Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Susiradusi laibą lazdyno rykštę, Brioni švariai nulupo žievę. Darbo buvo į valias, ir ji jo su malonumu ėmėsi, susiedama šį užsiėmimą su įsivaizduojamu nerealiu procesu. Ilga daili dilgėlė koketiškai nusvirusia viršūne ir į šalis styrančiais lapais lyg rankomis, ginančiomis savo teisybę, — tai buvo Lola, ir nors ji verkdama maldavo pasigailėjimo, švilpianti trijų pėdų ilgio rykštė privertė ją niekingai parpulti ant kelių ir kristi žemėn. Dilgėlių plakimas padėjo Brioni nusiraminti. Ji netgi pajuto pagiežingą pasitenkinimą, nors iš šalies atrodė tiesiog įniršusi maža mergaitė. Šis užsiėmimas Brioni pasirodė toks malonus, kad keletas kitų dilgėlių taip pat buvo Lola. Štai ši, besilenkianti kažką vylingai pakuždėti savo kaimynei, buvo nukirsta su niekšingu melu lūpose. O štai ji stovi kiek nuošalėje nuo kitų, atloštoje galvoje, be abejo, verda klastingos mintys. Štai ji apsupta jaunų gerbėjų ir jiems skleidžia niekšingas paskalas apie Brioni. Gaila, bet gerbėjai turėjo mirti drauge su ja. Po akimirkos ji vėl prisikėlė ir įsikūnijo naujoje dilgėlėje, kupina įvairiausių nuodėmių ir nedorybių — puikybės, rajumo, šykštumo, nenoro padėti, — už kiekvieną iš jų sumokėjo savo gyvybe. Paskutinė jos pykčio apraiška — parkristi ant Brioni pėdos ir nudilginti jai pirštus. Kai Lola jau buvo mirusi pakankamai daug kartų, trys poros jaunų dilgėlių buvo paaukotos už dvynių žioplumą ir abejingumą. Brioni kerštas buvo abejingas, todėl ji nedarė išlygų netgi vaikams. Tuomet dilgėlėje įsikūnijo pati pjesė ir jos rašymas, net keliose dilgėlėse — pjesės siužeto seklumas, jai sugaištas laikas, užteršta klausytojų vaizduotė, autorės pretenzijų beviltiškumas: menų sode ši pjesė buvo tikrų tikriausia dilgėlė ir todėl turėjo mirti.

Ji daugiau nebebuvo dramaturge ir tai teikė tik palengvėjimą. Saugodamasi stiklo šukių, Brioni ėjo ratu aplink šventyklą, pamiške, kur triušių nukramtyta žolė niro į tankų jaunuolyną, besiveržiantį iš po medžių lajos. Dilgėlių plakimas tapo savęs apvalymu, ir dabar ji pajuto, jog laikas tuo pat būdu atsikratyti nebereikalingos vaikystės. Viena išstypusi dilgėlė savyje puikiausiai įkūnijo tai, kuo Brioni buvo iki šios akimirkos. Tačiau jos vienos nepakako. Tvirtai atsistojusi žolėje, ji trylika kirčių paeiliui atsikratė kiekvienų iš savo prabėgusių metų. Nubaudė mirtimi liguistą kūdikystės ir ankstyvosios vaikystės laikotarpio priklausomybę nuo motinos, ankstyvųjų mokyklos metų poreikį pasireikšti, būti pastebėtai ir pagirtai, kvailą vienuolikametės didžiavimąsi dėl savo pirmųjų kūrinių ir besaikį kliovimąsi motinos nuomone bei palaikymu. Visa tai dilgėlių pavidalu skrido per jos kairįjį petį ir gulė prie kojų. Laiba rykštės viršūnėlė skrodė orą dvigarsiu švilpčiojimu, kuriame jai girdėjosi „nebe! nebe!“ arba „gana! gana!“.

Greitai ją įtraukė pats švaistymosi rykšte procesas, o vaizduotėje sušvito naujojo jos vaidmens pobūdžio vizija. Niekas pasaulyje negalėtų to padaryti geriau nei Brioni Teilis, kuri kitais metais atstovaus savo šaliai Berlyno olimpinėse žaidynėse ir, aišku, laimės auksą. Štai žmonės ją stebi pro žiūronus, stengiasi prieiti kuo arčiau, žavisi jos technika, jos basomis kojomis, kurios pagerina pusiausvyrą, tokią svarbią šioje sudėtingoje sporto šakoje, kur kiekvienas kojos pirštas turi savo vaidmenį, jos maniera palydėti smūgį pakeltu riešu ir tik paskutinėje mojimo stadijoje grakščiai ir staigiai nulenkti jį pirmyn, tuo, kaip ji puikiai paskirsto savo svorį ir pasukdama klubus išgauna papildomą jėgą. Jie žavisi jos įpročiu smūgiuojant ištiesti laisvosios rankos pirštus — nė vienas net nebandykite artintis prie manęs. Savamokslė, jauniausia senyvo valstybės tarnautojo duktė, — net springdamas šaukia komentatorius. Pažvelkite, koks susikaupęs jos veidas, pažvelkite, kaip ji įvertina kampą, kaip tiksliai atlieka kiekvieną judesį, kaip nepriekaištingai nukerta kiekvieną dilgėlę. Kad pasiektum tokį lygį, būtina paaukoti visą gyvenimą. O kaip nedaug tetrūko, kad ji būtų iššvaisčiusi šį gyvenimą tokiam nereikšmingam užsiėmimui kaip dramaturgija!..

Staiga išgirdo, kaip už nugaros, už pirmojo tiltelio, sudardėjo ratai. Pagaliau Leonas. Brioni jautė į nugarą įsmeigtą brolio žvilgsnį. Nejaugi tai ta pati vaikiška sesutė, kurią jis vos prieš tris mėnesius matė Vaterlo stotyje? Še tau, dabar ji jau pasaulinio elito žvaigždė. Ji pademonstruos užsispyrimą, neleis sau atsigręžti ir parodyti, jog jį pastebėjo. Jis turi suprasti, kad ji dabar nepriklausoma nuo kitų žmonių, netgi jo, nuomonės. Ji yra didžioji meistrė, pasinėrusi į savojo meno gelmes. Brolis turi sustabdyti fajetoną ir atbėgti tvenkinio pakraščiu pas ją, o ji, ką padarysi, maloningai nukęs šį sutrikdymą.

Ratų ir kanopų garsas, nutolstantis antruoju tilteliu, jos nuomone, patvirtino, jog brolis supranta ir gerbia jos norą atsiriboti ir susitelkti į profesijos subtilybes. Vis dėlto mergaitę apėmė šioks toks liūdesys. Ji ir toliau ėjo ratu aplink šventyklą, kapodama dilgėles, kol kelias dingo už šventyklos. Jos pažangą žymėjo žolėje nusidriekianti dantyta nukapotų dilgėlių linija, taip pat balti nudilginimų spuogeliai ant pėdų ir kulkšnių. Lazdyno vytelės viršūnė švilpčiodama guldė dilgėles ant žemės, stiebai ir lapai lakstė į šalis, bet minios aplodismentus įsivaizduoti buvo sunkiau. Jos fantazijos spalvos ėmė blėsti, savimyliškas grakštaus judėjimo ir subtilaus balansavimo demonstravimas pradėjo nusibosti, nuo nuolatinio mojavimo įskaudo ranka. Ji sau vėl ėmė regėtis kaip paprasčiausia vieniša mergaitė, žabu plakanti dilgėles. Galiausiai liovėsi mojavusi vytele, nusviedė ją į krūmus ir apsidairė aplinkui.

Už visas fantazijas ir vizijas visuomet tekdavo sumokėti šią sunkaus sugrįžimo kainą, sugrįžimo į tą pasaulį, kuris ją supdavo iki vizijų ir kuris, sugrįžus iš jų, pasidarydavo dar niūresnis. Jos svajonės, prisodrintos įvairiausių detalių ir smulkmenų, vėl tapdavo tik kvailu išsidirbinėjimu atsistojus prieš grubią ir masyvią tikrovės sieną. Sugrįžti atgal būdavo labai sunku. „Sugrįžk atgal“, — šnabždėdavo jai sesuo, kai Brioni pabusdavo iš kiekvieno košmaro. Brioni prarasdavo savo dieviškosios kūrybos galią, bet šis praradimas būdavo skausmingas tik pirmosiomis sugrįžimo į tikrovę akimirkomis. Dalį šių svajonių pagundos sudarė iliuzija, kad ji yra tik bejėgis įvykių tėkmės žaisliukas: įsibėgėjęs tarptautinis lenktyniavimas tiesiog verste verčia varžytis aukščiausiu lygmeniu tarp pasaulio pajėgiausiųjų ir priimti jai metamus iššūkius jos srityje — dilgėlių kapojimo srityje. Brioni tiesiog privalo nuraminti jos pergalės ištroškusią griaudžiančią minią, dar kartą tapti geriausia, o svarbiausia — unikalia ir nepakartojama. Dabar ji vėl buvo sugrįžusi į tą pasaulį, kurio negalėjo sukurti bei juo manipuliuoti — priešingai, tas pasaulis buvo sukūręs ją. Mergaitė jautė, kaip traukiasi iš buvusios didybės ir tirpsta kaitriuose ankstyvo pavakario saulės spinduliuose. Lauke jai jau pabodo, bet eiti į vidų dar nebuvo pasirengusi. Argi viskas, kas tik egzistuoja gyvenime, telpa į dvi alternatyvas — buvimą lauke arba viduje? Ar negalima būti dar kur nors? Ji atgręžė nugarą salos šventyklai ir triušių tobulai nušienauta veja lėtai nužingsniavo tiltelio link. Priešais ją tumulavo besileidžiančioje saulėje spindintis mašalų debesis. Kiekvienas mašalėlis be tvarkos blaškėsi į visas puses tam tikroje erdvės dalyje, tarytum pritvirtintas prie nematomų gumyčių. Paslaptingas meilinimosi šokis, o gal paprasčiausias nevaržomas gyvybinės energijos srautas, kurio prasmės ji nepajėgė suvokti. Kupina maištingos pasipriešinimo dvasios, ji kopė stačia žole apaugusia įkalnėle tiltelio link. Jį priėjusi sustojo ir nusprendė, kad pasiliks čia ir lauks, kol sulauks kokio nors reikšmingo įvykio ar ženklo. Tai buvo Brioni iššūkis gyvenimui — ji nepajudės iš vietos nei šaukiama pietų, nei netgi tuo atveju, jei tarpduryje pasirodžiusi motina imtų kviesti į vidų. Ji paprasčiausiai lauks ant tilto, rami ir užsispyrusi, kol įvykiai, tikri įvykiai, o ne jos fantazijos, privers atsiimti savo iššūkį ir įrodys, jog ji šį tą reiškia ir šiame, ne fantazijų, pasaulyje. 8