Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Beprasmis laikas tęsėsi toliau. Lola pasiuntė dvynius žemyn pažiūrėti, gal baseinas yra laisvas — jie vandenyje jausdavosi nejaukiai, kai šaliniais būdavo suaugusiųjų. Dvynukai grįžę pranešė, kad prie baseino yra Sesilija su dviem kitais suaugusiaisiais, bet tuo metu Lolos vaikų kambaryje jau nebebuvo. Savo mažyčiame miegamajame ji šukavosi plaukus priešais rankinį veidroduką, atremtą į palangę. Berniukai sukrito ant jos siauros lovos ir ėmė dūkti bei stūgaudami grumtis. Nebeapsikentusi išsiuntė juos dūkti į jų kambarį. Repeticijos nevyko, baseine maudytis nebuvo kaip, ir toks neapibrėžtas laikas ėmė juos slėgti. Jie ėmė ilgėtis namų. Pjeras pareiškė esąs alkanas — iki pavakarių dar kelios valandos, ir dabar eiti į virtuvę prašyti ko nors užkąsti būtų nepriderama. Be to, berniukai nenorėjo eiti į virtuvę ir dėl to, kad buvo įbauginti Betės, kurią jiedu matė ant laiptų niūria veido išraiška velkančią laiptais į jų kambarius raudono gumuoto audeklo gabalus.

Po kurio laiko trijulė sugrįžo atgal į vaikų kambarį. Be miegamųjų, tai buvo vienintelis kambarys visame name, kuriame jie jautėsi turį teisę būti. Apdaužyta mėlyna trinkelė buvo ten, kur jie ją ir paliko, ir apskritai, viskas buvo taip, kaip buvę.

Jie sustojo rateliu, ir Džeksonas pareiškė:

— Man čia nepatinka.

Pastabos paprastumas išmušė iš vėžių jo brolį, kuris nuėjo pasieniu ir, suradęs kažką įdomaus ant grindjuostės, ėmė tą kažką knebinėti bato nosimi.

Lola uždėjo ranką jam ant peties ir pasakė:

— Nenusimink. Greitai mes važiuosime namo. — Jos ranka buvo daug plonesnė ir lengvesnė nei motinos, ir Pjeras pradėjo kūkčioti, bet tyliai, nepamiršdamas, kad yra svečiuose, kur svarbiausia mandagumas.

Džeksonas buvo taip pat netoli ašarų, bet kalbėti dar įstengė.

— Tai bus dar negreitai. Tu taip tik sakai. Mes negalime grįžti namo... — Jis nutilo ir, sukaupęs drąsą, pareiškė: — Juk tai skyrybos!

Pjeras ir Lola sustingo. Šis žodis niekuomet nebuvo vartojamas vaikų akivaizdoje ir niekuomet nebuvo išsprūdęs iš jų lūpų. Šie švelnūs priebalsiai išreiškė neabejotiną cinizmą, o sušnypšta pabaiga paviešino šeimos gėdą. Džeksonas pats sutriko, ištaręs šį žodį, bet jokiomis priemonėmis negalėjo jo atsiimti. Ištarti jį balsu — ne mažesnis nusikaltimas nei tai, apie ką buvo pasakyta. Nė vienas iš jų, neišskiriant nė Lolos, gerai nežinojo, kaip yra iš tikrųjų. Ši prisiartino prie jo, o jos žalios akys susiaurėjo kaip katės.

— Kaip tu drįsti taip sakyti?!

— Tai tiesa, — sumurmėjo vaikas ir pažvelgė į šalį. Jis žinojo, kad atsidūrė pavojuje ir kad atsidūrė pelnytai, tad jau norėjo sprukti, kai ji nutvėrė už ausies ir prikišo savo veidą prie jo.

— Jei tu mane muši, — skubiai pasakė jis, — aš pasakysiu tėvams. — Tačiau atsiminė, jog pats prieš akimirką padarė šią sąvoką beprasmę, pavertė ją prarastojo aukso amžiaus griuvėsių simboliu.

— Tu daugiau niekuomet nevartosi šio žodžio. Supratai mane?

Susigėdęs jis linktelėjo galvą, ir ji jį paleido.

Sukrėsti berniukai nebeašarojo, ir Pjeras, kaip visuomet, skubėdamas pagerinti situaciją, nutaisęs linksmą balsą, paklausė:

— Ką dabar veiksime?

— Aš taip pat nuolat keliu sau šį klausimą.

Aukštas vyriškis baltu švarku, galimas daiktas, stovėjo tarpduryje jau ne vieną minutę ir tikriausiai girdėjo, ką pasakė Džeksonas. Būtent ši mintis, o ne apstulbimas, kad jų kažkas klausosi, užėmė Lolai žadą. Ar jis ką nors žino apie jų šeimą? Norėdami tai išsiaiškinti, jie tegalėjo tik tylėdami spoksoti į jį ir laukti, kas bus toliau. Vyriškis žengė artyn prie jų ir ištiesė ranką.

— Polas Maršalas.

Pjeras, stovėjęs arčiausiai, tylėdamas ištiesė ranką, paskui tai padarė jo brolis. Atėjus Lolos eilei, ši prisistatė:

— Lola Kvinsi. Čia Džeksonas, o čia Pjeras.

— Kokie nuostabūs jūsų vardai. Tačiau kaip man atskirti judu vieną nuo kito?

— Daugelis mane laiko malonesniu, — pasakė Pjeras. Tai buvo šeimos juokelis, sugalvotas tėvo ir verčiąs daugelį šį klausimą uždavusių skaniai nusikvatoti. Tačiau šis žmogus net nešyptelėjo ir tik paklausė:

— Jūs tikriausiai būsite šių namų šeimininkų giminaičiai iš šiaurės?

Įsitempę ir nenuleisdami nuo jo akių, jie laukė, ką šis žmogus dar pasakys žinąs, o jis, perėjęs per kambarį, pasilenkęs paėmė trinkelę ir, mestelėjęs ją į orą, nutvėrė delnu, net pliaukštelėjo.

— Man paskirtas kambarys kitame koridoriaus gale.

— Žinau, — atsakė Lola. — Tetulės Vinus kambarys.

— Teisingai. Jos senasis kambarys.

Polas Maršalas pasilenkė prie fotelio, kuris buvo naudojamas kaip sergančios Arabelos lova. Jo veidas buvo keistas — visi bruožai, išskyrus didelį ir masyvų smakrą, sutelkti antakių srityje. Apskritai vyriškio išraiška buvo gana žiauri, bet manieros malonios — įdomus derinys, pagalvojo Lola. Žvelgdamas tai į vieną, tai į kitą Kvinsių šeimos narį, jis ranka lygino savo pasiglamžiusių kelnių klostes. Lolos dėmesį patraukė juodai ir baltai raštuoti odiniai jo batai. Jis pastebėjo, kad Lola jais žavisi, ir ritmingai lingavo vieną koją į taktą su savo galva.

— Liūdna girdėti prastas naujienas apie jūsų pjesę.

Dvyniai žengė žingsnį vienas prie kito, paskatinti intuityvaus suvokimo, kad jei jis daugiau nei jie informuotas apie repeticijas, tikriausiai žino ir daugelį su jomis susijusių dalykų. Džeksono klausimas išreiškė jų abiejų rūpestį:

— Ar jūs pažįstate mūsų tėvus?

— Poną ir ponią Kvinsius?

— Taip!

— Skaičiau apie juos laikraštyje.

Berniukai spoksojo į jį ir negalėjo pratarti nė žodžio, nes žinojo, kad laikraščiuose aprašomi reikšmingi dalykai: žemės drebėjimai ir traukinių katastrofos, svarbiausi valstybinio masto įvykiai bei svarstymai, kaip antai, ar reikia didinti gynybos išlaidas, rengiantis galimam Hitlerio įsiveržimui į Angliją. Jie buvo suglumę, bet ne itin nustebinti, kad jų asmeninė tragedija paminėta pasaulinių problemų kontekste. Visa tai užuomina, kad jų nerimas pagrįstas.

Norėdama pasijusti tvirčiau, Lola susidėjo rankas ant strėnų. Širdis plakė skausmingai stipriai ir tankiai, ir mergina juto, jog negali pratarti nė žodžio, nors tuo pat metu ir suprato, jog turi tai daryti. Dingtelėjo mintis, jog čia žaidžiamas žaidimas, kurio taisyklių ji nesupranta, bet buvo įsitikinusi, jog vyriškis pasielgė netaktiškai, gal netgi užgauliai. Pradėjusi kalbėti, mergina užsikirto ir turėjo atsikosėjusi vėl pradėti iš naujo.

— Ką jūs apie juos skaitėte?

Jis pakėlė antakius, kurie buvo vešlūs ir suaugę virš nosies, ir atsainiai prunkštelėjo.

— O, nieko ypatinga. Nieko ypatinga. Kvailos smulkmenos.

— Tuomet būsiu jums dėkinga, jei nekalbėsite apie juos vaikų akivaizdoje.

Šią frazę ji tikriausiai buvo kažkada kažkur nugirdusi ir ją ištarė su aklu tikėjimu, kaip mokinys, kartojantis mago burtažodžius.

Pastaba padėjo. Maršalas susigūžė, pripažindamas savo klaidą, ir pasilenkė prie dvynių.

— Dabar judu abudu atidžiai manęs paklausykite. Visiems aišku, kad jūsų tėvai yra be galo nuostabūs žmonės, kurie jus labai myli ir visą laiką apie jus galvoja.

Džeksonas ir Pjeras linktelėjo galva, išreikšdami vieningą pritarimą. Atlikęs tai, kas priderėjo, Maršalas vėl nukreipė dėmesį į Lolą. Su Leonu ir jo seserimi išragavęs stiprius džino kokteilius, jis užlipo laiptais, susirado sau skirtą kambarį, iškrovė lagaminus ir persirengė pavakariams. Nenusimaudamas batų, nuvirto ant milžiniškos lovos su baldakimu ir, užliūliuotas kaimo tylos, išgerto alkoholio bei ankstyvo vakaro kaitros, nugrimzdo į lengvą miegą. Vaikinui prisisapnavo jaunutės jo seserys, visos keturios, stovinčios šalia lovos, čiauškančios tarpusavyje ir tampančios jį už drabužių. Nubudo, jausdamas deginimą krūtinėje ir gerklėje, nepatogiai susijaudinęs ir kurį laiką nesusigaudė, kur esąs. Būtent sėdėdamas ant lovos krašto ir gerdamas vandenį jis išgirdo iš kažkur netoliese sklindančius balsus, kurie tikriausiai ir buvo jo sapno kaltininkai. Girgždančiomis grindimis nužingsniavęs į kitą koridoriaus galą, jis išvydo tris vaikus. Dabar pamatė, kad mergaitė — tai jau beveik jauna moteris, šaltakraujiška ir valdinga, tikra maža prerafaelitų princesė su apyrankėmis ir garbanomis, lakuotais nagais ir prigludusiu prie kaklo aksomo kaspinu.