Иэн Макьюэн: Atpirkimas

— Kaip puiku. Kaip įžvalgiai tu sugalvojai, Brioni. Argi viską padarei viena pati?

Brioni įtarė, kad už puikių pusseserės manierų slypi negeri ketinimai. Galimas daiktas, Lola slapčia tikėjosi, kad dvynukai nekaltų nekalčiausiai sugriaus spektaklį, o jai beliks tik stovėti nuošalyje ir mėgautis situacija.

Šie įtarimai, Džeksono gaišatis skalbykloje, apgailėtina Pjero vaidyba ir iš pat ryto gniuždantis karštis Brioni slėgė. Erzino ir tai, kad tarpduryje jų repeticijas stebėjo Denis Hardmanas. Teko jo paprašyti, kad pasišalintų. Ji niekaip negalėjo įveikti psichologinio Lolos atsiribojimo ar išreikalauti iš Pjero, kad šis imtų bent šiek tiek moduliuoti balsą. Ir tą trumpą akimirką, kai pagaliau kuriam laikui pasiliko vaikų kambaryje viena, mergaitei labai palengvėjo. Lola pasakė, kad jai reikia permąstyti savo šukuoseną, o jos brolis nusliūkino koridoriumi įkandin — į tualetą ar kažkur kitur.

Brioni atsisėdo ant grindų, nugara atsiremdama į vieną iš aukštų prie grindų pritvirtintų žaislų spintelių ir savo rankraščiu kaip vėduokle vėsindama veidą. Pastate įsivyravo absoliuti tyla — nei balsų, nei žingsnių dunksėjimo laiptinėje, nei iš čiaupo bėgančio vandens šniokštimo. Praviro pakeliamojo lango plyšyje voro nuregztame tinkle zyzusi musė nutilo, o iš ryto aidėjusios skystos paukščių giesmės ištirpo dienos karštyje. Ji ištiesė kojas ir įsistebeilijo į savo baltos muslino suknelės klostes bei pažįstamas mielas odos raukšleles palei kelius. Geriau šįryt būtų apsivilkusi kitą suknelę. Mergaitė galvojo, jog derėtų labiau rūpintis savo išvaizda, kaip tai daro Lola. Suprato, kad jos abejingumas savo išvaizdai yra vaikiškas. Tačiau kiek tai reikalauja pastangų... Tyla ūžė jos ausyse, o žvilgsnis buvo nesuteiktas, todėl viską aplink matė kiek iškreiptai. Plaštakos, sudėtos sterblėje, atrodė nenatūraliai didelės ir tuo pat metu be galo nutolusios. Ji pakėlė vieną plaštaką, palankstė pirštus ir jau nebe pirmą kartą pagalvojo, jog puiku, kad ši nuostabi griebimo mašina, šis mėsingas voras jos rankos gale yra jos nuosavybė, visiškai paklūstanti jos norams ir įgeidžiams. Ar jos plaštaka kada nors turėjo savo mažytį, bet nuosavą gyvenimą? Mergaitė sulenkė vieną pirštą ir vėl ištiesė. Visa paslaptis glūdėjo toje akimirkoje prieš jam sujudant, akimirkoje, skiriančioje pasyvią būseną ir judesį, akimirkoje, kai noras tampa veiksmu. Šis procesas jai regėjosi kaip kažkas panašaus į dūžtančią bangą. Pagalvojo, kad jei galėtų atsidurti ant bangos keteros, įstengtų suprasti savo esybės paslaptį, tą dalį, kuri yra visų veiksmų variklis. Paskui priartino rodomąjį pirštą sau prie veido ir įsistebeilijo į jį, ragindama judėti savarankiškai. Tačiau pirštas tebebuvo nejudrus, nes ji tik apsimetinėjo, kad nori jį sulenkti. Norėti, kad pirštas sukrutėtų, ir iš tiesų ketinti jį sukrutinti yra du visiškai skirtingi dalykai. Kai galiausiai pirštą sulenkė, jai pasirodė, kad šis veiksmas gimė jame pačiame, o ne kurioje nors kitoje jos esybės dalyje. Kada jis nusprendė, jog reikia judėti, o ji — kad jį reikia judinti? Tai nebuvo bandymas nutverti save už uodegos. Tai buvo mėginimas suprasti amžinąją dilemą „ar— ar“. Brioni žinojo, kad po šiuo vientisu audeklu, kuriame nebuvo matyti jokių siuvimo žymių, — jos kūnu — slypi tikroji Ji — gal tai ir yra jos siela? — būtent tai, kas įsakė liautis apsimetinėti, kai nori sulenkti pirštą, ir pasiuntė realią komandą.

Šios mintys mergaitei buvo tokios artimos ir malonios, kaip ir dailios jos kelių linijos, jų vienas kitą atitinkantys, bet sykiu ir konkuruojantys, simetriški, bet sykiu ir priešingi, profiliai. Ši mintis visuomet sekdavo pirmąją, viena paslaptis gimdydavo antrą: ar kas nors kitas yra toks pat gyvas kaip ir ji? Sakysime, ar jos sesuo iš tiesų sau yra tokia pat svarbi ir reikšminga, kokia sau yra Brioni? Ar būti Sesilija yra taip pat ryšku kaip būti Brioni? Ar jos sesuo taip pat turi tikrąją save, pasislėpusią anapus dūžtančios bangos, ar bent kada nors apie tai susimąsto, sulenkdama ir vėl ištiesdama pirštą sau prieš akis? Ir ne tik ji, bet ir bet kas kitas — jos tėvas, Betė, Hardmanas?.. Jeigu atsakymas — taip, tada pasaulis, bent jau visuomenės pasaulis, yra nepakeliamai sudėtingas: du milijardai balsų, ir kiekvieno mintys vienodai svarbios, kiekvieno gyvenimo suvokimas vienodai intensyvus, kiekvienas mano, jog yra unikalus, o iš tikrųjų unikalus nėra nė vienas. Kiekvienas skęsta tokių pat nepakartojamų asmenybių jūroje. Tačiau jei atsakymas neigiamas, tuomet Brioni iš visų pusių supa mašinos, išoriškai pakankamai inteligentiškos ir malonios, bet viduje stokojančios to, ką turi ji — būtent ryškaus savo individualios esybės suvokimo. Toks pasaulis būtų liūdnas ir kupinas vienatvės, bet sykiu ir sunkiai įtikimas. Nors tai ir nederėjo su jos tvarkos samprata, Brioni suvokė, kad beveik neabejotinai kiekvieno žmogaus vidinis pasaulis yra toks pat sudėtingas kaip ir jos. Ji tai žinojo, bet tai buvo tik teorinis išprotavimas, širdimi ji šios išprotautos tikrovės nejautė.

Repeticijos taip pat trikdė jos tvarkos pojūtį. Hermetišką Brioni pasaulį, kurį ji buvo sau nupiešusi ryškiais ir tobulais potėpiais, drumstė kitų protų bruzdesys, kitų individų poreikių erzelynė. Netgi pats laikas, ant popieriaus taip lengvai padalijamas veiksmais ir scenomis, jai regėjosi nekontroliuojamai srovenantis kažkur pro šalį. Ko gera, iki popietės taip ir nepavyks įtraukti į repeticijas Džeksono. Leonas su draugu turi atvykti ankstyvą pavakarę ar netgi dar anksčiau. Spektaklio pradžia buvo numatyta septintą valandą. O padorių repeticijų dar kaip ir nebuvo, dvyniai, pasirodo, nesugeba ne tik prideramai vaidinti, bet ir deklamuoti. Lola nušvilpė Brioni teisėtai priklausantį vaidmenį. Ir nieko negalėjai suvaldyti. Viskas ir buvo nevaldoma, absurdiškai nevaldoma. Mergina pasirangė ir nusivylusi atsistojo. Grindų dulkės išmurzino delnus ir suknelės nugarą. Paskendusi savo mintyse, ji brūkštelėjo delnus į suknelės priešakį ir nužingsniavo prie lango. Paprasčiausias būdas padaryti įspūdį Leonui — parašyti apysaką, įteikti jam į rankas ir stebėti, kaip jis skaito. Kaip perskaito titulinį pavadinimą, apžiūri iliustruotą viršelį, ima versti surištus puslapius — pats šis žodis jai atrodė esąs grakštus, trumpas ir elegantiškas, savotiškai sujungiantis skaitytoją su autoriumi. Apysaka yra tiesi ir paprasta bendravimo su skaitytoju forma, nepaliekanti jokių užtvarų tarp jo ir autoriaus. Jokių dviprasmybių, jokio laiko suspaudimo ar tempimo, jokio slapukavimo. Čia gali pateikti pasaulį tokį, kokį nori — tereikia panorėti. Kuriant pjesę tenka taikytis prie aplinkybių ir atsisakyti daugelio atributų: žirgų, dulkinų kaimo gatvelių, jūros pakrantės. Netgi užuolaidos. Tačiau dabar ką nors pakeisti jau akivaizdžiai per vėlu. Apysaka yra savotiška telepatijos forma. Rašalu ant popieriaus užrašyti ženklai tampa autoriaus minčių ir jausmų pasiuntiniais. Tai magiškas procesas, toks įprastas, kad niekas nė nesusimąsto apie jo stebuklingumą. Skaityti sakinį ir jį suprasti — vienas ir tas pats dalykas kaip žiūrėti į pirštą ir jį pajudinti. Tarp šių dviejų reiškinių nėra jokio tuščio tarpelio. Simboliai vaizdiniais virsta akimoju, spontaniškai. Tu perskaitei žodį „pilis“, ir štai ji jau tavo vaizduotėje, paskendusi tolumos miglose, apsupta miškų, po aukštu mėlynu vasaros dangumi. Oras melsvas ir padūmavęs, iš pakelėje stovinčios kalvės kamino virsta dūmų kamuoliai, o akmenimis grįstas kelias suka į šalį ir dingsta žalioje medžių paunksnėje... Ji stovėjo prie vieno iš plačiai atvertų vaikų kambario langų ir po akimirkos suvokė, jog tai, ką regi vaizduotėje, mato ir jos akys. Trūko tik tolumoje dunksančios viduramžių pilies. Už keleto mylių nuo Teilisų žemių ribos dunksojo Sario kalvos, apaugusios didingų gumbuotų ąžuolų giraitėmis, kurių žalumą slopino nuo kaitros pamiglavęs oras. Artėliau buvo matyti atviras Teilisų dvaro parkas, kuris nūnai atrodė išdžiūvęs, apleistas ir labiau priminė savaną. Jo pavieniai medžiai metė ryškius trumpus šešėlius ant liūto karčių geltonumo žolės. Dar arčiau, šiapus tvoros, žydėjo keli rožių darželiai, priešais juos — Tritono fontanas ir jos sesuo, stovinti ant baseino krašto, o už jos, visai šalia — Robis Turneris. Jo stovėsenoje buvo kažkas formalaus — kojos pražergtos, galva atmesta atgal. Pasiūlymas tuoktis? Brioni tai nebūtų nustebinę. Ji buvo parašiusi apsakymą, kuriame paprastas medkirtys išgelbėjo skendusią princesę. Žinoma, apsakymas baigėsi jų vestuvėmis. Tai, kas vyko prie fontano, iš pažiūros puikiai tiko tokiam scenarijui. Robis Turneris, vargšės skalbėjos sūnus, nematęs ir nepažinojęs savo tėvo, jaunuolis, kurį Brioni tėvas išlaikė ir finansavo jo mokslą mokykloje bei universitete, kuris iš pradžių norėjo tapti sodininku ir landšafto architektu, o paskui ryžosi studijuoti mediciną, turėjo drąsos prašyti Sesilijos rankos. Viskas atrodė be galo logiška. Taip peržengtos ribos yra neatsiejama gyvenimo romantikos dalis.