Иэн Макьюэн: Atpirkimas

Jos pastangos buvo skatinamos. Netgi labai, nes Teilisai ėmė suprasti, kad šeimos kūdikis turi originalią vaizduotę ir geba reikšti mintis žodžiais. Ilgus vakarus ji praleisdavo knaisiodamasi po žodynus ir ieškodama pačių netikėčiausių konstrukcijų: taip monetos, kurias piktadarys paslėpė savo kišenėje, tapdavo „ezoterinės“, chuliganas, pagautas vagiant automobilį, verkė „begėdiškomis nekaltojo ašaromis“, raitelė grynakrauju eržilu išjojo į „paviršutinišką“ naktinį pasijodinėjimą, o raukšlėta karaliaus kakta buvo jo nepasitenkinimo „hieroglifas“. Brioni visi skatino savo istorijas skaityti balsu bibliotekoje. Jos tėvai ir vyresnioji sesuo stebėdavosi girdėdami ir matydami, kaip jų tylenė mergaitė staiga tampa tikru „dinamitu“, ima plačiai gestikuliuoti laisvąja ranka, kiloti antakius ir keisti balso tembrą, keletui sekundžių atitraukdama akis nuo teksto ir įsižiūrėdama vienam ar kitam klausytojui į akis, besąlygiškai reikalaudama visiško šeimos narių dėmesio ir atidos.

Netgi be šeimos dėmesio ir akivaizdaus gėrėjimosi mergaitės kūryba ši būtų nesiliovusi rašyti. Kaip ir daugelis rašytojų iki jos, Brioni ėmė suprasti, kad pripažinimas ne visuomet svarbu. Sesilijos entuziazmas, pavyzdžiui, jai atrodė kiek perdėtas ir nenuoširdus, galimas daiktas, atskiestas globėjiškumu bei noru įsiteikti — vyresnioji sesuo pageidavo, kad kiekviena jos apysaka būtų įrišta ir padėta į lentyną tarp Rabindranato Tagorės ir Kvinto Tertuliano. Jeigu tai sesers sąmojis, Brioni linkusi jo nepaisyti. Ji dabar jautėsi esanti savame kelyje ir suradusi pasitenkinimo šaltinį kitokiuose lygmenyse nei aplinkinių pripažinimas. Rašymas susijęs ne tik su slaptumo pomėgiu — ji dar turėjo ir galimybę kurti sumažintus tikrovės maketus. Visas pasaulis galėjo sutilpti penkiuose puslapiuose, ir toks pasaulio modelis teikė dar daugiau malonumo nei fermos modelis ant jos kambario palangės. Menamo princo vaikystė galėjo tilpti pusėje puslapio, pašėlęs jojimas mėnulio šviesos užlietais laukais išsakomas vienu ritmišku jausmingu sakiniu, įsimylėjimo procesas galėjo tilpti į vieną žodį — žvilgtelėjimas . Ką tik užbaigto apsakymo puslapiai, atrodo, virpėte virpėdavo jos rankose su visa juos persunkusia gyvybe. Jos aistra tvarkai puslapiuose irgi rado sau atramą, nes chaotišką pasaulį rašinyje buvo galima paversti tvarkos etalonu. Veikėjos gyvenimo krizė čia derėdavo su netikėtai pasipylusia kruša, vėjo šuorais ir perkūnija, o vestuvių scenas dažniausiai lydėdavo skaisti saulė ir švelnus vėjelis. Meilė tvarkai lėmė ir griežtus teisingumo principus, o kertiniai gyvenimo taškai buvo mirtis ir vestuvės. Pirmoji iš jų rezervuota moraliai abejotinoms asmenybėms, o antrosios — atlygis teigiamiesiems herojams, dažniausiai suteikiamas paskutiniajame puslapyje.

Pjesė, parašyta Leono sugrįžimo proga, — pirmasis Brioni bandymas dramos srityje, bet peršokti prie naujo žanro jai buvo visiškai nesunku. Tai netgi savotiška atgaiva — nereikėjo begalę kartų kartoti „ji pasakė“ ir panašų su tiesiogine kalba susijusių frazių, aprašinėti oro, pavasario įsigalėjimo proceso ar herojės veido. Ji pastebėjo, kad šios dekoratyvinės detalės nuolatos linkusios kartotis ir tedomina nedaugelį klausytojų. Keista, bet įvairi bjaurastis turi neįsivaizduojamą formų gausą. Visata, suspausta į tai, kas yra pasakoma veikėjo lūpomis, iš tikrųjų buvo tvarkos ilgesio išraiška. Kompensuojant detalių stoką, kiekviena frazė išreiškiama emocijų skalės ekstremumais, nuolat vartojant šauktukus. „Arabelos kančios“ galėjo drąsiai pretenduoti į melodramos žanrą, bet jų autorė dar nebuvo girdėjusi šio termino. Kūrinys, kaip ir ankstesnieji, turėjo kelti ne juoką, bet siaubą, vėliau — palengvėjimą, o galiausiai — atskleisti moralą. Vaikiškas įkarštis, su kuriuo Brioni griebėsi šio projekto — skelbimų plakatai, bilietai, jų kioskas — darė ją itin jautrią nesėkmei. Leono sutiktuvėms tikrai būtų pakakę perskaityti dar vieną jos apsakymą. Tačiau naujiena, kad tą pačią dieną atvyksta jos giminaičiai iš tolimo šiaurinio šalies regiono, buvo tokia jaudinanti, jog Brioni paskatino šiam naujam žingsniui.

Penkiolikametė Lola ir devynerių metų dvynukai Džeksonas su Pjeru buvo aršaus šeimyninio karo pabėgėliai ir Brioni jų beveik nepažinojo. Jai teko girdėti, kaip motina kritikuoja nerimastingą savo jaunesniosios sesers Hermionos elgesį, apgailestauja dėl to, kokioje situacijoje atsidūrė trys vaikai, bei niekina jos švelnaus būdo ir nemalonumų linkusį vengti vyrą Sesilį, kuris nuo įtampos pasislėpė saugioje vietelėje — Visų Šventųjų vardo koledže, Oksforde. Brioni girdėjo, kaip motina su seseria pasipiktinusios aptarinėja naujausių įvykių posūkius, įvairiausius „už“ ir „prieš“, ir suprato, kad jos pusbrolių bei pusseserės vizitas gali ir užtrukti, netgi gerokai. Sykį ji nugirdo sakant, kad name vietos dar trims vaikams į valias ir kad Kvinsiai galės čionai pasilikti, kiek tik jiems patiks, su sąlyga, jog tėvai, jei kada drauge atvyktų aplankyti vaikų, savo vaidus laikytų atokiai nuo Teilisų dvaro. Svečiams buvo paruošti du kambariai netoli Brioni kambario. Ant langų užkabintos naujos užuolaidos, o iš kitų kambarių atnešti baldai. Šiaip jau Brioni taip pat būtų buvusi įtraukta į šiuos darbus, bet jie kaip sykis sutapo su jos dviejų dienų rašymo „priepuoliu“ ir namo fasado rekonstrukcija. Vargu ar ji jau suvokė, kad skyrybos yra skausminga — paprasčiausiai laikė, jog toks poelgis neteisingas, ir apie jį nemąstė. Merginai skyrybos buvo pasaulietiškas ir neatšaukiamas žingsnis, todėl nesuteikiantis daug peno jai, kaip rašytojai: šis žingsnis priklausė chaoso karalystei, kuri jai buvo tolima. Santuoka, o ypač jungtuvių ceremonija — nepriekaištingos gyvenimo tvarkos įkūnijimas: spindintis atlygis už dorą ir teisingą gyvenimą bei svaiginanti amžinos sąjungos perspektyva. Laiminga santuoka jai įkūnijo tada dar nesuvoktą seksualinę palaimą. Šoninėje kaimo bažnyčios ar didingos miesto katedros navoje sveikinami džiugiai nusiteikusių giminės narių ir draugų, jos herojės ir herojai pasiekdavo savo nekaltą gyvenimo viršūnę, savotišką orgazmą, už kurio jau nebebuvo nieko, apie ką būtų verta rašyti.

Jei skyrybos jai būtų atrodžiusios kaip viso to antitezė, jas lengvai būtų buvę galima uždėti ant priešingos svarstyklių lėkštės drauge su išdavyste, ligomis, vagystėmis, smurtu ir melu. Tačiau skyrybos Brioni regėjosi kaip kažkas be galo sunkaus ir sudėtingo, ko nebuvo galima lengvai įvardyti ir priskirti kažkuriai tikrovės kategorijai.

Kai po ilgo laukimo šeštadienio rytą pagaliau išgirdo ratų čežėjimą per žvyrą po savo miegamojo langu, ji stvėrė sąsiuvinį, puolė laiptais žemyn ir, perbėgusi prieškambarį, išlėkė į akinančią vidurdienio šviesą. Išvydusi sutrikusius vaikus, susispietusius į pulkelį prie savo mantos, ji, apimta meninio pakylėjimo, sušuko:

— Aš jau turiu kiekvieno iš jūsų vaidmenis, visi kuo smulkiausiai aprašyti. Pirmasis spektaklis rytoj! Repeticijos prasidės po penkių minučių!

Mama ir sesuo tuojau sudarė dienos tvarkaraštį. Trys šviesiaplaukiai strazdanoti atvykėliai buvo nuvesti į jų kambarius. Daiktus užnešė Hardmano sūnus Denis. Virtuvėje buvo surengtos šiltos sutiktuvės, paskui įvyko pasivaikščiojimas po dvarą, maudynės baseine ir priešpiečiai pietiniame sode, vynmedžių pavėsyje. Tuo metu Emilija ir Sesilija Teilis nesustodamos pliauškė greitakalbe visokius niekus, kurie, užuot pašalinę atvykėlių įtampą, vertė juos gūžtis dar labiau. Brioni žinojo, kad, jeigu jai pačiai tektų įveikti dviejų šimtų mylių kelią ir atvykti į nepažįstamus namus, tai dabar rūpėtų ne klausimai ar juokeliai, o šimtais būdų išsakomi siūlymai rinktis iš šimto įmanomų variantų tikrai būtų sutrikdę. Suaugusiesiems sunku suvokti, jog vaikai labiausiai trokšta, kad juos paliktų ramybėje. Tačiau Kvinsiai nėrėsi iš kailio, kad atrodytų linksmi ir atsipalaidavę, ir tai buvo geras ženklas „Arabelos kančių“ atžvilgiu: šis trejetas akivaizdžiai sugebėjo apsimesti tuo, kas nėra, nors išoriškai jie ir mažai priminė personažus, kuriuos teks vaidinti. Prieš priešpiečius Brioni paslapčiomis nusliūkino į tuščią repeticijų kambarį — tai buvo vaikų kambarys — ir, vaikštinėdama šen ir ten neseniai perdažytomis grindimis, svarstė vaidmenų paskirstymo variantus.