Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Aukšti plunksniniai ankstyvo vakaro debesėliai vakarinėje dangaus pusėje suformavo blyškiai gelsvą šydą, kuris po valandos patamsėjo, kol galiausiai tapo oranžine pašvaiste, pakibusia virš didžiulių parko medžių siluetų. Lapai įgavo riešuto tamsumo rudą atspalvį, o pro juos prasišviečiančios šakos pajuodo it anglis. Išdžiūvusios žolės spalva kopijavo dangaus koloritą. Nebent koks fovistas, patrakęs dėl neįtikėtinų atspalvių, galėtų įsivaizduoti tokias spalvas, ypač vienodu rausvu atspalviu švytinčią žolę ir dangų bei juodus masyvius senų ąžuolų kamienus, tokius juodus, jog tame juodume ima ryškėti mėlynas atspalvis. Nors besileidžiančios saulės šviesa pamažu blėso, karštis, atrodo, tik stiprėjo, nes silpo ir vėjelis, visą dieną teikęs šiokią tokią atgaivą. Dabar oras stovėjo vietoje ir jo tvankuma dusinte dusino.

Šią sceną, bent jau mažą jos dalį, pro stoglangį būtų galėjęs matyti ir Robis Turneris, jei jis būtų atsistojęs vonioje, sulenkęs kelius ir į šoną pakreipęs galvą. Visą dieną jo mažas miegamasis, vonios kambarys ir dar vienas mažas kambariukas tarp jų, kurį vadino savo studija, kepė po pietiniu vienaaukščio jo ir motinos namelio stogo šlaitu. Grįžęs iš darbo, jis daugiau nei valandą gulėjo vėsioje vonioje, kolei kūnas ir, ko gera, mintys sušildė vandenį. Virš jo kybantis dangaus stačiakampis lėtai keitė savo riboto spektro spalvas, pradedant nuo blyškiai geltonos ir baigiant sodriai oranžine, o Robio širdyje kirbėjo menkai pažįstami jausmai ir į atmintį vis grįždavo tam tikri prisiminimai. Jie nebuvo įkyrūs. Kartkartėmis per colį po vandens paviršiumi nugrimzdusius jo pilvo raumenis sugniauždavo spazmai, kai prisimindavo dar vieną detalę. Lašas vandens ant jos dilbio. Drėgmė. Ant jos liemenėlės, tarp krūtų, išsiuvinėta gėlytė, elementari saulutė. Jos krūtys nedidelės, toli viena nuo kitos. Ant nugaros — apgamas, pusiau pridengtas liemenėlės dirželio. Kai ji išlipo iš fontano baseino, švystelėjo tamsus trikampis, kurį turėjo paslėpti kelnaitės. Drėgmė. Jis tai pamatė, o dabar vėl sugrąžino į savo vaizduotę. Jos klubų kaulai, ištempę kelnaičių audeklą, intensyvi klubų kreivė. Pribloškiantis odos baltumas. Siekdama marškinėlių, ji neapdairiai pakėlė pėdą, ir ant švelniai laibėjančių pirštų pagalvėlių pasimatė prilipusio grunto lopinėliai. Dar vienas ketvirčio penso monetos dydžio apgamas ant šlaunies ir kažkas rausva ant blauzdos — rausva pigmentinė dėmė ar žaizdos randas. Ne defektai. Puošmenos.

Pažinojo ją nuo pat vaikystės, bet niekuomet nebuvo bent kiek atidžiau įsižiūrėjęs. Kembridže ji kartą buvo atėjusi į jo bendrabučio kambarį su akiniuota bendrakurse iš Naujosios Zelandijos ir kita drauge iš mokyklos laikų. Tuo metu pas jį svečiavosi draugas iš Dauning Stryto. Merginų viešnagės valanda praslinko laidant nervingus juokelius ir dalijantis cigaretėmis. Kitą kartą jiedu prasilenkė gatvėje ir nusišypsojo vienas kitam. Jis spėjo, jog jai keblu einant pro jį pasakyti savo draugėms — štai mūsų valytojos sūnus. O jis norėjo, kad žmonės žinotų, jog jam tai visiškai nesvarbu, ir ne kartą tai pademonstravo. Štai eina mano motinos darbdavio duktė, kartą pasakė draugui, išvydęs ją einančią pro šalį. Robis turėjo savo originalią savisaugos politiką, moksliškai pagrįstą klasių teoriją bei ganėtinai pritemptą savivoką: aš esu tas, kas esu. Ji jam buvo kaip sesuo, todėl beveik nematoma. Tas siauras ir ilgas veidas, maža burna — jei tuomet jis būtų apie ją pagalvojęs ilgėliau, tikriausiai neišvengtų minties, jog jos išvaizda kažkuo primena žirgą. Dabar šiuos išvaizdos aspektus Robis vertino kaip savotišką keistą grožį — ryškus ir sykiu monotoniškas veidas, nuožulnios plokštumos abipus skruostikaulių, plačios šnervės, plačios ir skaisčios kaip rožės pumpuras lūpos. Jos akys tamsios ir mąslios. Išvaizda monumentali, bet judesiai greiti ir nekantrūs — ta vaza nebūtų trūkusi, jei ji taip staigiai nebūtų jos griebusi jam iš rankų. Toji persona nenustygstanti, tai akivaizdu. Teilisų dvaras ją varžo, todėl ilgai ji čia neištvers ir netrukus išvyks.

Greitai jam vėl teks su ja susitikti. Krečiamas drebulio, Robis atsistojo vonioje, neabejodamas, kad jo laukia nemenka grąža. Nuogas pora žingsnių perėjo savo studiją ir nužingsniavo į miegamąjį. Nepaklota lova, suversti drabužių kalnai, ant grindų numestas rankšluostis, kambaryje tvyrantis atogrąžų karštis kėlė nevaldomą geismą. Jis išsitiesė ant lovos, įbedė veidą į pagalvę ir sudejavo. Ši jo vaikystės draugė, daili ir gležna būtybė, dabar gali tapti nepasiekiama. Norėdama nusiplėšti šį įvaizdį, ji tapo ekscentriška, ėmė demonstruoti nutrūktgalviškumą ir išskirtinumą, bet tai akivaizdžiai dirbtinės, „naminės“ savybės. Dabar mergina tikriausiai graužaties bedugnėje ir nė nenutuokia, ką padarė jam. Apskritai viskas dar pataisoma, jei ji nėra pernelyg supykusi ant jo dėl sudaužytos vazos. Tačiau jam patiko ir jos pyktis. Robis pasivertė ant šono ir žvelgdamas nematančiomis akimis atsidavė vizijoms: štai ji purto jį už atlapų, o paskui kūkčiodama įsikniaubia į jo glėbį ir leidžiasi bučiuojama. Ne, ji jam neatleido, ji paprasčiausiai pasidavė. Šį vaizduotės mikrofilmą jis peržiūrėjo keletą kartų ir tik tuomet sugrįžo į realybę: Sesilija ant jo stipriai supykusi ir supyks dar labiau, kai sužinos, kad jis yra vienas iš vakarienei kviestų svečių. Tą akimirką, dar apimtas emocijų, jis mąstė nepakankamai greitai, kad atsisakytų Leono kvietimo. Tuomet iš džiaugsmo išvertė akis ir sutiko, todėl dabar turės tiesiogiai patirti jos pagiežą. Jis vėl sudejavo. Jam buvo nesvarbu, ar jį girdi apačioje, ar ne. Vaikinas vėl prisiminė tą akimirką, kai ji nusirengė jo akivaizdoje — taip abejingai, tarytum jie abu būtų dar vaikai. Be abejo. Dabar jam viskas aišku. Šiuo veiksmu ji ir siekė jį pažeminti. Štai jis, nenuneigiamas faktas. Pažeminimas. Sesilija norėjo, kad jis tai patirtų. Ji ne saldainiukas, bet jis negali laikyti savęs nugalėtoju šioje situacijoje, nes jos pusėje yra jėga. Ji gali ištraukti jį iš gelmių ir vėl sumurkdyti atgal.

Tačiau gal — Robis vėl atvirto ant nugaros — jis perdeda įsivaizduodamas jos įniršį? Ar tik visa tai nebuvo teatrališkas vaidinimas? Be abejo, netgi pykdama ji jam tikriausiai norėjo kažką pasakyti, norėjo parodyti, kokia ji graži, ir taip pririšti jį prie savęs. Tačiau argi galima pasitikėti tokia savanaudiška idėja, kylančia iš vilties ir troškimo? Robis sukryžiavo kojas ir, pakišęs plaštakas po galva, jautė, kaip maloniai vėsta džiūstanti oda. Ką apie tai pasakytų Froidas? Pavyzdžiui: šiuo veiksmu Si išreiškė pasąmoningą troškimą jam pademonstruoti save supykusią. Beviltiška mintis! Tai buvo jo iškastravimas, nuosprendis jam, ir tai, kaip jis dabar jaučiasi, visa ši kančia yra bausmė jam už tai, kad sudaužė tą jos idiotišką vazą. Jis turėtų niekada daugiau nebesirodyti jai akyse. Tačiau teks ją pamatyti, ir dar šį vakarą. Pasirinkimo vaikinas neturėjo. Aišku, pasirodęs pobūvyje, jis tikrai susilauks jos paniekos. Turėjo nepriimti Leono kvietimo, bet tą akimirką jo kraujospūdis pašoko ir nė nepajuto, kaip išsižiojo ir leptelėjo „taip“. Šį vakarą jis bus su ja viename kambaryje, ir kūnas, kurį matė — apgamai, blyškumas, rausva pigmentinė dėmė — visa tai bus paslėpta po drabužiais. Tai žinos tik jis vienas — ir, aišku, Emilija. Tačiau galvos apie tai tik jis vienas. Sesilija su juo nekalbės ir nė nežiūrės į jo pusę. Et, netgi tai būtų geriau nei gulėti čia ir dejuoti. O gal ir nebūtų. Būtų dar blogiau, bet vis dėlto jis to nori. Jis turi tai patirti. Jis nori, kad būtų dar blogiau.