dėl jų pasikonsultuoti. Naujienos ne iš maloniųjų. Gydytojas taip ir pareiškė, vos tiktai atsisėdau į kėdę priešais jį. Mano galvos skausmai, spaudimo pojūtis smilkiniuose turi konkrečią ir pakankamai grėsmingą priežastį. Viename tomografijos pjūvyje jis parodė keletą grūdėtų dėmių. Aš pastebėjau, kaip virpa pieštukas jo rankoje, ir pagalvojau, ar tik ir jo nekankina kažkoks nervinis sutrikimas. Apimta pasąmoningos idėjos „nužudyti pranašą“, beveik vyliausi, jog taip ir yra. Jo žodžiais, aš patyriau ir tikriausiai dar patirsiu nemažai nestiprių, beveik nejuntamų insultų. Procesas bus lėtas, bet mano smegenys, mano sąmonė, pamažu ima užsiverti. Maži atminties sutrikimai, kurie nuo tam tikro amžiaus persekioja visus, pamažu pasidarys vis pastebimesni ir vis labiau kamuos, kol ateis laikas, kai aš vėl liausiuosi juos pastebėjusi, nes būsiu praradusi galimybę mąstyti ir apskritai ką nors suvokti. Savaitės, dienos, rytmečio ar netgi dešimties minučių senumo įvykiai man taps nepasiekiami. Mano telefono numeris, mano adresas, mano vardas ir manojo gyvenimo istorija nuo manęs atsiskirs. Po dvejų, trejų ar ketverių metų aš nepažinsiu savo likusių artimiausių draugų, o atsibudusi iš ryto nežinosiu, kad esu savo pačios kambaryje. Ir greitai aš apskritai neegzistuosiu kaip žmogus, nes man reikės nuolatinės slaugos.

Gydytojas pasakė, jog man vystosi vaskuliarinė demensija, ir tai vis dėlto yra tam tikra paguoda. Šiai ligai būdinga lėta asmenybės destrukcija, pakartojo jis tikriausiai kokį tuziną kartų. Ir apskritai ši liga nėra tokia bloga kaip Alzheimerio sindromas su jam būdingais nuotaikos svyravimais ir agresija. Jei esu gimusi po laiminga žvaigžde, ligos eiga apskritai gali būti palanki. Žinoma, galiu ir nebūti gimusi po laiminga žvaigžde — čia, kėdėje, nieko nežinanti ir nieko nebelaukianti. Aš prašiau gydytoją, kad būtų sąžiningas, tad skųstis negaliu. Išdėstęs mano perspektyvas, jis išskubino mane lauk, nes laukiamajame prie kabineto durų laukė dvylikos žmonių eilė. Padėdamas apsivilkti paltą, jis man įdavė „kelionės žemėlapį“: pirmiausia — atminties praradimas, tiek trumpalaikės, tiek ilgalaikės; toliau — paprastų žodžių išnykimas iš žodyno: pirmieji tikriausiai pasitrauks elementarūs daiktavardžiai, kurie paskui su savimi išsives visą žodyną, t. y. kalbą. Maždaug tuo pat metu turėtų sutrikti koordinacija, o netrukus — ir judesių kontrolė. Galiausiai sutriks periferinės nervų sistemos darbas. Laimingos kelionės!

Aš nebuvau susikrimtusi, bent jau iš pradžių — tikrai ne. Priešingai, jaučiausi pakylėtos nuotaikos ir norėjau naujiena pasidalyti su savo artimiausiais draugais. Visą valandą praleidau prie telefono, pasakodama draugams apie tai, ką išgirdau iš gydytojo. Galimas daiktas, aš jau pradedu prarasti nuovoką. Perspektyva atrodė tokia didinga. Visą popietę stumdžiausi studijoje ir dariau ten tvarką. Kai pabaigiau, ant lentynų puikavosi šeši nauji segtuvai. Vakare atėjo Stela ir Džonas, ir mes užsisakėme kiniško maisto. Jiedu išgėrė du „Morgon“ butelius. Aš gėriau žaliąją arbatą. Mano žavieji draugai buvo sukrėsti to, kaip aš nupasakojau savąją ateitį. Jie abu eina septintą dešimtį, taigi yra jau pakankamai pagyvenę, kad imtų kvailinti save, jog septyniasdešimt septyneri — tai dar jaunystė. Taigi šiandien, sėdusi į taksi, aš pėsčiojo sparta, pilant lediniam lietui, pervažiavau per Londoną. Važiuodama galvojau iš esmės apie tą patį. Aš pamažu kraustausi iš proto, kalbėjau sau. Nenorėčiau, kad taip atsitiktų. Negalėjau tuo nuoširdžiai patikėti. Galimas daiktas, jog tapau ne kuo kitu kaip moderniosios medicininės diagnostikos auka: kitoje šalyje man būtų pasakyta, kad esu paprasčiausiai sena ir mano sąmonė silpsta būtent dėl senatvės. Ko gi kito sendama galėčiau tikėtis? Taigi nieko baisaus: aš viso labo tik mirštu, grimztu į nesuvokimo jūrą.