Иэн Макьюэн: Atpirkimas

Pro pravirus langus skverbėsi nestiprus karvių mėšlo kvapas, kuris čia tvyro visuomet, išskyrus gal tik šalčiausias dienas, ir yra labiausiai juntamas ką tik atvykus. Robis buvo palikęs savo kastuvėlį ir dabar stovėdamas sukosi suktinę, palikimą iš komunistų partijos manijos laikų, kito susižavėjimo šaltinio, užmesto sykiu su antropologija bei svajone pėsčiomis nukeliauti iš Kalė į Stambulą. Sesilija prisiminė, kad jos pačios cigaretės yra dviem aukštais aukščiau, jos kambaryje, kažkurioje kišenėje.

Žengė gilyn į kambarį ir pamerkė gėles į vazą. Kažkada ši vaza priklausė dėdei Klemui, kurio laidotuves, arba tiksliau — perlaidojimą, baigiantis karui ji dar puikiai prisiminė: štai į kaimo bažnyčios šventorių atrieda lafetas su karstu, apklotu pulko vėliava. Pakelti kardai, trimitai prie kapo duobės, pagaliau tai, kas penkerių metų vaikui įsiminė labiausiai, — ašaros tėvo akyse. Klemas jo vienintelis brolis. Ta istorija, kai jis įsigijo šią vazą, buvo aprašyta viename iš paskutiniųjų laiškų, kuriuos jaunasis leitenantas parašė į namus. Jis buvo prancūzų sektoriaus ryšių tarnybos karininkas ir prieš pat subombardavimą sugebėjo organizuoti mažo miestelio, esančio į vakarus nuo Verduno, evakuaciją. Išgelbėta apie penkiasdešimt moterų, vaikų ir senelių. Vėliau meras ir kiti pareigūnai nuvedė dėdę Klemą per miestelį prie pusiau sugriauto muziejaus. Iš sudaužytos stiklinės spintos buvo išimta ši vaza ir kaip padėkos ženklas įteikta jam. Atsisakyti jis negalėjo, kad ir kaip būtų nepatogu kariauti su Meiseno porceliano vaza po pažastimi. Po mėnesio vaza saugumo sumetimais palikta vieno ūkininko gyvenamajame name. Vėliau, kai pasitaikė proga būti netoliese, leitenantas Teilisas naktį perbrido patvinusią upę, pasiėmė vazą ir sugrįžo į dalinį. Paskutinėmis karo dienomis jis buvo išsiųstas patruliuoti pavojingoje zonoje ir patikėjo vazą pasaugoti draugui. Leitenantui žuvus, vaza atsidūrė pulko štabe, o į Teilisų namus atkeliavo po dėdės Klemo laidotuvių tik praėjus keletui mėnesių.

Dirbtinai komponuoti lauko gėlių puokštės ji nesirengė. Jos pačios suranda reikiamą simetriją, ir akivaizdu, kad pernelyg proporcingai išdėstyti oleandrai bei vilkdalgiai tik pablogins bendrą įspūdį. Keletą minučių dėliojo gėles taip, kad jos atrodytų kuo natūraliau, t. y. kuo chaotiškiau. Tuo pat metu svarstė, eiti pas Robį ar neiti. Tai padėtų išvengti būtinybės lipti laiptais aukštyn ir knaisiotis po kišenes cigaretės. Tačiau ji jautėsi nepatogiai, suplukusi, todėl buvo linkusi pasitikrinti savo išvaizdą prieš didelį veidrodį paauksuotais rėmais, kabantį virš židinio. Tačiau jei Robis dabar atsisuktų — šiuo metu jis rūkydamas stovėjo nugara į pastatą, — tikrai ją pamatytų. Pagaliau baigė tvarkyti puokštę ir atsitraukė tolėliau nuo lango. Dabar jos brolio draugas Polas Maršalas patikės, kad gėlių puokštė buvo paprasčiausiai nerūpestingai pamerkta į vazą — taip pat nerūpestingai, kaip ir suskinta. Ji žinojo, kad kvailystė šitaip tvarkyti gėles prieš įpilant į vazą vandens — tačiau negalėjo atsispirti tokiam norui. Juk toli gražu ne viską žmonės daro pagrįstai ir logiškai, ypač būdami vieni. Motina norėjo, kad svetainę papuoštų šviežių gėlių puokštė, ir Sesilija su malonumu įvykdė šį jos pageidavimą. Vandens reikėjo eiti į virtuvę. Tačiau ten sukinėjosi Betė, kuri ruošėsi gaminti vakarienę, be to, buvo itin prastai nusiteikusi. Į ją pažvelgęs susigūžtų ne tik mažas berniukas, kaip kad Džeksonas ar Pjeras, bet ir kiekvienas, atėjęs į pagalbą neprašytas. Netgi svetainėje girdėti pikti šūkčiojimai ir prikaistuvio, neįprastai trankiai nuleidžiamo ant dujinio degiklio, žvangesys. Jeigu dabar ten įeitų, jai tektų atsidurti įtampos lauke tarp nedidelio motinos prašymo ir sprogimui artimos Betės sąmonės būsenos. Neabejotinai geriau išeiti į lauką ir vandens pasisemti baseine.

Kadaise paauglystės metais vienas Sesilijos tėvo draugas, kuris dirbo Viktorijos ir Alberto muziejuje, buvo atvykęs apžiūrėti šios vazos ir pareiškė, kad ji išties labai vertinga. Tai gryniausias Meiseno porcelianas, didžiojo meistro Horoldto darbas, pagaminta 1726 metais. Tikriausiai kadaise ši vaza buvo karaliaus Augusto nuosavybė. Nors laikoma, kad vaza verta daugiau nei visi kiti daiktai Teilisų namuose paimti kartu (tai buvo daugiausia menkavertis šlamštas, surinktas Sesilijos senelio), Džekas Teilisas norėjo, kad ji būtų naudojama, taip pagerbiant jo brolio atminimą. Nereikia jos įkalinti stiklinėje spintoje. Jo motyvas toks — jeigu vaza pergyveno karą, ji pergyvens ir Teilisus. Žmona tokiam požiūriui neprieštaravo. Nepaisant didelės vazos vertės ir su ja siejamų prisiminimų, Emilija Teilis ne itin ją mėgo. Ant jos tradiciniu stiliumi nutapytos mažos kinų figūrėlės, susispietusios aplink stalą sode su dekoratyviais medžiais ir neįtikėtinų pavidalų paukščiais, atrodė pernelyg rafinuotos. Apskritai ją erzino įvairios kiniško stiliaus detalės ir atributai. Sesilija šiuo požiūriu neturėjo tvirtos nuomonės, bet kartkartėmis pagalvodavo, kiek už šią vazą būtų galima nuplėšti aukcione. Vaza buvo gerbiama ne už meistriškas įvairiaspalves Horoldto tapytas figūrėles, ne už mėlynų ir auksinių gijų raizginį bei lapiją, bet pirmiausia kaip paminklas dėdei Klemui ir toms gyvybėms, kurias jis išsaugojo, upei, kurią perbrido tą vidurnaktį, ir pagaliau jo žūčiai, ištikusiai likus vos savaitei iki karo pabaigos. Vazoje pamerktos gėlės, ypač lauko, visiems atrodė tinkamiausias būdas išreikšti pagarbą dėdei Klemui.

Sesilija abiem delnais suėmė vėsų porcelianą ir koja pastūmė prancūzišką langą, kad šis prasivertų plačiau. Kai įžengė į saulės nutviekstą kiemą, ją švelniai apglėbė saulėje įkaitusio akmens aromatas. Virš fontano skraidė dvi kregždės, o iš didžiulio Libano kedro orą skardeno aštri pilkosios pečialindos giesmė. Švelniame vėjelyje sūpavosi gėlės, kurios kuteno jai veidą žengiant terasa ir atsargiai lipant gruoblėtais laiptais iki pat žvyruoto takelio. Išgirdęs jos žingsnius, Robis staiga atsisuko.

— Buvau užsisvajojęs, — pasiaiškino.

— Ar nesusuktum man vienos savo bolševikiškos cigaretės?

Jis numetė šalin savo cigaretę, paėmė skardinę, gulinčią ant pievelėje numesto švarko, ir drauge su Sesilija nuėjo fontano link. Kurį laiką žingsniavo tylėdami.

— Puiki diena, — pagaliau pratarė ji atsidūsėjusi.

Jis pažvelgė į ją susidomėjęs ir įtariai. Kažkas tarp jų buvo, ir netgi ji turėjo sau pripažinti, kad nuvalkiota pastaba apie orą nuskambėjo perversiškai.

— Kaip „Klarisa“? — paklausė jis, žiūrėdamas į savo pirštus, sukančius suktinę.

— Nuobodybė.

— Nereikia taip sakyti.

— Aš norėčiau, kad veiksmas rutuliotųsi greičiau.

— Jis ir rutuliojasi. Ir kuo toliau, tuo darosi įdomesnis.

Jiedu žingsniavo vis lėčiau ir lėčiau, kol galiausiai sustojo, kad Sesilija galėtų pati pabaigti savo suktinę.

— Aš jau geriau kasdien skaityčiau Fildingą, — pasakė ši.

Ji jautė pasakiusi kvailystę. Robis žvelgė kažkur į šalį skersai parką, pro karvių bandą į ąžuolų giraitę palei upę ir tą pačią giraitę, pro kurią ji rytą buvo prabėgusi. Galimas daiktas, vaikinas mano, jog ji su juo kalba kažkokiomis užkoduotomis užuominomis, įtaigiai perteikdama savo polinkį į juslingumą. Tai, be abejo, netiesa, ir ji sutrikusi nežinojo, kaip jam padėti susigaudyti šioje situacijoje. Merginai patiko jo akių rainelės, nesusiliejančių oranžinių ir žalių dėmelių mišinys, dar ryškesnis skaisčioje saulės šviesoje. Jai patiko ir aukštas jo ūgis. Tai buvo įdomus vyro, inteligencijos ir aukšto ūgio derinys. Sesilija įsikando cigaretę, o jis brūkštelėjo degtuką.