Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Kai ji pasiekė plačią laiptinės aikštelę, įsiliejančią į prieškambario menę, plačiai atsivėrė lauko durys, pro kurias Leonas įleido Polą Marsalą. Iš paskos su bagažu ėjo Denis Hardmanas. Senasis Hardmanas atrodė užsisvajojęs ir tylomis žvelgė į penkių svarų banknotą savo saujoje. Netiesioginė vakaro šviesa, atsispindėjusi nuo kiemo žvyro ir prasiskverbusi pro vėduoklės formos langą virš durų, visus prieškambario menės paviršius nudažė gelsvai oranžiniais tonais. Vyriškiai nusiėmė skrybėles ir šypsodamiesi stovėjo, laukdami jos prisiartinant. Sesilijai dingtelėjo mintis — kartais, pirmąsyk sutikus kokį nors vyriškį, jai taip nutikdavo — ar tai tik ne jos būsimasis jaunikis ir ar ši akimirka nėra ta, kurią ji prisimins visą likusį gyvenimą su džiaugsmu arba liūdesiu.

— Sesute, Sesilija! — sušuko Leonas. Jiedu apsikabino, ir ji krūtinkauliu pajuto jo storo švarko vidinėje kišenėje esantį parkerį, užuodė į drabužius įsismelkusį pypkės dūmo aromatą, akimirką sukėlusį nostalgišką prisiminimą apie rytines arbatėles vyrų koledže, dažniausiai mandagias ir rafinuotas, bet neretai ir ganėtinai linksmas, ypač žiemą.

Polas Maršalas pakratė jos ranką ir vos vos linktelėjo. Jo veide galėjai įžiūrėti kažką komiška ir sykiu liūdna, o pirmieji žodžiai buvo, kaip įprasta, banalūs.

— Aš be galo daug apie jus girdėjau.

— Ir aš apie jus. — Ji tegalėjo prisiminti tik vieną pokalbį su broliu telefonu prieš keletą mėnesių, tada jie kalbėjosi tik apie tai, ar yra valgę ir ar kada nors teks paragauti Amo šokolado plytelės.

— Emilija guli, — pasakė ji Leonui.

Vargu ar buvo būtina tai pranešti. Dar iš vaikystės laikų jie žinojo, jog pagal užtemdytus langus gali nuo tolimojo parko pakraščio atskirti, ar jų motiną kamuoja migrena.

— O Senis vis dar mieste?

— Jis greičiausiai atvyks vėliau.

Sesilija žinojo, kad Polas Maršalas žiūri į ją, bet prieš pažvelgdama į jį, turėjo sugalvoti, ką sakyti.

— Vaikai jūsų atvykimui ruošė vaidinimą, bet dabar panašu, kad šis sumanymas sužlugo.

— Ta mergaitė, — pasakė Maršalas, — kurią mačiau prie ežero, tikriausiai yra jūsų sesuo. Ji ten rykšte plakė dilgėles.

Leonas pasitraukė kiek į šalį, praleisdamas Hardmano berniuką su krepšiais.

— Kur juos dėti?

— Trečiajame aukšte, — Sesilija linktelėjo galva, patvirtindama šiuos žodžius jaunajam Hardmanui. Šis jau buvo pasiekęs laiptinės aikštelę, tad dabar sustojo ir, abiejose rankose laikydamas po odinį portfelį, atsigręžė į šachmatiškai plytelėmis išklotos prieškambario menės viduryje susispietusią žmonių grupelę. Veido išraiška atspindėjo buką nesusivokimą, kas čia vyksta. Vėliau ji pastebėjo jį slampinėjantį kartu su vaikais. Tikriausiai bernioką domino Lola. Jam buvo šešiolika ir išrodė visiškai ne vaikiškai. Skruostų apvalumas, kurį ji dar puikiai prisiminė, buvo dingęs, o kadaise vaikiškai papūstos lūpos tapo siauros ir įgijo nekaltai žiauroką išraišką. Kaktoje matyti spuoguotos odos lopas, kurio raudonį švelnino patalpą užliejusi gelsva šviesa. Sesilija suprato, kad visą dieną jautėsi keistai ir viską matė keistai, tarytum viskas jau būtų įvykę seniai seniai praeityje ir nūnai atgaivinta kažkokios sunkiai suvokiamos pomirtinės ironijos.

— Didelis kambarys tuojau už vaikų kambario, — kantriai paaiškino ji jam.

— Tetulės Vinus kambarys, — papildė Leonas.

Tetulė Vinus beveik pusę šimtmečio praleido šiame kambaryje, gaudama visą išlaikymą ir globą. Ji nebuvo nė vieno iš čionai gyvenančiųjų teta, tiksliausi buvo mirusio pono Teiliso antros eilės pusbrolio teta, bet nė vienas, jai iškeliavus, nesuabejojo jos teise į kambarį trečiajame aukšte. Ši malonaus būdo ir niekuo nesiskųsdavusi prie lovos prikaustyta moteriškė buvo neatsiejama daugelio čia gyvenusiųjų vaikystės prisiminimų dalis. Ji iškeliavo iš šio pasaulio, kai Sesilijai buvo dešimt metų. Po savaitės gimė Brioni.

Sesilija palydėjo svečius į svetainę, tada, pasukusi pro prancūziškus langus, išvedė į lauką ir pro rožyną visi patraukė prie baseino, kuris buvo už mūrinės sienos, iš visų pusių supamas aukštos bambukų gyvatvorės su tunelį primenančiu įėjimu. Jie prasispraudė pro jį, palenkdami galvas po žemai nusidriekusiomis bambukų šakomis, ir pateko į nuostabaus balto marmuro terasą, nuo kurio lyg iš orkaitės kilo aukštyn įkaitintas oras. Giliame pavėsyje, gerokai atitrauktas nuo vandens, stovėjo baltai dažytos skardos stalas, o ant jo ąsotis punšo su ledu, pridengtas kvadratiniu marlės gabalėliu. Leonas ištiesė brezentines kėdes, ir visi su taurėmis rankose įsitaisė pusračiu, atsisukę į baseiną. Sėdėdamas tarp Leono ir Sesilijos, Maršalas ėmėsi iniciatyvos ir išpyškino dešimties minučių monologą. Jis papasakojo, kaip puiku buvę pagyventi toli nuo miesto, ramybėje, gryname kaimo ore. Devynis mėnesius kiekvieną dieną ir kiekvieną minutę, svaigdamas nuo reginių, jis vaikštinėdavęs tarp štabo, savo kabineto ir gamyklos. Jis buvo nusipirkęs didelį namą Klepheme, tačiau vargiai surasdavęs laiko jame apsilankyti. Vaivorykštinio Amo atidarymas buvęs tikras triumfas, bet tik po daugelio didelių nesėkmių distribucijos srityje, tačiau jos nūnai ištaisytos. Reklamos kampanija įžeidusi keletą senyvo amžiaus vyskupų, tad jos stilius po kurio laiko pakeistas. Tuomet problemas jau ėmė kelti pati sėkmė — neįtikėtinos pardavimų apimtys, naujos gamybos kvotos, ginčai dėl atlyginimo už viršvalandžius, vietos paieškos antros gamyklos statybai, dėl kurios iš esmės susikivirčijusios keturios tuo suinteresuotos kompanijos ir jas tekę taikyti kaip vaikus. Galiausiai, kai visos šios problemos buvo išspręstos, firma ėmėsi dar ambicingesnio užmojo — tai armijai skirtas šokolado batonėlis „Amo armija“, įvyniotas į rusvai žalsvos spalvos popierėlį su užrašu „Praleiskite Amo!“ Šio šūkio koncepcija remiasi prielaida, kad išlaidos ginkluotosioms pajėgoms turi būti didinamos, jei ponas Hitleris nesiliaus didinęs savo karinės galios, netgi egzistuojanti galimybė, kad batonėlis taps standartinio dienos davinio dalimi. Jeigu bus vykdoma visuotinė mobilizacija, reiksią steigti dar penkias gamyklas. Vadovybėje buvę keletas asmenų, įsitikinusių, jog reikalinga taikos sutartis su Vokietija, kuri bus pasiekta, todėl „Amo armija“ esąs tuščias reikalas. Vienas iš jų netgi apkaltinęs Maršalą, jog šis esąs karo kurstytojas, bet, nors ir išsekęs bei apjuodintas, Polas nesirengiąs atsisakyti savo tikslo ir idėjos. Savo kalbą Maršalas baigė pakartodamas, jog nuostabu pasijusti „toli nuo čia“, kur, taip sakant, yra daug daugiau žadą gniaužiančių dalykų bei reginių.

Stebėdama jį per keletą pirmųjų jo kalbos minučių, Sesilija juto malonų spaudimo jausmą skrandžio srityje. Ji mąstė, kaip beprotiškai pasiaukojama ir beveik erotiška būtų ištekėti už žmogaus, tokio dailaus, tokio pasakiškai turtingo ir tokio be galo kvailo. Jis ją apkrautų savo didžiagalviais vaikais, triukšmingais berniukais, pamišusiais dėl ginklų, futbolo ir lėktuvų. Žvelgdama į jo, atsisukusio į Leoną, profilį, ji stebėjo, kaip kalbant trūkčioja virš žandikaulio raumuo. Iš antakių augo keletas juodų susigarbanojusių plaukų. Panašių plaukų kuokštai žėlė ir iš jo ausų, komiškai susiraizgę panašiai kaip gaktos plaukai. Šiam vyrukui vertėtų pasitarti su kirpėju.

Menkiausias žvilgsnio krypties pakeitimas leido jai sutelkti dėmesį į Leono veidą, bet šis mandagiai žiūrėjo į savo draugą ir atrodė pasiryžęs nesusitikti su ja žvilgsniu. Vaikystėje jiedu kankindavo vienas kitą žiūrėdami vienas kitam į akis per sekmadienio pietus, kuriuos tėvai neretai rengdavo savo pagyvenusiems giminaičiams. Šie renginiai būdavo iškilmingi, verti jų metu naudojamų senoviškų sidabrinių indų. Garbieji motinos pusės dėdžių bei tetų tėvai ir motinos buvo labai konservatyvūs ir drovūs žmonės, niekaip negalėję prisitaikyti prie šio lengvabūdiško laikotarpio, ir į svečius visuomet atvykdavo apsigaubę juodomis mantijomis. Jie baugino dešimtmetę Sesiliją ir jos dvylikametį brolį, ir jųdviejų tarpusavio kikenimo seansai buvo vienintelis būdas atsipalaiduoti. Tas, kuris pagaudavo į jį įsmeigtą žvilgsnį, būdavo bejėgis, o tas, kuris tą žvilgsnį primesdavo — nepažeidžiamas. Pastarasis vaidmuo dažniausiai tekdavo Leonui, kurio žvilgsnis buvo kvailai rimtas, o dar jis patempdavo lūpų kampučius žemyn ir visaip vartydavo akis. Tuo pat metu nekaltų nekalčiausiu balsu jis galėdavo paprašyti Sesilijos, kad paduotų druskos, ir nors, paduodama jam druskos indelį, ši stengdavosi nusukti žvilgsnį į šalį ir giliai įkvėpti, dažniausiai pakakdavo vien tik žinoti, jog jis žiūri į ją klaikiai išsidirbinėdamas, kad taip save pasmerktų devyniasdešimčiai minučių slopinamo kikenimo kančių. Tuo metu Leonas savo rankose turėdavo visus jos būsenos valdymo svertus. Jei pastebėdavo, kad ji ima atsigauti, jam tereikėdavo tik kartkartėmis pagauti jos žvilgsnį. Tik retkarčiais sesuo duodavo jam atkirtį nutaisydama kvailai išpuikėlišką veido išraišką. Kadangi vaikus kartais susodindavo tarp suaugusiųjų, toks žvilgsnis būdavo gana rizikingas — maivymasis už stalo galėjo baigtis išbarimu ir ankstyvu pasiuntimu gulti. Tad žaidimas pakankamai sudėtingas — reikiamą veido išraišką reikėdavo išgauti tarp dviejų nekaltų veiksmų — sakysime, lūpos palaižymo ir plačios šypsenos. Be to, oponentas tuo metu turi žiūrėti tau į akis. Kartą jiedu pažvelgė vienas į kitą ir tuo pat metu pavartojo kiekvienas savo išraišką. To padarinys — Leonas pro nosį išpurškė burnoje turėtą sriubą garbiai senolei ant riešo. Abu vaikai iki dienos pabaigos tąsyk buvo uždaryti savo kambariuose.