Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Sesilija juto pagundą pasivesti brolį į šalį ir pašnibždėti, kad ponui Maršalui iš ausų auga gaktos plaukai. Šis dabar pasakojo apie barnį štabo posėdžių kambaryje su žmogumi, jį pavadinusiu karo kurstytoju. Ji truputį kilstelėjo ranką, tarytum ketindama pasitaisyti plaukus. Šis judesys bemat patraukė Leono dėmesį, ir tą akimirką ji parodė jam miną, kurios šis nematė jau daugiau kaip dešimt metų. Jis kietai suspaudė lūpas ir nusisukęs įsižiūrėjo į kažką įdomaus šalia savo bato. Kai Maršalas atsigręžė į Sesiliją, Leonas pakėlė delną ir prisidengė veidą, bet nuo juoko krūpčiojančių pečių paslėpti negalėjo. Jo laimė, Maršalo kalba buvo baigta ir nuskambėjo paskutinė frazė:

— ...kur, taip sakant, yra daug daugiau žadą gniaužiančių dalykų bei reginių.

Vos tik jis baigė, Leonas bemat atsistojo. Jis priėjo prie baseino ir įsmeigė žvilgsnį į sumirkusį raudoną rankšluostį, gulintį šalia šuolių į vandenį tramplino. Tuomet, atgavęs vidinę pusiausvyrą, susikišo rankas į kišenes ir nužirgliojo prie jos.

— Spėk, ką sutikome ateidami.

— Robį.

— Aš pakviečiau jį šį vakarą užsukti pas mus.

— Leonai! Tu to nepadarei!

Šis buvo nusiteikęs priekabiai. Tikriausiai revanšas. Jis pasakė savo draugui:

— Matai, valytojos sūnus yra leidžiamas į mokyklą, paskui paremiamos jo studijos Kembridže, jiedu mokosi tame pačiame kurse, ir štai — po trejų metų ji jau nebenori su juo kalbėtis! Ji netgi nenori leisti jam prisiartinti prie savo senų bičiulių.

— Tu turėjai pirma pasiklausti manęs.

Ji buvo nuoširdžiai susierzinusi, ir tai matydamas Maršalas, kad sumažintų įtampą, pasakė:

— Aš žinau Oksforde keletą vidurinių mokyklų ir kai kurios yra velniškai geros. Tačiau jos, gali būti, konkuruoja tarpusavyje, o tai, manyčiau, negerai.

— Gal turite cigaretę? — paklausė ji.

Jis pasiūlė jai cigaretę iš savo sidabrinės dėžutės, kitą mestelėjo Leonui, o trečią pasiėmė sau. Visi stovėjo, ir tuo metu, kai Sesilija pasilenkė prie Maršalo žiebtuvėlio, Leonas pasakė:

— Jis turi labai aštrų protą, ir nežinau, kodėl kapstosi čia po tas gėlių lysves.

Ji pasuko prie šuolių į vandenį tiltelio ir atsisėdo ant jo. Nors ir siekė sudaryti įspūdį, kad yra atsipalaidavusi, įtemptu balsu pratarė:

— Jis kalba apie medicinos studijas. Leonai, aš nenorėčiau, kad tu jį čionai kviestum.

— Senis sutiko?

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Klausyk, aš manau, tu turėtum užsukti į jo namus ir atšaukti viešnagę.

Leonas stovėjo prie sekliojo baseino pakraščio ir žvelgė į ją iš kitapus švelniai banguojančio melsvo vandens stačiakampio.

— Kaipgi galėčiau tai padaryti?

— Man tai nerūpi. Atsiprašyk, ir viskas.

— Kažkas tarp jūsų atsitiko.

— Ne, nieko neatsitiko.

— Jis tave nervina?

— Dėl Dievo meilės!

Ji susierzinusi atsistojo ir pasuko link baseino pavėsinės, atviro pastato, kurio stogą rėmė trys kolonos su kaneliūromis. Tenai atsirėmė nugara į centrinę koloną ir rūkydama stebėjo savo brolį. Dar prieš dvi minutes jie buvo sąjungininkai, o dabar — jau oponentai: tikrai, tarsi būtų sugrįžusi vaikystė. Polas Maršalas stovėjo pusiaukelėje tarp jų, pasukdamas galvą tai į vieno pusę, tai į kito, priklausomai nuo to, kuris kalba — lyg stebėdamas teniso rungtynes. Jis buvo nusiteikęs neutraliai ir šiek tiek smalsiai, neatrodė, kad šis brolio ir sesers kivirčas jį jaudintų. Tai, Sesilijos manymu, buvo brolio naudai.

— Tu manai, kad jis nemoka nulaikyti peilio ir šakutės? — paklausė brolis.

— Leonai, liaukis. Tu neturėjai teisės jo kviesti.

— Koks absurdas!

Tylą, kuri įsivyravo po šių žodžių, šiek tiek švelnino tik vandens siurblio dūzgimas. Ji nieko negalėjo padaryti pati, o ir priversti Leoną ką nors daryti, tad staiga suvokė ginčo beprasmiškumą. Todėl stovėjo atsirėmusi į šiltą akmenį, tingiai traukė paskutinius cigaretės dūmus ir paprasčiausiai meditavo, žvelgdama į trapecišką chloruoto vandens stačiakampį, juodą traktoriaus padangos kamerą, atremtą į šezlongą, du vyriškius šviesiais lininiais kostiumais vos vos skirtingų atspalvių, melsvai pilkus dūmus, vinguriuojančius virš žalios bambukų sienos. Viskas atrodė taip tikra ir nepajudinama, tarytum iškalta akmenyje, ir po akimirkos ją vėl aplankė tas pats pojūtis — tai jau buvo, buvo seniai seniai, ir visos šios akimirkos išdavos visuose lygmenyse — nuo žemiausio iki aukščiausio — jau yra atsistojusios į savo vietas. Tai, kas atsitiks ateityje, kad ir kaip iš pažiūros atrodytų keista ir paradoksalu, jai taip pat atrodė sava ir apsiprasta. Mąstant apie ateitį kaip apie dabartį, mintyse norėjosi sau pasakyti: „O taip, žinoma. Taip ir turėjo įvykti. Galėjau apie tai susivokti jau anksčiau“.

— Žinai, apie ką aš galvoju? — nerūpestingai paklausė ji.

— Apie ką?

— Eikime į vidų, ir tu mums paruoši nuostabų kokteilį.

Polas Maršalas pliaukštelėjo delnais, ir garsas keliskart ataidėjo nuo kolonų bei galinės paviljono sienos.

— Vieną kokteilį aš darau gana gerai, — šūktelėjo jis. — Susmulkintas ledas, romas ir ištirpdytas tamsusis šokoladas.

Po tokio pasiūlymo Sesilija su broliu persimetė džiugiu žvilgsniu, ir vaidas buvo akimirksniu pamirštas. Leonas jau ėjo į vidų, tad Sesilijai su Maršalu beliko pasukti jam įkandin. Jiedviem skverbiantis siauru tuneliu tarp bambukų, ji pasakė:

— Aš norėčiau ko nors karstelėjusio. Ar netgi rūgštaus.

Jis nusišypsojo ir, pirmasis išsibrovęs iš tankmės, ištiesė jai ranką, tarytum tai būtų svetainės tarpduris. Eidama pro šalį, ji pajuto, kaip jis švelniai palytėjo jos dilbį.

O gal tai tebuvo lapelis. 5

Nei dvyniai, nei Lola gerai nežinojo, kodėl Brioni apsisprendė nutraukti repeticijas. Tuo metu jie dar netgi nežinojo, kad ji apskritai jas nutraukė. Jie repetavo sceną prie Arabelos ligos patalo, kur prie lovos prikaustyta Arabela į savo mansardą įsileidžia užsimaskavusį princą kaip garsų daktarą. Viskas vyko pakankamai sklandžiai, bent jau ne blogiau nei įprastai: dvynukai deklamavo savo tekstus ne baisiau nei prieš tai. O Lola nenorėjo išsitepti savo kašmyro vilnos megztinio guldamasi ant dulkinų grindų, todėl drybsojo ant kėdės, ir direktorė vargiai galėjo tam prieštarauti. Vyresnė už ją mergina taip įsitraukė į savo vaidmenį, kad jautėsi esanti anapus pretenzijų ribos. Vienu metu Brioni kantriai aiškino Džeksonui kažkokią vaidinimo detalę, paskui staiga nutilo, suraukė kaktą, lyg ketindama pataisyti ką tik pasakytus žodžius, ir išėjo iš kambario. Nebuvo nei nuomonių susikirtimo, nei kivirčo ir neišbėgta isteriškai trenkiant durimis. Paprasčiausiai ji nusisuko ir ramiai išėjo, tarytum į tualetą. Kiti laukė jos sugrįžtant, nė nepagalvodami, jog visas projektas yra baigtas. Dvyniai manė, jog jie labai stengiasi, ypač Džeksonas, kuris jautėsi dar tebesąs Teilisų nemalonėje ir buvo pasiryžęs pasitaisyti vaidindamas Brioni pjesėje.

Laukdami berniukai ėmė žaisti futbolą, vietoj kamuolio spardydami medinę trinkelę, o jų sesuo spoksojo pro langą, švelniai sau niūniuodama kažkokią melodiją. Po ilgo ilgo laukimo ji pagaliau išėjo į koridorių ir, perėjusi jį visą, sustojo nenaudojamo miegamojo kambario tarpduryje. Čia pro langą išvydo į dvarą atvingiuojantį kelią ir ežerą, skersai kurį driekėsi iki baltumo įkaitęs vidurdienio saulės takas. Pro jo spindesį ji vos ne vos įžiūrėjo šalia salos šventyklos prie vandens stovinčios Brioni figūrėlę. Galimas daiktas, toji buvo netgi įsibridusi į vandenį — per saulės atspindžių mirgėjimą sunku tiksliai įžiūrėti. Neatrodė, kad ji ketintų sugrįžti atgal. Išeidama iš kambario, Lola pastebėjo šalia lovos pastatytą vyrišką gelsvai rudos odos lagaminą su storais diržais ir išblukusiomis garlaivio bagažo skyriuje užklijuotomis etiketėmis. Šis reginys sužadino prisiminimus apie tėvą. Ji sustojo ir giliai įkvėpė kambaryje tvyrančio silpno geležinkelio vagonui būdingo aromato. Uždėjusi nykštį ant vieno lagamino užrakto, pastūmė jį į šoną. Poliruotas metalas buvo vėsus, ir nuo prisilietimo liko nedidelė susikondensavusių garų dėmelė. Spyna garsiai trakštelėjo, priversdama ją išgąstingai krūptelėti. Mergina vėl užsklendė užraktą ir išėjo iš kambario.