Иэн Макьюэн: Atpirkimas

— Žinau, ką tu nori pasakyti, — pasakė jisai, jiedviem žingsniuojant likusius keletą jardų iki fontano. — Fildingas yra gyvybingesnis, bet psichologine plotme, palyginti su Ričardsonu, jis storžievis.

Sesilija pastatė vazą šalia grubių akmeninių laiptų, kylančių į akmeninį fontano baseiną. Šiuo metu mažiausiai norėjo studentiškos diskusijos apie aštuoniolikto šimtmečio literatūrą. Ji anaiptol nemanė, kad Fildingas yra storžievis arba kad Ričardsonas — puikus psichologas, bet nesileido įtraukiama į diskusiją ir neketino pradėti atakuoti bei svaidytis apibrėžimais. Nuo viso to jau buvo pavargusi, o Robis diskutuojant sunkiai įveikiamas.

Tad nukreipdama kalbą, tarstelėjo:

— Šiandien atvyksta Leonas, ar girdėjai?

— Girdėjau gandus. Tai puiku.

— Jis atvažiuoja su draugu, Polu Maršalu.

— Tai tas šokolado milijonierius. O, ne! Ir tu skini jam gėles!

Mergina nusišypsojo. Argi jis apsimeta demonstratyviai pavyduliaująs, slėpdamas, jog iš tikrųjų būtent taip ir yra? Ji jo nesuprato. Jiedu nutolo vienas nuo kito dar Kembridže. Kitaip buvo neįmanoma. Vėl teko keisti temą.

— Senis sako, kad tu ruošiesi tapti gydytoju.

— Taip, aš apie tai galvoju.

— Atrodo, tau patinka studentiškas gyvenimas.

Robis vėl žvilgtelėjo kažkur į šalį, bet šį kartą tik kokią sekundę ar dar trumpiau. Kai vėl atsigręžė į Sesiliją, jai pasirodė, kad jo veide šmėstelėjo susierzinimo šešėlis. Argi jos žodžiuose pajuto panieką? Ji dar kartą įsižiūrėjo jam į akis. Žalios ir oranžinės dėmelės, kažkas panašaus į granitą ar marmurą. Tačiau kai jis vėl prašneko, balsas buvo ramus ir malonus.

— Žinau, tu niekuomet to nemėgai, Sės. Tačiau kaip kitaip tapti gydytoju?

— Tai mano požiūris, ir tiek. Dar šešeri metai! Kam to reikia?

Robis neatrodė užsigavęs. Būtent ji šio vaikino draugijoje nesitvėrė savo kailyje ir stengėsi sukurti įtampą. Galiausiai tai pradėjo erzinti ją pačią.

Robis pasistengė rimtai atsakyti į jos klausimą.

— Niekas man neduos nuolatinio sodininko ir kraštovaizdžio tvarkytojo darbo. Aš nenoriu dirbti dėstytoju arba klerku kokioje nors valdiškoje įstaigoje. O medicina mane domina... — Vaikinas užsikirto, nes jam į galvą šovė kita mintis. — Klausyk, aš susitariau su tavo tėvu, jog jam skolą grąžinsiu. Mes taip sutarėme.

— Aš ne tai norėjau pasakyti!

Sesilija nustebo — kaip jis galėjo pagalvoti, jog ji kelia pinigų klausimą. Leptelėta netaktiškai. Jos tėvas finansavo visus Robio mokslus. Ar kas nors kada nors tam paprieštaravo? Iš pradžių merginai atrodė, kad prasimananti, bet jos tiesa — pastaruoju metu Robio manierose yra kažkas provokuojama. Kada tik įmanydamas, jis stengdavosi jai subtiliai įgelti. Štai prieš dvi dienas paskambino į duris — lyg ir nereikšmingas dalykas, bet jis visuomet galėjo nepranešęs vaikščioti po namus kur panorėjęs. Kai Sesilija nulipo žemyn, jis, stovėdamas anapus durų, garsiu ir anaiptol nefamiliariu balsu paklausė, ar ji negalinti jam paskolinti knygos. Tuo metu Poli ropomis plovė keramines prieškambario grindis. Robis surengė tikrą šou — nusiavė batus, nors šie anaiptol nebuvo purvini, paskui pasvarstęs nusimovė ir kojines, tik tada basas komiškai prastypčiojo drėgnomis grindimis. Visa tai — juos skiriančiai bedugnei pabrėžti. Jis vaidino skalbėjos sūnų, su pavedimu pasiųstą į dvarą. Jiedu drauge nuėjo į biblioteką, o kai jis susirado reikalingą knygą, ji pasiūlė dar pabūti ir išgerti kavos. Ir drovus vaikino atsisakymas — tiktai apsimetinėjimas. Jis buvo vienas iš labiausiai savimi pasitikinčių žmonių, kokių tik jai kada teko sutikti. Mergina neabejojo, kad Robis iš jos šaiposi. Atsilygindama jam, Sesilija išėjo iš bibliotekos, užlipo laiptais aukštyn, atsigulė į lovą su „Klarisa“ ir tylomis įniko skaityti knygą, jausdama, kaip jos susierzinimas tik didėja. Ji buvo žeminama arba baudžiama — ir nežinojo, kas yra blogiau. Baudžiama už tai, kad Kembridže priklausė skirtingam rateliui, už tai, kad nepasamdo motinai namų darbininkės, žeminama už savo žemą kilmę? Juk moterims kilmė apskritai neturi didelės reikšmės.

Nevikriai, nes vis dar laikė cigaretę, Sesilija pakėlė vazą ir pastatė ant baseino krašto. Būtų kur kas geriau, jeigu pirma išimtų gėles, bet ji pernelyg susierzinusi. Rankos buvo šiltos ir sausos, ir ji tvirtai suėmė jomis vazą. Robis tylėjo, bet iš jo veido išraiškos — priverstinės šypsenėlės lūpose — mergina galėjo spėti, jog jis jau apgailestauja dėl to, ką pasakė. Tačiau tai jai neteikė malonumo. Pagal tokį scenarijų įvykiai šiomis dienomis rutuliodavosi beveik kas kartą, kai jiedu susitikdavo. Arba vienas, arba kitas galiausiai pasijusdavo kaltas ir mėgindavo ištaisyti tai, kas pasakyta. Jų pokalbiai nebuvo nei spontaniški, nei stabilūs. Jie nesuteikdavo galimybės atsipalaiduoti. Ne — tai buvo slaptas baksnojimas adatėlėmis, slaptos gaudyklės, netikėti vingiai, verčiantys ją nekęsti savęs beveik taip pat stipriai kaip ir jo, nors Sesilijai ir nekilo abejonių, jog dėl visko kalčiausias jis. Ji nė truputėlio nepasikeitė, bet Robis — neabejotinai. Jis ėmė statyti pertvaras tarp savęs ir šeimos, kuri jam buvo nuoširdi ir suteikė, galima sakyti, viską. Vien jau dėl šios priežasties — tikėdamasi, jog jis atsisakys, ir numatydama savo būsimą nusivylimą — mergina nepakvietė Robio vakarienės. Jei jis nori išlaikyti atstumą, tebūnie taip.

Iš keturių delfinų, uodegomis remiančių kiaukutą, ant kurio sėdėjo Tritonas, artimiausiojo nuo Sesilijos plačiai pražioti nasrai buvo prižėlę samanų ir dumblių. Jo apvalūs akmeniniai akių obuoliai įvairių atspalvių žalios spalvos. Visi šiauriniai statulos paviršiai padengti melsvai žalsva patina, tad, žvelgiant iš tam tikrų vietų, ypač prietemoje, raumeningas Tritonas iš tiesų atrodė esąs giliai po vandeniu. Pagal Berninio sumanymą vanduo tikriausiai turėjo melodingai kristi nuo nelygių plataus kiaukuto kraštų į po juo esantį baseiną. Tačiau spaudimas buvo per mažas, todėl menkutės srovelės, be garso aptekėdamos kiaukuto briauną, lindo po juo ir tekėjo žemyn šen bei ten kybančiomis dumblių kasomis, primenančiomis stalaktitus klinčių oloje. Vanduo baseine buvo skaidrus, o jo gylis daugiau nei trys pėdos. Dugnas iš blyškiai kreminio akmens, ant kurio susikryžiuodamos žaidė įvairiausios figūros — bangelių ir saulės šviesos lūžio vandenyje sukeltas efektas.

Sesilija ketino pasilenkti virš parapeto ir, prilaikydama gėles vazoje, šonu palenkti ją prie vandens. Šiuo momentu Robis, norėdamas sušvelninti įtampą, pasistengė įsiteikti.

— Leisk man, — pratarė, ištiesdamas ranką. — Aš ją prisemsiu, o tu palaikyk gėles.

— Ačiū, galiu ir pati, — atšovė ji, laikydama vazą virš baseino.

— Palauk, aš ją jau laikau, — neatlyžo vaikinas, tvirtai suimdamas vazą rodomuoju pirštu ir nykščiu. — Tavo cigaretė sušlaps. Išimk gėles.

Šiam paliepimui jis pasistengė suteikti vyriško įsakmumo. Būtent tai ją paskatino dar tvirčiau įsikibti į vazą. Mergina neturėjo nei laiko, nei noro aiškinti, kad į vandenį panardintos gėlės atrodys natūraliau, o būtent natūralumo ji ir siekė. Tvirtai suspaudusi vazą, ji visu kūnu pasisuko nuo jo į šalį. Tačiau jis nebuvo taip lengvai pajudinamas. Pasigirdo triokštelėjimas, kaip kad lūžtant sausai šakai, ir vazos kaklelio dalis liko jo rankoje, suskildama į du trikampius gabalėlius. Jie nukrito į vandenį ir, kartu nusvirduliavę į dugną, sugulė tenai per keletą colių vienas nuo kito, mirguliuodami lūžtančios šviesos atšvaituose.