Иэн Макьюэн: Atpirkimas

Mažiau suvokiama tai, kas vyko toliau. Robis staiga įsakmiai pakėlė ranką, tarytum išreikšdamas paliepimą, kuriam Sesilija nedrįso nepaklusti. Brioni pasirodė labai keista, kad ji nesugeba jam pasipriešinti. Robiui liepus, sesuo nusirengė drabužius, ir dar kaip greitai! Štai ji jau be palaidinės, štai atsisegė sijoną ir išlipo iš jo, o jis tuo metu stovėjo ir žiūrėjo, rankas laikydamas ant klubų. Kokią keistą galią jis turi jai! Kas tai? Šantažas? Grasinimai? Brioni priglaudė delnus sau prie skruostų ir kiek atsitraukė nuo lango. Pirmiausia, kas jai atėjo į galvą, — užmerkti akis arba nusisukti, kad nematytų sesers gėdos.

Tačiau to padaryti nesugebėjo, nes po akimirkos prasidėjo dar keistesni dalykai. Sesilija, maloningai nusirengusi iki apatinių, įlipo į baseiną, atsistojo jame iki juosmens, užspaudė pirštais nosį ir... dingo po vandeniu. Šalia baseino liko tik Robis, ant žvyro gulintys sesers drabužiai, tolėliau — tyloje snaudžiantis parkas, o horizonte — padūmavusios melsvos kalvos.

Įvykių seka nelogiška — pasipiršimo preliudija turėjo būti skendimo scena, paskui — išgelbėjimo scena. Tokia buvo paskutinė Brioni mintis prieš sau pripažįstant, jog ji nesupranta, kas vyksta, ir turi paprasčiausiai stebėti. Iš lauko ji nematoma, nes stovėjo trečiame aukšte, o saulės spinduliai, atsispindėdami nuo lango, nuo fontano pusės, neleido matyti nieko, kas yra viduje. Taigi dabar turėjo privilegiją, peržengdama nerašytus susitarimus, ritualus ir metų skirtumus, stebėti suaugusiųjų tarpusavio santykių peripetijas. Santykių, apie kuriuos ji iki šiol neturėjo jokio supratimo. Akivaizdu, jog vyko kažkas nepaprasta. Netgi kai sesers galva — ačiū Dievui! — vėl išniro iš vandens, Brioni pirmą sykį neaiškiai pajuto, kad nuo šiol pasaulyje nebeliko pasakų pilių ir princesių, o tiktai neapibrėžtas čia ir dabar, tai, kas vyko tarp žmonių, paprastų jos pažįstamų žmonių. Kokią galią vienas žmogus gali turėti kitam ir kaip lengva viską viską sugriauti, pakreipti ne ta vaga! Sesilija išlipo iš fontano baseino ir užsimovė sijoną, paskui nelengvai užsitempė palaidinukę ant šlapios odos. Tuomet staiga pasisuko ir, iš už fontano baseino sienelės paėmusi vazą su gėlėmis, kurios Brioni buvo nepastebėjusi, leidosi ja nešina namų link, su Robiu nepasikeitusi nė žodeliu, netgi nežvilgtelėjusi jo pusėn. Jis dar kurį laiką stebeilijo į vandenį, o tuomet, be abejo, patenkintas nužingsniavo aplink namą, matyt, pagrindinio įėjimo link. Scena staiga ištuštėjo, ir vienintelis įrodymas, kad čia apskritai kažkas vyko, buvo šlapia dėmė ant žvyro toje vietoje, kur Sesilija išlipo iš vandens.

Brioni atsirėmė į sieną ir nematančiu žvilgsniu nužvelgė vaikų kambarį. Ji jautė pagundą elgtis paslaptingai ir dramatiškai, buvo įsitikinusi, kad tai, ką matė, — jai vienai skirtas reginys, paslapties gaubiamas pranešimas. Tačiau labai gerai žinojo, kad jeigu ji nebūtų atsistojusi, ši scena vis viena būtų įvykusi, nes ji su ja visiškai nesusijusi. Tik atsitiktinumas tą akimirką ją atvedė prie lango. Tai, kas vyko, nebuvo iš pasakos, tai tikras suaugusiųjų gyvenimas, kuriame varlės nevirsta princesėmis, o vienintelė informacija ta, kurią vienas žmogus pasako kitam paprasta žmonių kalba. Jai, aišku, kilo pagunda nubėgti į Sesilijos kambarį ir pareikalauti, kad ši viską paaiškintų. Tačiau Brioni jai atsispyrė, nes norėjo vienumoje išgyventi jaudinantį virpulį dėl galimybės, kurią egzistuojančią įtarė ir anksčiau, vos juntamą sudirgimą dėl atsiveriančio atradimo, kurį jau beveik galėjo įvardyti, bent jau emociškai. Šis suvokimas kasmet vis aiškės. Tačiau dabar jai teko pripažinti, jog svarstymai ir pažinimas priėjo gelmę, kuri jos trylikametei esybei dar neįveikiama. Mergaitė suprato, kad tam, ką bando suvokti, dar neturi tikslių žodžių ir sąvokų. Paprastais žodžiais bene geriausiai jos būseną buvo galima apibūdinti kaip nekantravimą vėl karštligiškai griebtis plunksnos.

Stovėdama vaikų kambaryje ir laukdama grįžtančių pusbrolių bei pusseserės, ji jautėsi galinti ir norinti aprašyti sceną, panašią į tą, kurią ką tik matė prie fontano, įskaitant ir slaptą stebėtoją — tokią, kaip ji. Jau įsivaizdavo, kaip bilda laiptais žemyn į savo miegamąjį ir griebia pluoštą švaraus eilutėmis suliniuoto popieriaus, kaip išsitraukia savo marmurinį „Bakelite“ firmos parkerį. Matė, kaip ant popieriaus gula sakiniai, savotiški telepatiniai simboliai, išnarpliojami prie lapo besiglaudžiančiame plunksnos smaigalyje. Ji šią sceną aprašytų trimis aspektais, žvelgdama iš trijų skirtingų taškų. Susijaudinimą skatino nujaučiamas prasidedantis išsivadavimas iš gremėzdiškų gėrio ir blogio, didvyrių ir piktadarių kovos lauko rėmų. Nė vienas iš trijų situacijos dalyvių nebuvo nei blogas, nei itin geras. Jai nereikėjo tapti teisėja anei moralizuotoja. Tereikėjo pademonstruoti skirtingą jų mąstymą, tokį pat realų kaip ir jos pačios, niekaip nesusitaikant su mintimi, kad ir kitų žmonių sąmonė tokia pat gyva kaip ir jos, kad kiti žmonės yra tokie pat tikri kaip ir ji pati. Ji pajuto, kad žmones nelaimingus padaro ne tik pyktis bei intrigos, bet ir sumaištis bei tarpusavio nesupratimas. Ir tiktai ant popieriaus įmanoma įeiti į šias skirtingas sąmones bei pademonstruoti, kad jos turi tokią pačią vertę. Tai ir buvo vienintelis moralas, kurį privalo turėti kiekviena istorija.

Po šešių dešimtmečių Brioni rašys, kaip, būdama trylikos, įveikė kelią per visą literatūros istoriją, pradedant europietiškų viduramžių legendų motyvais, tęsiant paprasto siužeto moralizuojančiomis dramomis ir baigiant nešališku psichologiniu realizmu, kurį sau atrado vieną karštą nepaprastą 1935 metų rytą. Vėliau ji gerai supras šį savęs mitologizavimo mastą ir jį pakeis neretai didvyriška autoironija. Brioni romanai pagarsės savo amoralumu, ir, kaip ir kiekvienas autorius, spaudžiamas nuolatinių abejonių, ji jausis įpareigota parašyti savo autobiografiją, kurioje atsispindėtų jos asmenybės formavimasis, o kartu ir tas momentas, kai ji tapo „tikrąja“ savimi. Brioni bus gėda minėti savo dramas daugiskaitos forma. Ji supras, kad jos ironija ją negrįžtamai atskyrė nuo nuoširdaus, mąslaus vaiko ir kad tai įvyko ne tiek tą tolimą rytą, kiek per vėlesnius apmąstymus ir šio momento prisiminimus. Supras ji, žinoma, ir tai, kad visa, kas vyko joje ir aplinkui, savo reikšmę įgijo tik jos knygose ir be jų nebūtų nei prisimenama, nei kam nors įdomu.

Tačiau dabar mergaitė negalėjo iš karto visiškai išsižadėti savęs. Jokių abejonių — jos viduje įvyko tam tikras lūžis. Kai vėl sugrįžo prie lango ir pažvelgė žemyn, šlapia dėmė ant žvyro jau buvo išdžiūvusi. Dabar nelikę jokių prie fontano vykusios pantomimos požymių. Pantomima buvo pasilikusi tik jos atmintyje, trijose skirtingose ir viena kitą dengiančiose atmintyse. Tiesa buvo tapusi tokia pat vaiduokliška ir sunkiai įvardijama kaip ir pats atradimas. Ji galėjo pradėti aprašinėti visa tai nedelsdama ir taip, kaip matė, priimdama situacijos iššūkį ir atsisakydama kaltinti savo seserį už šokiruojantį beveik apsinuoginimą viduryje dienos tiesiai priešais langus. Vėliau scena galėjo būti transformuojama, atskleidžiama Sesilijos akimis, o galiausiai — Robio. Tačiau dabar ne laikas imtis plunksnos. Brioni pareigos jausmas, kaip ir tvarkos instinktas, buvo labai stiprus. Ji turi baigti tai, ką pradėjusi: repeticijos vyko, Leonas pakeliui į namus, visi namai laukė šį vakarą įvyksiančio spektaklio. Ji turi dar kartą nueiti žemyn į skalbyklą pažiūrėti, ar Džeksono kančios jau eina į pabaigą. O rašymas palauks, kolei bus laisva. 4