Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Iki pat vėlyvos popietės Sesilija tyrinėjo suklijuotą vazą. Visą popietę ji kepė už stalo bibliotekoje priešais langą į pietus, ir dabar įvykį tepriminė trys plonytės linijos, vingiuojančios glazūroje ir susiliejančios viename taške tarytum upės žemėlapyje. Niekas niekada nesužinos. Eidama per biblioteką su vaza abiejose rankose, ji išgirdo tai, kas, jos nuomone, turėjo būti basų kojų šlepsėjimas į glazūruotas prieškambario menės grindų plyteles anapus bibliotekos durų. Keletą valandų prisivertus negalvoti apie Robį Turnerį, jai atrodė įžūlu, jog po viso šito jis drįsta įeiti į vidų. Ir dar be kojinių. Mergina žengė pro duris į prieškambario menę, pasiryžusi pasipriešinti jo įžūlumui ir cinizmui. Tačiau vietoje Robio išvydo savo seserį, aiškiai apimtą sielvarto. Jos akių vokai buvo patinę ir paraudę, nykščiu ir rodomuoju pirštu ji laikė apatinę lūpą. Tai buvo seniai pažįstamas ženklas, kad Brioni nusiteikusi rimtai apsižliumbti.

— Brangioji! Kas atsitiko?

Brioni akys iš tikrųjų buvo sausos. Jos žvilgsnis nepastebimai slystelėjo vaza. Tuomet ji pažvelgė seseriai už nugaros, kur stovėjo molbertas, o ant jo buvo pritvirtintas plakatas su žaisminga ir spalvinga antrašte bei akvareliniu Šagalo stiliaus jos pjesės akcentų montažu, išbarstytu aplink pavadinimą — rankomis mojantys apsiašaroję tėvai, naktinis jojimas į pakrantę, šviečiant mėnuliui, pagrindinė herojė ligos patale, vestuvės. Ji kiek pastovėjo prie molberto, o paskui vienu staigiu judesiu įstrižai drykstelėjo daugiau nei pusę plakato ir numetė ant grindų. Sesilija pastatė vazą ant grindų ir, nuskubėjusi prie sesers, priklaupusi pakėlė plakato gabalą, kol ši jo dar nesutrypė. Tai ne pirmas kartas, kai ji gelbėjo Brioni nuo širdgėlos.

— Mano mažoji sesutė. Ar tai dėl pusbrolių?

Sesilija norėjo paguosti seserį, nes visuomet mėgdavo pamaloninti šeimos pagrandukę. Kai Brioni buvo dar labai maža, ją kamuodavo košmarai ir naktimis mergaitė baisiai klykdavo — tuomet Sesilija eidavo į mažylės kambarį ir ją žadindavo. „Sugrįžk, — tardavo pašnibždomis. — Tai tik sapnas. Sugrįžk.“ Tuomet ji nusinešdavo Brioni į savo lovą. Ir dabar norėjo ranka apkabinti ją per pečius, tačiau ši jau nelaikė apatinės lūpos ir, pasitraukusi prie durų, vieną ranką laikė uždėjusi ant didžiulės bronzinės liūto galvos formos rankenos, kurią ponia Turner tądien buvo nušveitusi iki blizgesio.

— Pusbroliai yra avigalviai. Bet ne tik tai... — Ji nutilo, abejodama, ar patikėti seseriai šį savo atradimą.

Sesilija išlygino nuplėštą popieriaus trikampį ir pagalvojo, kad mažoji sesutė labai pasikeitė. Jai geriau pritiktų pulti į ašaras ir leistis raminamai ant šilkinės kanapos dailės studijoje. Toks glostymo bei promurmiais tariamų raminimo frazių seansas ir pačiai Sesilijai būtų atgaiva po šios erzinančios dienos, per kurią patirtų emocinių skersvėjų ji buvo pasiryžusi nenagrinėti. Pasinėrusi į Brioni problemas, ją lepindama švelniais žodžiais ir glamonėmis pati atgautų pusiausvyrą. Tačiau nūnai sesutės sielvarte juntamas atsiribojimas. Ji jau buvo atsukusi Sesilijai nugarą ir plačiai atvėrusi lauko duris.

— Bet kas vis dėlto atsitiko? — paklausė Sesilija, savo balse išgirsdama reiklumo gaideles.

Toli už jos sesers, anapus ežero, kelias kirto parką, ten susiaurėjo ir įkalnėje susijungė su kitu keliu. Ties šia sankryža mirguliuojančiame karštame ore pasirodė beveik beformė maža figūrėlė, kuri pamažu didėjo, o paskui sumirgėjo ir vėl, atrodo, pradėjo tolti. Tai bus Hardmanas, kuris pasakė esąs per senas vairuoti automobilį. Matyt, jis atveža svečius fajetonu.

Brioni apsigalvojo ir atsisuko į seserį.

— Visas šis sumanymas yra klaida. Tai netinkamas... — Ji sulaikė kvėpavimą ir pažvelgė į šalį — Sesilija pajuto, jog tai ženklas, kad Brioni tuojau prisimins naują terminą. — Šis žanras netinkamas! — Mergaitė ištarė šį žodį, jos nuomone, prancūzišku stiliumi, kaip vieną skiemenį, bet tai jai pavyko ne visiškai sėkmingai.

— Žanras? — paklausė Sesilija. — Apie ką tu kalbi?

Bet Brioni jau stypčiojo tolyn savo švelniais baltais padais per šiurkščią kiemo skaldą.

Sesilija nuėjo į virtuvę, pripylė vazą vandens ir užnešė aukštyn į savo miegamąjį. Tada sugrįžusi paėmė iš praustuvo gėles ir vėl užlipo aukštyn. Tačiau kai įmerkė gėles į vazą, jos vėl atsisakė susidėlioti į stichiškai menišką kompoziciją, kokios ji tikėjosi. Ne — jos lyg tyčia sugulė tvarkingu ratu, visi aukštesni stiebeliai išsirikiavo kaklelio pakraščiais. Ji pakėlė gėles ir paleido dar kartą. Jos sukrito į vazą kitaip, bet vėl tvarkingai. Tačiau tai vargu ar turėjo reikšmės. Buvo sunku įsivaizduoti, jog ponas Maršalas skųsis, kad šalia jo lovos pamerkta gėlių puokštė yra per daug simetriška. Gėlių kompoziciją ji užnešė į trečią aukštą, kur, perėjusi visą girgždantį koridorių, stabtelėjo prie vadinamojo tetulės Vinus kambario durų. Įėjusi į vidų, ji pastatė vazą ant komodos šalia lovos su baldakimu, taip galiausiai įvykdydama mažą motinos pavedimą, duotą šį rytą, prieš aštuntą.

Tačiau išeiti neskubėjo, nes kambarys buvo maloniai tuščias, jame nesimėtė įvairiausių asmeninių daiktų — be Brioni kambario, tai buvo vienintelis tvarkingas miegamasis visame dvare. Čia vėsu, nes saulė švietė iš kitos pastato pusės. Visi stalčiai tušti, visi paviršiai švarūs, netgi be pirštų pėdsakų. Paklodės po kartūno lovatiese, be abejo, bus švarios ir iškrakmolytos. Ji netgi impulsyviai panoro pakišti ranką po užtiesalu ir pajusti jų gaivią vėsą, bet užuot tai padariusi, žengtelėjo keletą žingsnių gilyn į Maršalo kambario vidurį. Šalia baldakimo stovinčios aštuoniolikto amžiaus Čipendeilo kanapos užtiesalas buvo taip kruopščiai išlygintas, kad sėstis ant jo atrodė šventvagystė. Ore tvyrojo švelnus vaško kvapas, ir regėjosi, jog gelsvoje šviesoje spindintys baldų paviršiai vilnija ir kvėpuoja, o puotautojai ant senovinės kraitinės skrynios dangčio šoka ir raičiojasi kaip tikri. Ponia Turner šį rytą tikriausiai gerokai pasidarbavo. Sesilija pasistengė atsikratyti jos pavardės keliamų asociacijų su Robiu. Būti čia reiškė būti kito žmogaus teritorijoje, nes šio kambario gyventojas jau tik vos už kelių šimtų jardų nuo dvaro.

Pro kambario langą Sesilija matė, kad Brioni perėjo per tiltelį į salą, nusileido prie žolėmis apaugusio kranto ir pranyko tarp medžių, supančių salos šventyklą. Tolėliau išvydo fajetone ant pasostės sėdintį Hardmaną, o už jo — dar dvi skrybėlėtas figūras. Po akimirkos pamatė ir trečią figūrą, kurios anksčiau nepastebėjo. Ji žingsniavo keliuku pasitikti fajetono. Akivaizdu, jog tai Robis Turneris pakeliui į namus. Paėjėjęs jis sustojo, ir jo siluetas susiliejo su svečių siluetais. Mergina nesunkiai galėjo įsivaizduoti šią sceną — vyriški pakumšnojimai per petį, arkliški juokeliai. Ją nervino tai, kad brolis nežino, jog Robis patekęs į nemalonę. Susierzinusi atsiduso, nusisuko nuo lango ir nuėjo į savo kambarį pasiieškoti cigaretės.

Teturėjo tik vieną pakelį, kurį surado tik keletą minučių nervingai pasiraususi po netvarką savo šilkinio chalato, numesto ant vonios kambario grindų, kišenėje. Leisdamasi laiptais žemyn į prieškambario menę, Sesilija užsirūkė, puikiai suprasdama, kad to daryti nedrįstų, jei namie būtų tėvas. Jis turėjo susiformavęs griežtą nuostatą apie tai, kur ir kada moteriai pridera rūkyti: tik ne gatvėje, ne kurioje nors kitoje viešoje vietoje, jokiu būdu — ne įeinant į kambarį, jokiu būdu — ne stovint, ir apskritai, tik tuomet, jei cigaretė tau pasiūloma, niekada — iš savo pačios išteklių. Visos šios nuostatos jam buvo tokios pat savaime suprantamos kaip ir bendrieji moralės principai. Treji metai, praleisti intelektualioje Džirtono koledžo aplinkoje, vis dėlto jai nesuteikė pakankamai drąsos šiems principams pasipriešinti. Lengvabūdiškos pašaipos, kurias būtų svaidžiusi savo draugių kompanijoje, šalia tėvo jai kažkaip strigdavo. Kada kildavo noras jam paprieštarauti, jos balsas staiga tapdavo laibas ir silpnas. Iš tikrųjų beveik visais klausimais, netgi buitinėse smulkmenose, įtampa bendraujant su tėvu jai buvo labai nemaloni, ir niekas iš perskaitytų pasaulinės literatūros šedevrų, praktinio kriticizmo studijų nepadėjo įveikti nuolankumo tėvui komplekso. Rūkyti laiptinėje, kai tėvas sėdėdavo savo Baltajame kabinete — tai ir visas maištas, kurį jai leisdavo įgytas išsilavinimas, bet net ir dėl tokio jusdavo nemažą įtampą.