Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Sesilija ir Robis sustingo savo „kovos pozicijose“. Jų akys susitiko, ir tai, ką ji išvydo tulžingoje žalio sumišai su oranžiniu gelmėje, buvo ne išgąstis, ne kaltės atspindys, bet tam tikras iššūkis, gal net triumfas. Jai užteko proto pastatyti sudaužytą vazą ant baseino laiptelių prieš leidžiant sau suvokti to, kas įvyko, reikšmę. Žinojo, kad situacija yra verta pasimėgavimo, nes kuo rimtesni jos padariniai, tuo jie rimtesni pirmiausia Robiui. Merginos galvoje prašvilpė prisiminimai — žuvęs dėdė, brangus jos tėvo brolis, niokojantis karas, slaptas dėdės persikėlimas per upę, jo didvyriškumas ir gerumas, neįkainojama vazos vertė, šimtmečiai, per kuriuos driekiasi šios vazos istorija nuo pat genialiojo Horoldto ir kitų naujai porcelianą atradusių arkanistų meistriškų rankų prisilietimų...

— Idiote tu! Žiūrėk, ką padarei.

Robis pažvelgė į vandenį, vėl į ją ir paprasčiausiai, papurtęs galvą, pakėlė ranką ir prisidengė burną. Šiuo gestu prisiėmė visišką atsakomybę, bet šią akimirką mergina jo neapkentė už, jos nuomone, visiškai netinkamą reakciją. Vaikinas vėl pažvelgė į baseiną ir atsiduso. Akimirksnį jam pasirodė, kad Sesilija gali atbula užlipti ant šalia stovinčios vazos, tad nieko nesakydamas, mostelėjo jos link. Paskui ėmė sagstytis savo marškinių sagas. Ji kaipmat suprato, ką Robis rengiasi daryti. Tai buvo nepakenčiama. Jis atėjo į jų namą ir demonstratyviai nusiavė batus bei kojines — gerai, ji jam parodys. Mergina bloškė į šalį sandalus, atsisagstė ir nusimetė palaidinę, nusimovė sijoną ir atsistojo ant baseino krašto. Jis stovėjo, įrėmęs rankas į strėnas, ir žiūrėjo, kaip ji vienais apatiniais lipa į baseiną. Atsisakymas jai padėti ir kaip nors mėginti taisyti padėtį, aišku, buvo jo bausmė. Jo bausmė buvo ir ledinis vanduo, nuo kurio užgniaužė kvapą. Ji sulaikė kvėpavimą ir panėrė galvą, tik palaidi plaukai liko draikytis vandens paviršiuje. Jo bausmė — jos kūną apkabinę lediniai vandens gniaužtai.

Kai po keleto sekundžių mergina atsistojo iki juostos vandenyje, abiejose rankose laikydama po vazos šukę, jis nebuvo toks kvailas, kad padėtų jai išlipti ant baseino krašto. Trapi balta nimfa, nuo kurios vanduo tekėjo nepalyginti įspūdingiau nei nuo raumeningojo Tritono, atsargiai paguldė abu gabalėlius šalia vazos. Tuomet ji greitai apsivilko, su vargu įsprausdama šlapias rankas į šilkinės palaidinės rankoves ir susikišdama į sijoną neužsagstytos palaidinės skvernus. Paskui pakėlė sandalus ir pasikišo juos po pažastimi. Kita ranka įsidėjo į kišenę vazos šukes ir pasiėmė pačią vazą. Sesilijos judesiai buvo staigūs, ji vengė su juo susitikti akimis. Jis paprasčiausiai neegzistavo, buvo ištremtas iš jos minčių, ir tai buvo bausmė jam. Vaikinas liko sutrikęs stovėti prie baseino ir kvailai spoksojo, kaip ji basa eina tolyn per veją, o patamsėję nuo vandens plaukai krinta jai ant pečių, vilgydami palaidinę. Tuomet pažvelgė į baseiną — gal ant dugno guli dar koks gabalėlis, kurio ji nepastebėjo. Tačiau ką nors įžiūrėti sunku, nes įsisiūbavęs baseino paviršius dar nebuvo nurimęs — atrodė, kad vandenį tebedrumsčia čia pasilikęs jos įniršis. Jis priglaudė delną prie vandens paviršiaus, lyg mėgindamas jį nuraminti. Tuo metu ji dingo namo viduje. 3

Prieškambaryje pakabintas plakatas skelbė, kad pirmasis „Arabelos kančių“ spektaklis įvyks vos po paros nuo pirmosios repeticijos. Tačiau ir spektaklio dieną jo autorei bei direktorei buvo nelengva rasti laiko susitelkti darbui. Kaip ir vakar vakare, problemų kilo surenkant aktorių kolektyvą. Naktį nepatiklusis Arabelos tėtušis Džeksonas prišlapino į lovą, — taip neretai nutinka rūpesčių kamuojamiems mažiems berniukams toli nuo namų — ir pagal dabartinės pedagogikos teorijos reikalavimus turėjo nešti savo paklodes bei pižamą žemyn į skalbyklą ir pats išsiskalbti rankomis, vadovaujamas Betės, kuriai nurodyta laikytis atokiau ir būti „kietai“. Tai berniukui nebuvo pateikta kaip bausmė, greičiau jau šios pedagogikos tikslas — įdiegti į jo pasąmonę, kad ateityje tokie suklupimai užtrauks panašius nemalonumus bei sunkias pareigas. Tačiau Džeksonas, stovėdamas prie didžiulės, jam sulig krūtine akmeninės prausyklės, į nugarą įsmeigtą rūstų Betės žvilgsnį suvokė kaip priekaištą ir smerkimą. Muilo putos šliuožė jo iškeltomis plikomis rankomis ir vilgė paraitytas rankoves. Šlapios paklodės buvo sunkios kaip negyvas šuo. Protą stingdė mintis, kad įvyko didžiulė katastrofa. Kartkartėmis patikrinti, kaip jam sekasi, žemyn nusileisdavo Brioni. Jai buvo uždrausta talkinti, o Džeksonas, aišku, nė sykio gyvenime nebuvo savo rankomis išskalbęs nė skudurėlio. Du skalbimai, begalė skalavimų ir ilgalaikis galynėjimasis su skalbinių gręžimo įtaisu, plius penkiolika minučių, kurias jis tirtėdamas sėdėjo virtuvėje už stalo su duona, sviestu ir vandens stikline, užėmė dvi valandas brangaus repeticijų laiko.

Betė Hardmanui, įėjusiam į virtuvę atsigaivinti nuo rytmečio karščio alaus bokalu, išdrožė, kad jai gana ir to, jog tenka per tokį karštį ruošti specialų kepsnį pietums, o čia dar dvi valandas reikėjo sugaišti su ką tik pasibaigusia auklėjimo procedūra. Ši procedūra, jos nuomone, buvusi per griežta — ji būtų pasitenkinusi keliais skambiais pliaukštelėjimais per minkštą vietą ir išskalbusi paklodes pati. Šis variantas būtų puikiai tikęs ir Brioni, nes rytinėms repeticijoms skirtas laikas nuėjo vėjais. Kai jos motina pati nusileido žemyn pažiūrėti, ar užduotis jau atlikta, visus nemalonaus įvykio dalyvius apėmė neišvengiama susitaikymo nuotaika, o ponios Teilis pasąmonėje sukirbėjo kaltės pojūtis, tad kai Džeksonas nedrąsiu balseliu paprašė, ar jis negalėtų nors truputėlį pasimaudyti kiemo baseine ir ar jo brolis negalėtų eiti katrų, šis noras buvo akimirksniu patenkintas, o Brioni prieštaravimai kilniaširdiškai atmesti, tarytum ji būtų buvusi ta vienintelė, kuri visą rytą kamavo bejėgį mažylį nemaloniais paliepimais ir komandomis. Tad dabar — maudynės, o paskui bus priešpiečiai.

Repeticijos vyko ir be Džeksono, bet svarbią pirmą sceną teko praleisti, ir tai labai trikdė visą darbą. Arabelos atsisveikinimo scena jau buvo nušlifuota iki tobulybės, o Pjeras pernelyg jaudinosi dėl savo brolio reikalų namo rūsyje, tad panėšėti į piktadarį svetimšalį grafą jam sekėsi sunkiai. Tai, kas atsitiko Džeksonui, ateityje, aišku, ištiks ir Pjerą. Jis dažnai lakstė į išvietę koridoriaus gale.

Kai Brioni grįžo iš vieno savo vizitų į skalbyklą, Pjeras jos paklausė:

— Ar jis gavo į kailį?

— Kol kas ne.

Kaip ir jo brolis, Pjeras turėjo sugebėjimą išmesti iš savo kalbos bet kokį jausmingumą. Jo žodžiai barbeno kaip akmenų kruša. „Ar-tu-manai-kad-gali-ištrūkti-iš-mano-glėbio“. Visi žodžiai ištarti teisingai ir savo vietoje, bet...

— Tai juk klausimas, — griežtai nutraukė jį Brioni. — Kaip tu negirdi? Pabaigoje tonas turi kilti aukštyn!

— Kaip tai suprasti?

— Paprastai. Tu turi pradėti žemu balsu, o baigti — aukštu. Tai yra klausimas.

Berniukas sunkiai nurijo seiles, giliai atsiduso ir pabandė dar kartą, šį kartą akmenų krušą paberdamas vis aukštėjančia gaida.

— Tik pabaigoje. Aukštyn balsas turi kilti tik pabaigoje!

Dabar pasipylė vienodų akmenų lavina, tiktai paskutiniajame skiemenyje Pjero balsas tirolietiškai užlūžo aukštyn.

Lola tą rytą atėjo į vaikų kambarį vaizduodama suaugusią, kokia širdies gilumoje save ir laikė. Ji dėvėjo klostytas flanelines kelnes, pūstas ties klubais ir platėjančias ties kulkšnimis, bei kašmyro vilnos megztuką trumpomis rankovėmis. Kiti brandumo ženklai — mažyčių dirbtinių perlų vėrinys, strazdanotą riešą juosiančios trys palaidos sidabrinės apyrankės, be to, šviesūs garbanoti merginos plaukai ties kaklu susegti smaragdine sąsaga, o jai praėjus oras padvelkdavo rožių vandens aromatu. Jos globėjiškas požiūris į kitus spektaklio dalyvius, nors ir akivaizdžiai nedemonstruojamas, vis dėlto juntamas. Lola atsainiai reaguodavo į Brioni pageidavimus, jos eiles, kurias, pernakt išmokusi atmintinai, deklamavo pakankamai įtaigiai ir švelniai vadovavo savo broliukams, nekreipdama dėmesio į direktorės autoritetą. Atrodė taip, tartum Sesilija ar netgi jų motina būtų ją paprašiusi praleisti šiek tiek laiko su mažaisiais ir dalyvauti jų rengiamame spektaklyje, kad niekam nebūtų nuobodu. Nebuvo vieno: spontaniško, vaikiško užsidegimo. Kai vakar vakare Brioni savo pusbroliams ir pusseserei parodė bilietų kasą ir aukų dėžutę, dvyniai ėmė grumdytis tarpusavyje, norėdami geriau įsižiūrėti į vidų, o tuo metu Lola sunėrė rankas ant krūtinės ir su vos pastebima šypsenėle išsakė santūrius suaugusiojo komplimentus, pernelyg subtilius, kad būtų galima užčiuopti kokią nors pašaipą.