Иэн Макьюэн: Atpirkimas

Raumeninga figūra, patogiai sėdinti ant didžiulio kiaukuto, pro savo konchą tesugebėjo išspausti tik kokių dviejų colių vandens čiurkšlę. Spaudimas buvo toks menkas, kad vanduo krito atgal ant figūros galvos, tekėjo garbanomis ir galingos nugaros grioveliu — jo tekėjimo vietą žymėjo žvilgantis tamsžalis ruožas. Svetimame šiaurietiškame krašte Tritonas akivaizdžiai jautėsi tremtinys, bet ryto saulės šviesoje vis viena atrodė nuostabus, kaip ir keturi delfinai, lenktais kraštais remiantys kiaukutą, ant kurio sėdėjo Tritono figūra. Ji dirstelėjo į delfinų žvynus, kurių šie gyvūnai šiaip jau neturi, ir į Tritono šlaunis, o paskui atsigręžė dvaro link. Artimiausias kelias į svetainę kerta pievelę ir terasą, o į vidų lįsti tektų pro pravirus prancūziškus langus. Tačiau palei erškėtrožių gyvatvorę ant kelių klūpojo ir, matyt, ravėjo piktžoles jos vaikystės draugas ir universiteto bendrakursis Robis Turneris, o įsivelti su juo į pašnekesį ji nenorėjo. Bent jau ne dabar. Nuo pat tos dienos, kai čia sugrįžo, kraštovaizdžio formavimas buvo jo didžiausia aistra, išskyrus dar vieną: sklido kalbos, kad jis ketina stoti į medicinos koledžą — šis žingsnis, baigus literatūros studijas, atrodė gana pretenzingas. Ir ganėtinai arogantiškas, nes studijas finansuoti turėtų jos tėvas.

Ji įmerkė gėles į fontano baseiną, kuris buvo natūralaus dydžio, toks pat, kaip Barberinio aikštėje, gilus bei šaltas, ir išvengė susitikimo su Robiu paskubomis apeidama namą bei įsmukdama į vidų pro pagrindinį įėjimą. Džiaugdamasi, kad pavyko, ji dar keletą minučių pastoviniavo prie durų. Ryto saulės šviesa, kaip ir bet kokia kita, negalėjo neišryškinti bjaurios Teilisų dvaro pastato architektūros — tai buvo kokių keturiasdešimties metų senumo, ryškiai oranžinių plytų, neproporcingai platus ir neskoningai prabangus gotikinis statinys, kuris Pevsnerio ar vieno iš jo kolegų straipsnyje buvo apkaltintas kaip neišnaudotų galimybių tragedija, o vieno iš jaunesnių moderniosios mokyklos atstovų — kaip „begėdiška banalybės manifestacija“. Senasis pastatas čia stovėjo iki devyniolikto amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos, kol jį sunaikino gaisras. Išliko tik dirbtinis ežeras su sala, į kurią veda du akmeniniai tiltai, o per juos eina kelias į dvarą. Dar išliko aptrupėjusių plytų koplyčia tvenkinio saloje. Naująjį dvarą pastatė Sesilijos senelis, kuris užaugo virš savo tėvo, prekiautojo geležimi, krautuvėlės ir gerokai padidino giminės turtą užpatentuodamas daugybę įvairiausių spynų, sklendžių, skląsčių ir velkių. Pastate senelis įkūnijo savo skonį — viskas turi būti sunku, saugu ir funkcionalu. Tačiau atsukus tam pastatui nugarą ir žvelgiant į kelią, šalia kurio plačiašakių medžių pavėsyje gromuliavo fryzų veislės karvių banda, vaizdas buvo ganėtinai gražus, jame tvyrojo amžinos ramybės dvasia. Tačiau ramybė merginai buvo svetima, ir šis vaizdas sustiprino jos ryžtą namie ilgai neužsibūti.

Įžengusi į vidų, ji greitai perbėgo baltomis ir juodomis plytelėmis šachmatiškai išklotą koridorių — kokie pažįstami jo aidintys laiptai, koks įkyrus ir nusibodęs šis garsas — ir, sulaikiusi kvapą, sustingo svetainės tarpduryje. Šalti lašai, varvantys nuo netvarkingos oleandrų, ožrožių ir irisų puokštės ant sandalais apautų kojų, pataisė nuotaiką. Vaza, į kurią turėjo būti pamerkta puokštė, stovėjo ant amerikinės vyšnios staliuko tiesiai priešais kiek pravirus prancūziškus langus. Žiūrint iš pietryčių pusės, ant jos atsispindėjo melsvi lygiagretainiai, prasiveržę pro dulsvai mėlynos užuolaidos plyšius. Merginos kvėpavimas sulėtėjo, o noras užtraukti dūmą dar labiau sustiprėjo. Tačiau ji vis dar stoviniavo tarpduryje, užkerėta reginio tobulumo — trys išblukusios gilios sofos, išdėstytos aplinkui beveik naują gotišką židinį, prie kurio stovėjo keletas žieminių viksvuolių puokščių, negrotas ir nederintas klavesinas ir nenaudota raudonmedžio pakyla, sunkaus aksomo užuolaidos, laisvai surištos oranžinėmis ir mėlynomis spurguotomis virvėmis. Jos buvo užtrauktos tik iš dalies, ir pro tarpus buvo matyti giedras dangus, geltonai ir pilkai mirguliuojanti terasa, kurioje tarp grįstų takelių žydėjo ramunėlės ir skaisteniai, bei keletas pakopų, vedančių žemyn į pievelę, kurios pakraštyje tebedirbo Robis ir kuri driekėsi iki pat Tritono fontano.

Viskas — upė ir gėlės, bėgimas, tai, ką ji retai darydavo šiomis dienomis, subtiliai gruoblėti ąžuolų kamienai, kambarys aukštomis lubomis, vazoje atsispindinti šviesos geometrija, pamažu rimstantis pulsas ausyse — visa tai jai buvo malonu ir sykiu savotiškai svetima. Tuo pat metu juto ir sąžinės priekaištus. Ji grįžo iš Kembridžo ir jautėsi skolinga šeimai, užsiėmusiai verslo plėtotės reikalais. Tačiau tėvas buvo likęs mieste, o motina, kai nesirūpindavo savo migrena, jai atrodė susvetimėjusi, kartais netgi pabrėžtinai nedraugiška. Sesilija nešiojo padėklus su arbata į motinos kambarį, kuris buvo toks pat bohemiškas kaip ir josios, tikėdamasi, kad vieną sykį tarp jų išsirutulios draugiškesnis pokalbis. Tačiau Emilija Teilis kalbėdavo tik apie smulkius buities darbelius arba tylėdama atsišliedavo į pagalves, o jos veido išraiška prieblandoje pasidarydavo nebeįžiūrima. Savo puodelį arbatos abi išgerdavo tyloje. Brioni nuo jos taip pat nutolusi ir paskendusi kūrybinėse fantazijose — tai, kas anksčiau atrodė greitai praeisiantis užsidegimas, tapo nuolatine manija. Sesilija tą rytą juos matė ant laiptų, — savo jaunesniąją seserį su pusbroliais ir pussesere. Vargšeliai, vos vakar atvyko, o dabar prakaituoja repetuodami pjesę, kurią Brioni norėjo parengti šiam vakarui, kai sulauks atvykstant Leono su draugu. Laiko be galo mažai, o vieną iš dvynių už kažkokį nusižengimą Betė pristatė plauti indų. Sesilija nebuvo linkusi jiems talkinti — pernelyg karšta, be to, ji neabejojo, kad visas šis sumanymas vis viena pasibaigs nuviliančia sumaištimi. Brioni per daug iš viso to tikisi. Nė vienas, o ypač dvynukai, nėra pajėgūs suvokti jos karštligiškos vaizduotės viražų.

Sesilija žinojo, kad ji negali ir toliau švaistyti laiko savo bohemiško kambario narve, vis taip pat gulėdama ant lovos cigaretės dūmų debesyse, užtirpusios rankos delnu parėmusi smakrą ir skaitydama Ričardsono „Klarisą“. Ėmėsi nagrinėti savo šeimos medį, bet iš tėvo pusės, bent jau iki to laiko, kai jos prosenelis atidarė kuklią geležies reikmenų parduotuvę, jos protėvių šaka beviltiškai nugrimzdusi žemdirbystės liūne, be to, vyriškojoje linijoje buvo keistai ir įtartinai pasikeitusių pavardžių, o santuokos neregistruotos parapijos bažnyčios knygose. Sesilija negalėjo čia pasilikti — žinojo, kad turi kurti planus ir imtis veiklos, bet dienos bėgo, o ji nieko nedarė. Galimybių esama įvairių, bet visos vienodai neskubios. Savo sąskaitoje ji turėjo šiek tiek pinigų, kurių pakaktų pusėtinai pragyventi kokius metus. Leonas nuolat atakavo ją kvietimais paviešėti pas jį Londone. Draugai iš universiteto siūlėsi padėti susirasti darbą — be abejo, kokį nors banalų ir neįdomų, bet bent jau garantuojantį jai nepriklausomybę. Iš motinos pusės turėjo įdomių dėdžių ir tetų, kurie visuomet maloniai ją priimdavo. Tarp jų Hermioną, Lolos ir berniukų motiną, kuri netgi dabar buvo Paryžiuje su meilužiu, dirbančiu bevieliame telegrafe.

Nė vienas iš artimųjų pernelyg nesistengė sulaikyti Sesilijos namuose ir, aišku, niekas nesijaudintų, jeigu ji susiruoštų išvykti. Ją čia laikė ne sąstingis ar apatija — neretai nenustygdavo vietoje iki nervinio išsekimo. Paprasčiausiai malonu jausti, jog ji yra reikalinga. Kartkartėmis mergina save įtikinėdavo, kad ji čia būna dėl Brioni arba norėdama padėti motinai, arba dėl to, kad tokia ilgalaikė viešnagė namuose jau paskutinė ir todėl ji norinti ją užtęsti kiek galima ilgiau. Tačiau pati mintis apie kraunamus į lagaminą daiktus ir kelionę į rytinį traukinį jai atrodė atgrasi. Išvykti tam, kad išvyktum. O pasilikti čia, šioje nusibodusioje ir sykiu patogioje aplinkoje, buvo savotiška savibaudos forma, sumišusi su malonumu ar bent jau jo laukimu. Ji įsivaizdavo, kad jeigu išvyks, atsitiks kažkas bloga arba, dar blogiau, kažkas gera — tai, ko ji negali sau leisti nepatirti. Beje, dar buvo Robis, kuris ją erzino iš tolo rodomu prieraišumu, bei jo didingi planai, kuriuos, aišku, teiksis aptarinėti tik su jos tėvu. Jiedu pažinojo vienas kitą nuo septynerių metų, ir ją nervino tai, kad kalbantis tarp jų tvyrodavo kažkokia neįvardijama įtampa. Nors jautė, kad tai daugiausia jo kaltė, sykiu žinojo, kad prieš išvykstant reikia išsklaidyti šią įtampą.