Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Iš anglų kalbos vertė

Darius Kaunelis

Turinys

Pirma dalis

Antra dalis

Trečia dalis

Londonas, 1999

Padėkos

Išnašos

ANALENAI

— Brangioji panele Morland, pagalvokite, kokie bjaurūs yra jūsų įtarinėjimai. Iš ko jūs sau leidžiate daryti išvadas? Nepamirškite, kokioje šalyje ir kokiame amžiuje gyvenate. Atminkite, kad mes esame anglai ir krikščionys. Atsitokėkite, apsidairykite ir susivokite, kas vyksta aplinkui, kas gali ir ko negali būti. Argi mūsų išsiauklėjimas yra suderinamas su tokia bjaurastimi? Argi apie tai nutyli mūsų įstatymai? Ar galima taip elgtis ir likti nepastebėtam šioje šalyje, kur visuomenės ir literatūros sąveika yra tokia glaudi, kur kiekvienas iš visų pusių apsuptas savanoriškų šnipų, kur nei keliai, nei laikraščiai nepripažįsta jokių užtvarų? Brangiausioji panele Morland, ką jūs sau leidžiate?

Kai jiedvi pasiekė galerijos galą, ji su gėdos ašaromis akyse nubėgo į savo kambarį.

Džein Ostin , Northangerio abatija

Pirma dalis 1

Pjesę, kuriai pati Brioni piešė plakatus, rašė programas, gamino bilietus, iš sulankstomųjų skydelių konstravo prekybos kioską ir raudonu krepo popieriumi apkraštavo rinkliavos dėžutę, ji parašė per dvi dienas įnirtingo darbo, atsisakydama netgi pusryčių ir priešpiečių. Kai paruošiamieji darbai buvo baigti, jai neliko nieko kita, kaip tik apmąstyti tai, kas padaryta, ir laukti iš šiaurinio šalies pakraščio atvykstančių giminaičių. Iki atvykstant broliui, repeticijoms turės tik vieną dieną. Tarpais šiurpinanti, tarpais desperatiškai liūdna, jos pjesė pasakojo istoriją, kurios esmė, perteikta rimuotame prologe, daugmaž tokia: meilė, negrindžiama išmintimi, pasmerkta pražūčiai. Beatodairiška pagrindinės veikėjos Arabelos aistra klastingam svetimos šalies grafui užtraukia jai likimo nemalonę — skubėdama su savo išrinktuoju į tolimą pajūrio miestą, ji suserga cholera. Palikta jo ir beveik visų artimųjų, prikaustyta prie lovos mažame kambarėlyje mansardoje, ji netikėtai atranda savyje humoro jausmą. Likimas Arabelai suteikia antrą šansą — tai neturtingas gydytojas, o iš tiesų — užsimaskavęs princas, kuris yra pasiryžęs tarnauti kenčiantiems. Jis ją išgydo, ir Arabela šį sykį pasirenka išmintingai. Atlygis jai už teisingą poelgį — susitaikymas su šeima ir vestuvės su daktaru-princu „saulėtą ir vėjuotą pavasario dieną“.

Ponia Teilis, atsisėdusi savo miegamajame prie tualetinio staliuko, perskaitė keletą puslapių „Arabelos kančių“. Visą tą laiką pjesės autorė ją laikė apkabinusi per pečius. Brioni tyrinėjo motinos veidą, ieškodama jame kokių nors emocijų pėdsakų. Emilijos Teilis veide iš pradžių atsispindėjo išgąstis, vėliau jį pakeitė linksmas prunkštavimas, o galiausiai — šypsena ir išmintingas, pritariamas galvos linkčiojimas.

Ji pasisodino dukterį ant kelių — šiltą, švelnų, mažą Brioni kūnelį prisimena nuo pat jos kūdikystės, ne, dar nenutolusi nuo jos, dar ne visiškai — pasakė, kad pjesė yra „pritrenkianti“, ir tučtuojau pakuždėjo dukrai į mažą ausytę, kad šį žodį vertėtų užrašyti ant reklaminio plakato, kurį reikia pakabinti ant stendo prie įėjimo, šalia bilietų kiosko.

Brioni tuomet to, aišku, nė nenujautė, bet tai buvo aukščiausias jos sumanymo, jos polėkio taškas. Toliau — vien žlugusios svajonės ir nusivylimas. Būdavo akimirkų, kai vasaros prietemoje, užgesinusi šviesą ir įsiraususi į patalus savo lovoje po baldakimu, ji leisdavosi į ilgesio kupinas fantazijas, savotiškas mažytes pjeses, kurių kiekvienoje svarbiausias veikėjas būdavo Leonas. Štai jo didelis geraširdis veidas persikreipia iš sielvarto, Arabelai nugrimzdus į vienatvę ir desperaciją. Štai jis stačiomis geria kokteilį kažkokiame prašmatniame miesto bare ir išsijuosęs giriasi grupei draugų: taip, tai mano jaunesnioji sesuo Brioni Teilis, rašytoja, jūs, žinoma, apie ją girdėjote. Trečiojoje vizijoje jis, užvaldytas džiaugsmo, iškelia rankas, kai atitraukiama paskutinė uždanga, nors uždangos iš tiesų nebuvo ir būti negalėjo. Jos pjesė skiriama ne pusbroliams, o mylimajam broliui, jo sugrįžimui atšvęsti, jo susižavėjimui sužadinti. Ji privalėjo jį atitraukti nuo nesibaigiančio plevėsos gyvenimo būdo ir abejotinų draugių bei pasukti į dorą šeimos kelią, kuris brolelį gal paskatintų sugrįžti į kaimą, o jo busimoji žmona, aišku, maloniai pasiūlytų Brioni pamergės vaidmenį jų vestuvėse.

Ji buvo viena iš tų vaikų, kurie trokšta, kad pasaulyje viešpatautų tvarka ir darna. Šit vyresniosios sesers kambaryje nuolatos pilna atverstų knygų, išmėtytų drabužių, patalynė sujaukta, peleninės pilnos nuorūkų, o Brioni kambarys — tikra tvarkos ir rūpestingumo šventovė. Ant plačios palangės stovintis miniatiūrinis fermos maketas buvo pilnas gyvulių, ir visi jie žiūrėjo viena kryptimi — į šeimininką, it pasiruošę uždainuoti, vos tik jisai mostelės ranka. Fermos kiemas kruopščiai aptvertas ir sutvarkytas. Iš esmės Brioni kambarys buvo vienintelis tvarkingas viršutiniame didelio dvaro pastato aukšte. Čia netgi lėlės pasieniais sėdėjo pasitempusios ir kruopščiai laikėsi nurodymo nesiliesti prie sienų. Mažučiukės kaubojų, narų ir sužmogintų pelių figūrėlės, sustatytos jos tualetinio staliuko pakraščiais, buvo išrikiuotos kaip miniatiūrinių kareivėlių armija, laukianti Brioni nurodymų.

Vienas iš kambaryje viešpataujančio griežto organizuotumo požymių — akivaizdžiai atiduodama duoklė miniatiūroms. Kitas būdingas dalykas — paslapčių aistra. Slaptas prabangios spintelės stalčius atidaromas paspaudus gudriai paslėptą rankenėlę. Šiame stalčiuje ji laikė specialia sąsaga užrakintą dienoraštį ir dar vieną sąsiuvinį, prirašytą naudojant pačios sugalvotą šifrą, o žaisliniame seife, atrakinamame šešiaženkle skaitmenine spyna, — laiškus ir atvirukus. Sena skardinė taupyklė buvo paslėpta po išimama grindų lenta, esančia po jos lova. Brangenybės šioje dėžutėje imtos kaupti prieš ketverius metus, per jos devintąjį gimtadienį: tai buvo dviguba gilė mutante, į auksą panašaus mineralo pirito gabalėliai, lietų sukeliantis burtažodis, nusipirktas kažkokiame atrakcionų parke, ir lengvutė lyg lapelis voverės kaukolė.

Tačiau slapti stalčiai, rakinami dienoraščiai ir šifravimo sistemos negalėjo paslėpti paprastos Brioni tiesos: ji neturėjo jokių paslapčių. Darnaus pasaulio ilgesys mergaitei tiesiog neleido elgtis lengvabūdiškai ar negarbingai. Sumaištis ir sutvarkyto griovimas buvo ne jos skoniui, o žiaurumas jos asmenybėje apskritai neegzistavo. Jos kaip vienintelio vaiko statusas bei Teilisų dvaro nuošalumas bent jau per ilgas vasaros atostogas Brioni atribodavo nuo įvairiausių mergaitiškų intrigų. Jos gyvenime nebuvo nieko tiek įdomaus ar gėdingo, kad tai vertėtų slėpti. Taip, apie voverės kaukolę jos slaptavietėje nežinojo niekas, betgi niekam tai ir nebuvo įdomu. Nė viena iš visų jos paslapčių ir jai pačiai nekėlė didesnių rūpesčių — o gal taip atrodydavo tik pažvelgus retrospektyviai, kai viena ar kita paslaptis netekdavo prasmės.

Būdama vienuolikos metų, ji parašė savo pirmąją apysaką, naivią, su pustuzinio liaudies istorijų elementais. Vėliau Brioni suprato, kad rašant šią apysaką, jai labiausiai stigo gyvybiškai būtino supratimo, kaip prikaustyti skaitytojo dėmesį. Tačiau šis pirmasis nerangus literatūrinis bandymas parodė, kad pati jos vaizduotė yra tikras paslapčių šaltinis: jai pradėjus rašyti šią apysaką, tai ir tapo labiausiai saugoma paslaptimi. Tai, kas kilo iš jos vaizduotės ir virto žodžiais, buvo pernelyg preliminaru, pernelyg pažeidžiama ir gėdinga, kad būtų galima kam nors parodyti. Netgi frazės, prasidedančios „ji pasakė...“ ar „ir tuomet...“, vertė ją gūžtis ir slėpti akis, tartum sužinojus apie aprašinėjamo veikėjo mintis, būsenas ir emocijas. Tačiau atsiverti neišvengiamai reikėjo, nes, aprašius veikėjo silpnybes, potencialiam skaitytojui turėjo pirštis mintis, kad čionai autorė aprašinėja save. O turėti nors vieną skaitytoją jai būtina. Todėl, kai istorija būdavo baigta, visos siužeto linijos išnarpliotos ir ji bent jau šiuo aspektu pasidarydavo panaši į visas pasaulio užbaigtas istorijas, Brioni pasijusdavo šiek tiek saugesnė ir, subadžiusi paraštes, kad susegtų lapus viela, bei nutapiusi viršelį, taip apipavidalintą darbą nunešdavo motinai ar tėvui, kai šis būdavo namie.