Иэн Макьюэн - Atpirkimas

— Sesilija neturėjo nei darbo, nei įgūdžių, nei vyro, o tik motiną, su kuria nuolatos kivirčydavosi. Argi jos dėstytojos su kvailomis pravardėmis ir „baisia“ reputacija galėjo ją įspėti apie tai, kas jos laukia? Tos save įsimylėjusios moterys buvo įgijusios vietinį nemirtingumą per banaliausias keistenybes — tokias kaip vedžioti katę ar šunį, važinėtis vyrišku dviračiu ar valgyti sumuštinį žingsniuojant gatve. Pasikeitus vienai kartai, šias kvailas ir neišsiauklėjusias damas, nors jos seniai jau bus po žeme, prisimins garbinguose pobūviuose ir apie jas kalbės pažemintais balsais kaip apie kažkokias šventenybes.

Jausdama, kad juodoji būtybė galvoje ima judėti, Emilija leido mintims nuklysti nuo vyresniosios dukters ir savo rūpesčius perkėlė prie jaunėlės. Vargšelė miela Brioni, švelnus mažas kūdikis, iš kailio nerdamasi stengėsi uždegti savo storaodžius giminaičius pjesės, kurią rašė iš pačių širdies gelmių, idėja. Mylėti tokį vaiką lengva ir gera. Bet kaip apsaugoti ją nuo nesėkmių, nuo tos Lolos, tikro jauniausiosios Emilijos sesers įsikūnijimo. Ta sesuo, būdama Lolos amžiaus, buvo tokia pat subrendusi ir klastinga kaip ir jos duktė. Savąjį santuokos iširimą ji surežisavo taip, kad visiems tai atrodytų kaip jos nervinė krizė. Ponia Teilis negalėjo leisti Hermionai užvaldyti jos mintis. Gulėdama ir tolygiai alsuodama, ji stengėsi suvokti, kas vyksta namuose, įtemptai klausydama. Jos būsenos žmogus tiek ir tegalėjo padaryti. Moteris laikė uždėjusi delną sau ant kaktos ir išgirdo dar vieną trakštelėjimą — pastato medinės sijos, matyt, traukėsi toliau. Kažkur giliai iš apačios ataidėjo metalinis skambtelėjimas — tikriausiai nukrito ketinis prikaistuvio dangtis. Beprasmiški sotūs pavakariai pradėti ruošti. Viršuje girdėti kojų bildesys į grindų lentas ir vaikų balsai, mažiausiai du ar trys, sušnekę visi vienu metu, stiprėjantys, silpnėjantys ir vėl stiprėjantys, tikriausiai besiginčijantys ir vėl entuziastingai prieinantys bendrą nuomonę. Vaikų kambarys buvo aukštu aukščiau ir tik per vieną kambarį į šalį. Arabelos kančios . Jeigu ji jaustųsi geriau, užliptų dabar aukštyn ir pažiūrėtų, kaip jiems sekasi, galbūt pasiūlytų savo pagalbą ar patarimus, nes žinojo, kad uždavinys, kurio jie ėmėsi, jiems per sudėtingas. Liga jai neleidžia duoti savo vaikams to, ką privalo duoti kiekviena motina. Galbūt todėl jie visuomet šaukdavo ją ne „mama“, o vardu. Jiems padėti galėtų Sesilija, bet ji per daug pasinėrusi į save, pernelyg intelektuali, kad gaištų laiką su vaikais... Emilija sėkmingai pasipriešino norui eiti pas vaikus ir galiausiai jos mintys nuplaukė kažkur tolyn. Ne, ji neužmigo, tai buvo savotiška gana liguista bemintė tuštuma. Praėjo nemažai laiko, kol mintys vėl sugrįžo — šį sykį jas patraukė kojų bildesys laiptinėje. Kadangi garsas buvo duslus, ji nusprendė, kad eina basas žmogus, vadinasi, Brioni. Mergaitė karštu oru niekuomet nedėvėdavo apavo. Po keleto minučių iš vaikų kambario atsklido dundesys, tarsi grindimis raičiotų kažką kieta. Repeticijos nutrūko, Brioni supykusi pasišalino, dvyniai kvailioja ir dūksta vienas su kitu, o Lola, jei ji iš tiesų tokia panaši į savo motiną, kaip buvo įsitikinusi Emilija, dabar tikriausiai palaimingai triumfuoja.

Nuolatinis išgyvenimas dėl vaikų, vyro, sesers be galo sustiprino jos pojūčius. Migrena, motinos meilė ir jau daugelį metų besitęsiantys priverstinio gulėjimo lovoje epizodai jai išugdė savotišką šeštąjį pojūtį, apytikrį suvokimą, nematomomis gijomis persmelkiantį visą pastatą ir padedantį suvokti, kas vyksta bet kuriame jo kampelyje. Praktiškai visuomet šiais nematomais čiuptuvais pas ją atitekėdavo tikra tiesa, nes moteris per daug gerai pažinojo šį namą ir jame gyvenančius žmones, kad galėtų dažnai klysti. Neaiškus bruzdesys, persismelkiantis pro kilimais apklotas grindis, jai buvo tarytum spausdinimo mašinėle parašytas laiškas. Pokalbis už sienos ar netgi už dviejų sienų ją pasiekdavo jei ne visas pažodžiui, tai bent jau jo pagrindiniai posūkiai bei niuansai. Tai, kas kitiems būtų tuščias murmesys, jos paaštrėjusios kaip katės juslės paversdavo prasminga žodžių ir įvykių seka. Ponia Teilis gulėdavo savo kambario prieblandoje ir viską žinodavo. Kuo mažiau ji buvo pajėgi ką nors nuveikti fiziškai, tuo labiau sugebėjo suvokti viską, kas vyksta aplinkui. Tačiau netgi jai kartais kildavo noras atsikelti ir įsikišti, ypač jei, jos nuomone, Brioni reikėjo jos pagalbos, — skausmo baimė nugalėdavo šį norą ir palikdavo ją prikaustytą prie lovos. Emilija žinojo, kad nesuvaldytas demonas savo aštriu virtuviniu peiliu gali smeigti į jos regos nervą, dar kartą, stipriau, ir ji liks galutinai paralyžiuota ir vieniša. Netgi aimanos didintų jos kančias.

Taigi tą pavakarę ji gulėjo savo miegamajame, stengdamasi nekrutėti. Išgirdo, kaip atsidarė ir vėl užsidarė paradinės pastato durys. Matyt, tai Brioni susierzinusi išėjo į lauką, tikriausiai pabūti prie vandens — baseino ar ežero, o gal ji ketina nueiti netgi prie upės. Paskui Emilija išgirdo atsargius žingsnius laiptinėje — pagaliau Sesilija neša gėles į svečių kambarį: vykdo tą paprastą jos užduotį — to šiandien buvo prašiusi dukros gal dešimt kartų. Vėliau ji išgirdo, kaip Betė šaukia Denį, paskui — žingsnius ant žvyro, dar po keleto akimirkų — Sesiliją nulipant laiptais žemyn: aišku, pasitikti svečių. Netrukus jos uoslę pasiekė silpnas cigaretės dūmų kvapas — Sesilijos buvo tūkstantį kartų prašyta nerūkyti laiptinėje, bet ji, matyt, nori padaryti įspūdį Leono draugui, o tai nėra jau taip blogai. Paskui prieškambario menėje pasigirdo balsai, Denis užvilko į viršų bagažą ir skubiai nusileido žemyn. Vėl įsivyravo tyla — tai Sesilija bus nusivedusi Leoną ir poną Maršalą prie baseino išgerti punšo, kurį pati Emilija buvo paruošusi dar iš ryto. Ji girdėjo, kaip laiptais žemyn nudundėjo keturkojė būtybė. Tai dvyniai, išsiilgę baseino. Be abejo, jie nusivils, radę jį užimtą.

Emilija Teilis vėl nugrimzdo į snaudulį, iš kurio ją pažadino skardus vyriškas balsas vaikų kambaryje ir jam atsakinėjantys vaikų balsai. Tai tikrai nebuvo Leonas, kuris dabar, jiedviem susitikus, ko gero yra lipte prilipęs prie savo sesers. Matyt, tai ponas Maršalas, kurio kambarys yra prie pat vaikų kambario, ir kalba jis tikriausiai ne su Lola, o su dvynukais. Emilija nusistebėjo, argi jie tokie akiplėšiški, nes iš jų balsų buvo galima spręsti, jog abudu elgiasi taip, tarytum būtų pusiau pasidaliję savo socialines pareigas. Po kurio laiko pasigirdo į viršų lipančios Betės žingsniai. Ji juos šaukė žemyn — gal netgi pernelyg uoliai, turint omenyje rytinį Džeksono pokštą. Laikas maudytis, laikas arbatai, laikas miegoti — kiekvienos dienos karkasas. Šios vaikystės šventenybės — vanduo, maistas ir miegas — čia branginamos kaip niekas kita. Vėlyvas ir netikėtas Brioni atėjimas šiuos atributus padarė neatsiejama namų gyvenimo dalimi iki penktojo Emilijos gyvenimo dešimtmečio vidurio. Kaip visa tai ramino, kokią teikė palaimą: lanolino muilas, baltas vonios rankšluostis, mergaitės čiauškesys, sklindantis iš garuose paskendusio vonios kambario... Ji prisiminė, kaip įsupa ją į rankšluostį, kaip paima į rankas, leisdama jai pasimėgauti vaikišku bejėgiškumu, kuriuo Brioni džiaugdavosi dar ne taip seniai. Tačiau dabar jos kūdikis ir šiltas vonios garas jau užsidarydavo anapus užsklęstų durų, be to, tai būdavo gana retai, nes mergaitė ir jos drabužiai visuomet atrodydavo seniai matę vandenį. Brioni atsiribojo nuo motinos ir pasinėrė į savo hermetišką vidinį pasaulį, ir jos literatūrinė kūryba buvo ne daugiau nei šio pasaulio paviršius, apsauginis šarvas, kurio negalėdavo įveikti netgi mylinti motina, o gal ypač ji. Jos dukra savo mintyse visuomet būdavo kažkur toli toli, pasinėrusi į kažkokią nenusakomą, pačios susikurtą problemą, tarytum mėgindama savo jėgomis iš naujo atrasti tą nuvalkiotą ir savaime suprantamą pasaulį. Klausti Brioni, apie ką ji galvoja, beprasmiška. Buvo momentas, kai paklaususi šį klausimą, ji gaudavo gilų ir sudėtingą atsakymą, kuris išprovokuodavo tolesnius tiek kvailus, tiek reikšmingus klausimus, į kuriuos Emilija vėlgi stengdavosi atsakyti kuo protingiau. Nors dabar sunku tiksliai atsiminti visus klaidžius jųdviejų diskusijų vingius, žinojo viena — jos atsakymai niekuomet nepatenkindavo vienuolikametės pagrandukės. Nei prie pietų stalo, nei ūksmingame teniso aikštelės pakraštyje jos mintys savo lengvumu ir asociatyvumu neprilygdavo dukros išvedžiojimams. Dabar savimonės ir talento demonai jos dukrą pavertė nebyle, ir nors Brioni buvo tokia pat meili — pietų metu ji prisislinkdavo prie jos ir savo pirštus supindavo su josios, — Emilija ilgėjosi pasibaigusio abipusio atvirumo laikotarpio. Ji jau niekuomet ir su niekuo taip nesikalbės — dabar suprato, kodėl moterys ima trokšti dar vieno vaiko. Greitai jai bus keturiasdešimt septyneri.