Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Jis jai pasakė:

— Tu turi velniškai gerą skonį. Manau, tau itin tinka kelnės.

Ji pasijuto greičiau pamaloninta nei sutrikdyta ir netgi pirštais lengvai brūkštelėjo medžiagą toje vietoje, kur ši pūtėsi nuo jos siaurų klubų.

— Mes jas įsigijome Londone, kai su motina lankėmės spektaklyje.

— Ir koks buvo rodomas spektaklis?

— „Hamletas“. — Iš tikrųjų tąsyk Londono paladiumo rūmuose ji su motina težiūrėjo tik dieninį pantomimos seansą, kurio metu Lola ant savo suknelės išliejo stiklinę žemuogių gėrimo.

— Vienas iš mano mėgstamiausių spektaklių, — pasakė Polas. Jos laimė, jis, studijavęs chemiją, taip pat nebuvo nei matęs, nei skaitęs šios pjesės. Vis dėlto sugebėjo mąsliai išvinguriuoti pagrindinę spektaklio frazę: „Būti ar nebūti...“

— Tai rimtas klausimas, — sutiko ji. — O man, beje, labai patinka jūsų batai.

Jis pakreipė koją ir apžiūrėjo savo puikiai pagamintą batą.

— Taip. „Dakeris iš Tarlo“. Jie pagamina medinį tavo kojos modelį ir visiems laikams jį pastato pas save ant lentynos. Gamyklos rūsiuose tokių kojų maketų tūkstančiai, tarp jų ir tų, kurių savininkai jau seniai po žeme.

— Kaip baisu.

— Aš alkanas, — vėl pasiskundė Pjeras.

— O, taip, — pratarė Polas Maršalas, tapšnodamas savo kišenę. — Parodysiu jums kai ką, jei atspėsite, kuo aš verčiuosi.

— Jūs esate dainininkas, — pasakė Lola. — Bent jau turite puikų balsą.

— Malonu, bet netiesa. Žinote, jūs man primenate mano mylimiausią seserį...

Čia įsiterpė Džeksonas.

— Jūs gaminate šokoladą, turite šokolado gamyklą.

Neleisdamas, kad jo broliui atitektų per daug garbės, prabilo ir Pjeras.

— Mes girdėjome jūsų kalbą prie baseino.

— Tada nėra ko daugiau spėlioti.

Jis išsitraukė iš kišenės stačiakampę apie dešimties centimetrų ilgio plytelę, suvyniotą į slidų popierių. Pasidėjo jį sau ant kelių ir, rūpestingai atvyniojęs, pakėlė ant delno. Jie mandagiai pasislinko arčiau. Tai buvo pilkšvai žalios spalvos plytelė, į kurią Polas Maršalas kaptelėjo piršto nagu.

— Cukraus apvalkalas, matote? Po juo yra pieniškas šokoladas. Puikiai atlaiko nepalankias sąlygas, netgi jeigu šokoladas tirptų.

Polas pakėlė ranką aukščiau ir kiečiau sugniaužė batonėlį — buvo matyti, kaip virpa jo pirštai, o virpesys persiduoda ir laikomai plytelei.

— Po vieną tokią plytelę bus kiekvieno pėstininko kuprinėje. Standartinis dienos davinys.

Dvyniai pažvelgė vienas į kitą. Jie buvo įsitikinę, kad suaugusieji negali turėti nieko bendra su saldumynais.

— Kareiviai šokolado nevalgo, — išdrožė Pjeras.

— Jie mėgsta rūkyti cigaretes, — pritarė jo brolis.

— Ir apskritai, kodėl nemokamus saldainius turėtų valgyti kareiviai, o ne vaikai?

— Todėl, kad jie kovos už savo šalį.

— Mūsų tėvelis sako, kad karo nebus.

— Na, jis tikrai klysta.

Maršalas atrodė linkęs greitai susierzinti, ir Lola pritariamai palinkčiojo galva:

— Tikriausiai karas vis dėlto bus.

Jis jai nusišypsojo.

— Mes jį pavadinome „Amo armija“.

— „Amo amas amat“, — išpyškino ji lotynišką posakį.

— Visiškai tiksliai.

Čia įsikišo Džeksonas:

— Nesuprantu, kodėl viskas, ką tik nusiperki, turi galūnę „o“.

— Tikra nuobodybė, — pritarė Pjeras. — Kaip Polo ir Aero.

— Arba Okso ir Briljo.

— Manau, kad suprantu, ką jie nori man pasakyti, — pasakė Polas Maršalas Lolai, tiesdamas jai šokoladą. — Būtent tai, kad jie jo nenori.

Ji oriai paėmė jį ir reikšmingai pažvelgė į dvynius. Šie žinojo, kad po to, ką pasakė, vargiai gali siekti Amo šokolado. Todėl tik stebėjo, kaip jos liežuvis pažaliuoja nuo laižomo apvalkalo. Polas Maršalas atsisėdo fotelyje ir ją stebėjo pro stogeliu suremtų savo plaštakų pirštų galiukus, sukryžiuodamas ir vėl atkryžiuodamas pėdas. Tuomet, giliai atsidusęs, švelniai ištarė:

— Kąsk jį. Tu turi jį kąsti.

Apvalkalas garsiai trakštelėjo, pasiduodamas jos baltiems kandžiams, atverdamas po žaliu glajumi slypintį baltą cukraus kevalą ir tamsų šokoladą po juo. Kaip tik tada jie išgirdo moters balsą, šaukiantį iš pirmojo aukšto laiptinėje. Po keleto akimirkų balsas pasigirdo vėl, šį sykį reiklesnis ir garsesnis, jau nebe iš apačios, o iš kito koridoriaus galo. Tuomet dvyniai jį pažino ir sutrikę susižvalgė tarpusavyje.

Lola, pilna burna žiaumodama batonėlį, nusišypsojo iš pasakė:

— Tai Betė ieško jūsų. Laikas maudytis! Bėkite sau. Bėkite. 6

Neilgai trukus po priešpiečių, įsitikinusi, jog jos sesers vaikai ir Brioni sočiai pavalgė ir laikysis pažado nesimaudyti bent dvi valandas, Emilija Teilis pasitraukė nuo kepinančios vidurdienio kaitros į vėsų ir pustamsį savo miegamąjį. Skausmas jos nekamavo — dar ne, bet moteris jautėsi turinti pailsėti prieš gresiančią jo ataką. Jos regos lauke šmėžavo mažyčiai šviesos taškeliai, tarsi prieš akis kas judintų sudėvėtą regimojo pasaulio audeklą, o pro jo siūlų tarpelius persišviestų kažkas nepalyginti šviesesnio. Dešiniajame viršutiniame savo smegenų kamputyje ji jautė kažkokį sunkumą, tarytum inertišką kūną, kažkokią čia susirangiusią ir snūduriuojančią būtybę. Tačiau kai palietė tą vietą ranka ir šiek tiek spustelėjo, nematoma esybė pasitraukė iš šios erdvės. Ji persikėlė į dešiniąją viršutinę jos sąmonės dalį, ir savo vaizduotėje, atsistojusi ant pirštų galiukų, moteris galėjo ją pasiekti dešiniąja ranka. Tačiau svarbiausia jos neprovokuoti: kai šis demoniškas padaras vėl sugrįš į šią erdvę ir pasislinks iš smegenų periferijos į centrą, visas mintis užvaldys veriantis skausmas, o tada pavakariai su Leonu ir šeima taps neįmanomi. Tad gyvulys nebuvo priešiškai nusiteikęs jos atžvilgiu, jis buvo paprasčiausiai abejingas jos kančiai. Jis elgėsi kaip narve uždaryta pantera: judėjo vien dėl to, kad nemiega, judėjo iš nuobodulio, judėjo tam, kad judėtų, be jokios priežasties ir pats to nesuvokdamas. Ponia Teilis gulėjo ant nugaros savo lovoje be pagalvės, šalimais pasistačiusi stiklą vandens ir pasiguldžiusi knygą, kurios, žinojo, vis vien negalės skaityti. Kambario prieblandą trikdė tik išplaukusi dienos šviesos juosta, nusidriekusi palei langą virš užuolaidos. Moteris gulėjo visa įsitempusi ir nervinga, jausdamasi tarytum po kybančiu peiliu, žinodama, kad baimė neleis jai užmigti ir kad jos vienintelė viltis yra visiška ramybė.

Ji galvojo apie kvapą gniaužiančią kaitrą, išsiskleidusią virš namo ir parko, lyg rūkas tvyrančią virš visos apylinkės, dusinančią fermerių sodybas ir miestelius, galvojo apie įkaitusius geležinkelio bėgius, gabenančius čion Leoną su jo draugu, galvojo apie įkaitusį juodastogį fajetoną, kuriame jiedu, atsidarę langą, linguos dvaro link. Šiam vakarui ji buvo užsakiusi kepsnį, bet oras gali būti pernelyg troškus, kad būtų įmanoma jį valgyti. Emilija girdėjo keistą girgždesį — gal tai pastatas plečiasi nuo kaitros? Gal tai džiūstančios gegnės ar statiniai trinasi į mūrą? Traukiasi, viskas pasaulyje traukiasi. Kad ir Leono užmojai — nuo to laiko, kai prieš metus jis atmetė tėvo paramą, atsisakė padorios karjeros valstybės tarnyboje galimybės ir pasirinko kuklaus klerko pareigas privačiame banke, užsidirbdamas tik savaitgaliams ir savo hobiui — irklavimui. Ji tulžingiau nusiteiktų dėl tokio pasirinkimo, jei sūnus nebūtų tokio malonaus būdo ir toks patenkintas tuo, ką turi, ir dar supamas sėkmingą karjerą darančių draugų. Pernelyg malonus, pernelyg mėgstamas, be jokios savigraužos ar ambicijų. Jis galėtų parsivesti namo kurį nors savo draugą ir pristatyti jį Sesilijai kaip galimą jaunikį, jei treji metai Džirtono koledže nebūtų jos padarę nepasiekiamos dėl iškerojusio vienatvės poreikio, pomėgio rūkyti miegamajame ir neįveikiamos nostalgijos seniai prabėgusiems laikams bei toms riebioms akiniuotoms merginoms iš Naujosios Zelandijos — jos grupiokėms, jeigu nejuokauja. Jos Kembridžo žargonas, savo laisvę pabrėžianti apranga, pomėgis džiaustyti savo apatines kelnaites priešais elektrinę krosnelę ir kiti bohemiški įpročiai — tikras kryželis Emilijai Teilis, nors ji anaiptol ir nebuvo budri Sesilijos elgesio sergėtoja. Iki šešiolikos Sesilija mokėsi namuose, vėliau buvo išsiųsta į Šveicariją dvejiems metams, kurie taupumo sumetimais sutrumpinti iki vienerių. Ji gerai žinojo, kad ši išvyka tebuvo tik vaikiškas spektaklis, nedidelis papozavimas prieš brolius, demonstruojant savo socialinę pažangą. Merginoms netgi nebuvo suteikiami jų išsilavinimą atitinkantys laipsniai. Kai birželio mėnesį grįžo namo su baigiamuoju atestatu — ir iš kur merginai tiek įžūlumo reikšti nusivylimą juo!