Иэн Макьюэн: Atpirkimas

Ji nebaigė sakinio, ir Brioni spoksojo į ją, niekaip neįstengdama nuo savo veido nuvyti pasibaisėjimo šešėlio ar pro lūpas išspausti žodžio. Suvokė, kad jos vaidmuo slysta jai iš rankų, bet nesugalvojo nieko, ką galėtų pasakyti, jog jį susigrąžintų. Į Brioni tylą Lola sureagavo įvardydama dar vieną savo privalumą:

— Praėjusiais metais ilgai sirgau, todėl aš galėčiau puikiai suvaidinti šį vaidmenį.

Ji galėtų? Brioni, be abejo, negalėjo varžytis su vyresne mergina. Neišvengiamos netekties pojūtis temdė jos sąmonę.

Vienas iš dvynukų išdidžiai pareiškė:

— Be to, tu dalyvavai mokyklos dramos būrelyje.

Kaip ji galėjo jiems paaiškinti, kad Arabela nėra strazdanota? Jos oda blyški, plaukai juodi, o mintys — Brioni mintys! Tačiau kaip ji galėjo atstumti pusseserę, atvykusią į svečius iš tokios tolybės ir dar tokiu metu, kai iš jos šeimos liko griuvėsiai? Lola skaityte skaitė jos mintis ir metė savo paskutiniąją kortą, neatremiamą kozirių tūzą.

— Pasakyk „taip“. Tai man bus vienintelis džiugus įvykis per daugelį mėnesių.

Taip. Nesugebėdama šio žodžio prastumti pro lūpas, Brioni tepajėgė linktelėti galva. Tai darydama, pajuto, kaip ją persmelkė susinaikinimo virpulys ir tamsiais raibuliais pasklido po kambarį. Jai norėjosi bėgti, pulti veidu į lovą savo kambaryje ir, mėgaujantis begėdišku akimirkos aštrumu, eiti priežasčių grandine atgal iki tos vietos, kur prasidėjo žlugimas. Jai reikia pabūti užmerktomis akimis, kad visu ryškumu suvoktų, ką prarado, ir prisitaikytų prie naujų sąlygų. Ne tik mąstyti apie Leono atvykimą, bet ir susitaikyti su tuo, kad senovinė persiko ir kreminės spalvos suknelė, kurią motina jai surado specialiai Arabelos vestuvių ceremonijai, dabar turės būti atiduota Lolai. Argi galėjo jos motina nepasistengti dėl savo dukros, kuri ją visą gyvenimą taip mylėjo? Kai pamėgino įsivaizduoti, kaip Lolos liemenį apgaubia Brioni skirta ir jai puikiai tinkanti suknia, kai mintyse išvydo negyvą šypseną savo motinos lūpose, ji pajuto, kad tą akimirką jai beliks viena — bėgti kur akys veda, apsigyventi kokiame šabakštyne, misti uogomis ir su niekuo nesikalbėti, kol vieną žiemos rytą ją suras barzdotas eigulys susirietusią į kamuolėlį, gražią ir negyvą, basą, o gal avinčią raudonais dirželiais suvarstytais baltais baleto bateliais...

Savęs apgailėjimas reikalavo viso dėmesio — tik vienumoje ji jautėsi pajėgi įsijausti į širdį draskančias situacijos detales. Tačiau jos sutikimo akimirką — kaip paprastai vienu kaukolės linktelėjimu galima pakeisti savo gyvenimą! — Lola paėmė Brioni rankraščių pluoštą nuo grindų, o dvyniai nušoko nuo kėdžių ir nusekė paskui seserį į vaikų kambario vidurį, kurį Brioni dar vakar iškraustė. Ar ji sugebės dabar imti ir išeiti iš kambario? Lola žingsniavo prispaudusi delną prie kaktos ir promurmiais skaitė pirmąsias prologo frazes. Ji pareiškė, kad gera pradžia — pusė darbo, ir, paskyrusi dvyniams Arabelos tėvų vaidmenį, ėmė jiems aiškinti pjesės įžangą, atrodo, žinodama ir suprasdama viską, ką galima žinoti ir suprasti apie šią sceną. Lolos perimtas vadovavimas buvo negailestingas ir nepaliko vietos netgi Brioni savigailai. Jai nepatikėtas netgi Arabelos motinos vaidmuo. Akivaizdu, dabar pats laikas išnykti iš čia ir savojo kambario prietemoje kristi kniūbsčiai į lovą. Tačiau Lola trykšte tryško energija ir akivaizdžiai ignoravo viską, kas nesusiję su repeticija. Brioni suvokė, kad jos jausmai liks netgi nepastebėti, ką jau kalbėti apie tai, jog Lolai jie sukeltų bent menkiausią kaltės pojūtį. Ši mintis jai suteikė jėgų pasilikti kambaryje.

Savo maloniame ir gerai apsaugotame gyvenime Brioni niekuomet nebuvo patyrusi tiesioginių prieštaravimų. Dabar ji suprato: tai tas pat, kaip nerti į baseiną birželio pradžioje. Tereikia prisiversti, ir... Ji nulipo nuo aukštakėdės ir nuėjo ten, kur stovėjo jos pusseserė. Širdis stipriai daužėsi, spaudė paširdžius.

Ji paėmė pjesę iš Lolos ir pasakė labiau įtemptu ir stipresniu nei paprastai balsu:

— Jei tu esi Arabela, aš būsiu direktorė, labai dėkui, ir skaitysiu prologą pati.

Lola strazdanota plaštaka prisidengė burną.

— At-leisk! — sušuko ji. — Aš paprasčiausiai norėjau viską išjudinti iš mirties taško.

Brioni nežinojo, kaip reaguoti, tad pasisuko į Pjerą ir pasakė:

— Tu neatrodai labai panašus į Arabelos motiną.

Pasipriešinimas Lolos vaidmenų paskirstymui ir jo sukeltas berniukų juokas grąžino pašlijusią galios pusiausvyrą. Lola demonstratyviai patraukė kaulėtais pečiais ir, nuėjusi prie lango, įsižiūrėjo kažkur į tolį. Galimas daiktas, ji pati kovojo su pagunda dingti iš kambario.

Nors dvyniai ėmė juokais stumdytis tarpusavyje, o jų sesuo apsimetė, jog jai įsiskaudėjo galvą, repeticija vis dėlto prasidėjo. Tyla, kurioje nuskambėjo Brioni prologas, buvo įtempta.

Istorija šita apie spontaniškąją Arabelą,

Kurią pasiviliojo svietą perėjęs tipelis.

Tėveliai sielvartavo, kai vyriausioji dukra

Be jų leidimo spruko iš namų į Istburną...

Su žmona prie šalies Arabelos tėvas atsistojo prie savo dvaro kaltinių geležies vartų, pirmiausia maldaudamas dukterį dar apmąstyti savo sprendimą, galiausiai, apimtas nevilties, įsakydamas jai pasilikti. Priešais jį stovėjo liūdna, bet atkakli herojė, šalia jos — grafas, o jų žirgai, pririšti prie ąžuolo, žvengė ir kasė kanopomis žemę, nekantraudami leistis į kelią. Tėvo švelniausi jausmai dukrai turėjo priversti jo balsą suvirpėti, sakant šiuos žodžius:

Mano brangioji, tu esi jauna ir miela,

Tačiau nepatyrusi, ir nors manai,

Kad pasaulis yra po tavo kojomis,

Jis gali sukilti ir tave sutraiškyti.

Brioni užėmė savo padėtį. Ji paėmė Džeksoną už rankos, Lola ir Pjeras stovėjo už keleto pėdų nuo jų, taip pat susikibę plaštakomis. Kai berniukų akys susitiko, jiedu sukikeno. Mergaitės sureagavo tildomu šnypštimu. Nesklandumų jau ir taip buvo gana, bet bedugnę, skiriančią jos spektaklio idėją nuo tikrovės, Brioni ėmė suvokti tik tuomet, kai Džeksonas ėmė skaityti iš savo lapo buku monotonišku balsu, tarytum lape surašyti žodžiai būtų mirusiųjų sąrašas, ir niekaip nesugebėjo tinkamai ištarti žodžio „nepatyrusi“, kad ir kiek kartų mergaitės jam jį kartojo, o paskutiniąją savo teksto eilutę: „Jis gali sukilti ir tave sutraiškyti“ — apskritai paliko neperskaitytą. Lola savo tekstą skaitė švariai ir tiksliai, bet atmestinai, kartkartėmis nusijuokdama iš jai kylančių asociacijų ir akivaizdžiai nusiteikusi pademonstruoti, kad jos beveik suaugusio žmogaus protas visą pjesės audinį mato kiaurai. Taip jie ir repetavo — Brioni ir jos giminaičiai iš šiaurės — visą pusvalandį, kaskart negailestingai niokodami Brioni kūrinį, todėl Brioni su palengvėjimu atsiduso, kai į kambarį įėjusi jos vyresnioji sesuo paragino dvynukus eiti maudytis. 2

Iš dalies dėl jaunystės, iš dalies dėl to, kad ši diena buvo nepaprasta, o iš dalies dėl to, kad jai verkiant norėjosi užtraukti dūmą, Sesilija Teilis, nešina gėlėmis, beveik ristele skubėjo takeliu, vingiuojančiu palei upę. Apjuosęs seną baseiną su apsamanojusių plytų kraštu, takelis suko į ąžuolų giraitę. Sesiliją skubino ir per poilsio savaites po baigiamųjų egzaminų sukaupta energija. Jos gyvenimas visą tą laiką stovėjo vietoje, ir tokia skaisti diena kaip ši viduje kėlė kažkokį desperatišką jaudulį ir nekantrumą.

Vėsi medžių paunksnė atgaivino įkaitusią odą, o įmantrūs kamienų siluetai kerėjo ir žavėjo. Praėjusi geležinius vartelius ir už žemos tvorelės pasislėpusius rododendrų krūmus bei įveikusi atvirąją parko dalį, parduotą vienam vietos fermeriui ganyklai, ji sustojo prie fontano — dvigubai sumažintos Berninio „Tritono“, esančio Romos Barberinio aikštėje, kopijos — atraminės sienos.