Иэн Макьюэн: Atpirkimas

Kalbant apie vaidmenis, mažai įtikima, kad Arabela, kurios plaukai tamsūs kaip Brioni, gali būti savo strazdanotų tėvų duktė, taip pat ir tai, kad ji pabėgs iš namų su strazdanotu grafu iš užsienio, išsinuomos butą mansardoje iš strazdanoto savininko, įsimylės strazdanotą princą, o juos sutuoks strazdanotas vikaras strazdanotų parapijiečių bei svitos akivaizdoje. Deja, viskam lemta būti būtent taip. Jos pusbrolių veidų koloritas pernelyg ryškus — tiesiog šviečiantis iš tolo! — kad jį būtų galima paslėpti. Vienintelis geras dalykas tai, kad Arabelos nestrazdanotas veidas buvo ženklas — Brioni jį būtų įvardijusi hieroglifu, — liudijantis jos išskirtinumą. Jos dvasios tyrumas niekuomet nebus sudrumstas, kad ir kokiame nuodėmingame pasaulyje tektų gyventi. Su dvyniais dar viena bėda — jie tokie panašūs, jog svetimas žmogus tikriausiai neatskirtų. Argi teisinga, kad nedorasis grafas galėtų būti kaip du vandens lašai panašus į dailųjį princą, o jie abu — į Arabelos tėvą ir vikarą? Kas, jei princą vaidintų Lola? Džeksonas ir Pjeras atrodė esą tipiški energingi berniukai, kurie tikrinusiai darytų tai, ko iš jų prašoma. Tačiau ar jų sesuo sutiktų vaidinti vyriškį? Jos akys žalios, veidas kaulėtas, o skruostai įdubę. Jos santūrume yra kažkas atšiauraus, ir tai liudija apie stiprią valią bei lengvai prarandamą savitvardą. Vien jau užsiminus apie galimą vyro vaidmenį gresia sukelti susierzinimą, o ir apskritai — ar Brioni galėtų laikytis su ja už rankų priešais altorių, Džeksonui skaitant ištrauką iš Biblijos?

Iki pat penktos valandos vakaro repeticijų kambaryje ji suko galvą, kaip paskirstyti vaidmenis. Eilute išrikiavo tris taburetes, o savo užpakalį šiaip taip įspraudė į senovišką vaiko aukštakėdę. Ši bohemiška sėdėsena ant aukštos kėdės jai suteikė teniso arbitrui teprieinamą „aikštės matomumą“. Dvyniai nenoriai atsliūkino iš baseino, kuriame mirko tris valandas be pertraukos. Basakojai, apsivilkę treningus, kurių klešnės vilkosi grindimis. Iš susivėlusių plaukų per sprandus tekėjo vanduo, abu tirtėjo ir visaip krutino kojas, stengdamiesi sušilti. Nuo ilgo mirkimo vandenyje jų oda susiraukšlėjo ir pašviesėjo, todėl kambario prieblandoje strazdanos atrodė beveik juodos. Sesuo sėdėjo tarp jų, kairiąją koją užmetusi ant dešiniosios kelio, ir atrodė kaip tikra jų priešingybė — daili figūra, subtiliai parinkti kvepalai, žalia languota suknelė, puikiai deranti prie plaukų spalvos. Jos kulkšnis virš sandalų juosė žiedai, o kojų nagai buvo nudažyti cinoberiu. Pažvelgusi į juos, Brioni pajuto sunkumą po krūtinkauliu ir galutinai suprato, kad nesugebės paprašyti Lolos, jog ši vaidintų princą.

Buvo pasirengta repeticijai, kurią turėjo pradėti trumpa Brioni įžanga. Ji ketino paaiškinti kūrinio idėją ir sužadinti aktorių jaudulį — juk rytoj vakare bibliotekoje teks vaidinti suaugusiųjų auditorijai. Tačiau pirmasis prašneko Pjeras.

— Negaliu pakęsti vaidinimų ir visų panašių dalykų.

— Aš jų irgi neapkenčiu, kaip ir visų tų dabinimųsi, — pritarė jam Džeksonas.

Per priešpiečius paaiškinta, kad dvynius galima atskirti pagal tai, jog Pjero kairiosios ausies spenelis stokoja trikampiuko mėsos, jį iškando šuo, kurį, būdamas trejų metų, Pjeras kankino.

Lola žiūrėjo kažkur į šalį. Brioni ramiai paklausė:

— Kaipgi jūs galite neapkęsti vaidinimų?

— Tai kažkoks kvailas savęs demonstravimas, — susiraukęs Pjeras burbtelėjo šią savaime suprantamą tiesą.

Brioni žinojo, kad šitaip sakyti jis turi pagrindo. Savęs demonstravimas buvo kaip tik tai, dėl ko ji mėgo pjeses, bent jau savo pačios. Žvelgdama į berniukus, po kurių kėdėmis jau buvo susitelkę vandens klaneliai, be abejo, netrukus susigersiantys į plyšius tarp lentų, mergaitė suvokė, kad jie niekuomet nesupras jos siekių. Jos tonas sušvelnėjo.

— Ar jūs manote, kad Šekspyras norėjo tik pasipuikuoti?

Pjeras pažvelgė pro seserį Džeksono pusėn. Šis kariškas vardas neturėjo nieko bendra su švelniu Pjero vardu — jis dvelkė istorija ir suaugusiųjų pasauliu, bet dvynukai vienas dėl kito buvo pasiryžę padaryti viską.

— Visiems aišku, kad taip.

— Be abejo.

Kai galiausiai prašneko Lola, ji pirmiausia pasisuko į Pjerą, o baigdama sakinį atsigręžė į Džeksoną. Brioni šeimoje poniai Teilis niekuomet nebuvo tekę nieko sakyti abiem dukterims iš karto. Dabar Brioni pirmą kartą pamatė, kaip tai yra daroma.

— Arba jūs dalyvausite vaidinime, arba gausite į akį, o paskui aš dar pasikalbėsiu su tėvais.

— Jeigu tu mušiesi, tai mes pasiskųsime tėvams.

— Jūs dalyvausite vaidinime arba aš pasakysiu tėvams.

Tai, kad grasinimas kiek sušvelnėjo, regis, nesumažino jo jėgos. Pjeras ėmė čiulpti savo apatinę lūpą.

— Kodėl mes turėtume vaidinti? — šiame klausime slypėjo pasidavimas. Lola pamėgino pataisyti neklusnius plaukus.

— Atsimenate, ką sakė tėvai? Mes čia esame svečiai ir turime būti... nagi pabaikite. Kokie turime būti?

— Pa... klusnūs, — vienu balsu išstenėjo dvyniai neįprastą jiems žodį.

Lola atsisuko į Brioni ir nusišypsojo.

— Papasakok mums apie tavo pjesę.

Tėvai. Kad ir kokia visuotinė galia būtų užkoduota šiame žodyje, dabar ji pradėjo skeldėti arba jau buvo suskilusi, bet šito pripažinti juk negalėjai, ir teko priimti mestą iššūkį. Brioni staiga pasijuto nepatogiai dėl savo egoistiškos užmačios, nes jai nė į galvą nešovė, kad jos pusbroliai gali nenorėti vaidinti „Arabelos kančių“. Tačiau viduje jie jau kentėjo kančias, kiekvienas išgyveno savo asmeninę tragediją, nes, būdami svečiai šiuose namuose, jautėsi skolingi jų šeimininkams. Blogiau tai, kad Lola netiesiogiai davė suprasti, jog dalyvauti vaidinime jai taip pat yra pareiga, anaiptol ne malonumas. Minkštaširdžiai Kvinsiai paprasčiausiai pasidavė spaudimui. Tačiau Brioni niekaip negalėjo atsiginti nuo sunkios ir įkyrios minties, jog tai gali būti manipuliacija — galimas daiktas, Lola, pasinaudodama dvyniais kaip įrankiais, pasistengė išreikšti savo priešišką ar destruktyvų požiūrį. Brioni jautėsi nepatogiai. Ji buvo dviem metais jaunesnė už Lolą ir jautė, kaip jai trūksta šių dvejų metų rafinuotumo įgūdžių. Būsimasis vaidinimas staiga tapo tikra girnapuse po kaklu.

Ilgokai vengdama Lolos žvilgsnio, ji ėmė dėstyti pjesės idėją, ir taip aiškinant jai vis ryškiau ėmė regėtis jos absurdiškumas. Ji jau nebeturėjo įkvėpimo pasakoti pusbroliams apie pirmosios nakties jaudulį.

Kai tik ji baigė, Pjeras pareiškė:

— Aš noriu būti grafas. Noriu būti blogasis.

Džeksonas paprastai ir natūraliai pridūrė:

— Aš būsiu princas. Aš visuomet esu princas.

Ji galėjo juos apkabinti ir, prisitraukusi prie savęs, pabučiuoti jų mažus veidelius, tačiau tepasakė:

— Gerai.

Lola nukėlė koją nuo kojos, išlygino suknelę ir atsistojo, lyg ruošdamasi išeiti. Po liūdesį ar nuolankumą išreiškiančio atodūsio ji prabilo:

— Manau, kadangi tu esi pjesės autorė, tu, suprantama, nori būti Arabela...

— Oi, ne, — paskubomis atsakė Brioni. — Ne. Visiškai ne.

Ji pasakė „ne“, tačiau omenyje turėjo — taip. Be abejo, Arabelos vaidmenį buvo numačiusi sau. Jai nepatiko tas Lolos „kadangi“. Norėjo vaidinti Arabelą ne todėl, kad pati parašė šią pjesę, o todėl, kad kitokia mintis jai nė nedingtelėjo. Būtent Arabelos pavidalu ją turėjo išvysti Leonas. Ji tiesiog buvo Arabela.

Tačiau ji pasakė „ne“, ir Lola švelniai paklausė:

— Tokiu atveju ar neprieštarautum, jei jos vaidmenį atlikčiau aš? Manau, jog galiu jį atlikti labai gerai. Iš tikrųjų iš mūsų dviejų...