Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Prislopintas vandens čiurlenimas — ji nepastebėjo, kada jis prasidėjo — baigėsi stipriu vibruojančiu garsu. Dabar Hermionos berniukai tikriausiai yra vonioje, jų liesi kaulėti kūneliai sėdi ant priešingų vonios kraštų. Ant išblukusios mėlynos pintos kėdės kabo tie patys sulankstyti balti rankšluosčiai, o prie vonios guli didžiulis kamštinis vonios kilimas vieno jau seniai nugaišusio šuns nuplėštu kampu. Tačiau vietoj jaukaus čiauškesio — mirtina tyla. Čia nėra jų motinos, tik Betė, kurios širdies gerumo gelmių nepajėgus išsemti nė vienas vaikas. Kaip Hermiona galėjo sau leisti patirti nervinį sukrėtimą — būtent šį terminą mėgsta vartoti jos draugas, dirbantis bevieliame telegrafe, — kaip ji galėjo pasirinkti savo vaikų tylą, baimę ir liūdesį? Emilija galvojo, kad ji pati galėtų prižiūrėti besimaudančius berniukus. Tačiau žinojo, jog net jei virš jos regos nervo nekabėtų peiliai, savo sūnėnus prižiūrėtų tik iš pareigos. Paprastų paprasčiausiai — tai nebuvo jos vaikai. Be to, tai maži berniukai, todėl visiškai nelinkę bendrauti, neturį mažoms mergaitėms būdingos intymumo dovanos, o dar blogiau — netgi jųdviejų tapatybė buvo išskydusi, ji negalėjo jų atskirti, nes niekuomet nebuvo pastebėjusi trūkstamojo vieno iš jų ausies gabaliuko. Juos galėjai pažinti tik labai apytikriai.

Emilija pasirėmė ant alkūnės ir priglaudė prie lūpų stiklą vandens. Efemeriška žvėries kankintojo esybė ėmė bliūkšti, ir dabar ji jau pajėgė atremti dvi pagalves į galvūgalio lentą taip, kad galėtų atsisėsti. Tai buvo lėtas ir nerangus manevras, nes ji bijojo padaryti bet kokį staigesnį judesį, todėl lovos spyruoklės girgždėjo ilgai ir jai trukdė klausytis vyriškio balso. Pasivertusi ant šono, moteris sustingo, pagalvės kampą suspaudusi saujoje, ir vėl sutelkė dėmesį į visus namo užkaborius. Tyla. Tuomet tarytum trumpas lempos žybtelėjimas visiškoje tamsoje nugriaudėjo trumpa juoko papliūpa, kuri bemat užduso. Tai Lola — ji vaikų kambaryje su Maršalu. Emilija vėl tęsė savo sėdimosi žygdarbį, kol galiausiai atsišliejo į pagalves ir sriūbtelėjo drungno vandens. Šis jaunas klestintis verslininkas gal ir nėra toks jau niekam tikęs, jeigu nevengia dalį dienos praleisti su vaikais. Greitai ji galės surizikuoti ir įjungti prie lovos stovinčią lempelę, o po dvidešimties minučių jau tikriausiai pajėgs atsikelti ir apeiti visus nerimą ar susidomėjimą keliančius namų kampus. Pirmiausia, žinoma, nueis į virtuvę ir išsiaiškins, ar ne per vėlu atšaukti kepsnį ir jį pakeisti šaltais užkandžiais bei salotomis. Tuomet pasisveikins su savo sūnumi ir pasveikins jo draugą, kartu jį ir įvertindama. Kai tik tai bus atlikta, ji pasistengs, kad deramai būtų pasirūpinta dvynukais, galimas daiktas, kaip kompensaciją už patirtus nemalonumus pasiūlydama jiems kažką malonaus. Tuomet ateis laikas paskambinti telefonu Džekui, kuris, aišku, bus pamiršęs jai pranešti, kad negrįš namo. Pirmiausia ragelyje pasigirs šaižus moters iš komutatorinės balsas, paskui — išdidus jauno klerko balsas, ir tik tada atsilieps jos vyras, kurį ji patikins, kad nėra jokio reikalo jausti kaltę. Tuomet susiras Sesiliją ir įsitikins, jog ši sutvarkė gėles taip, kaip buvo prašyta. Taip pat paprašys, kad ji entuziastingai prisidėtų prie vakaro organizavimo ir imtųsi tam tikrų šeimininkės įsipareigojimų, kad apsirengtų ką nors gražaus ir nerūkytų kiekviename kambaryje. O tuomet, visų svarbiausia, ji leisis ieškoti Brioni, nes pjesės žlugimas jai tikriausiai yra baisus smūgis ir vaikui dabar, žinoma, reikalinga visa paguoda ir šiluma, kokią tik motina gali suteikti. Ketinimas surasti Brioni reiškė, jog jai teks išeiti į saulės šviesą, o netgi blėstantys ankstyvo pavakario spinduliai gali sukelti migrenos priepuolį. Tad reikėtų susirasti akinius nuo saulės, ir būtent šiam reikalui, o ne vizitui į virtuvę, reikėtų teikti pirmenybę, nes akiniai turi būti kažkur šiame kambaryje — gal stalčiuje, gal įdėti į kažkurią knygą, gal kažkurio chalato kišenėje — ir eiti jų ieškoti atgal iš virtuvės būtų labai neracionalu. Taip pat reikia susirasti plokščiapadžius batelius tam atvejui, jei Brioni bus nukeliavusi iki pat upės...

Taigi Emilija vėl keletui minučių atsilošė ant pagalvės ir, laukdama, kol kankintojas demonas galutinai išsinešdins savo keliais, kantriai planavo ir perplanavo savo veiksmus, kaitaliojo jų tvarką ir niuansus. Ji nuramins visus namiškius ir viską sustatys į savo vietas. Iš liguistos miegamojo prieblandos jai atrodė, kad visi namai tapę kupinu įtampos ir retai gyvenamu žemynu, tarp kurio miškų platybių išsibarstę konkuruojantys klanai reikalauja jos nuolatinio dėmesio ir nuolatinio taikdario įsikišimo. Ji neturėjo iliuzijų: ankstesnieji planai, jei juos kas nors kada nors prisimins, planai, priklausą praeičiai, buvo parengti akivaizdžiai karštligiškai ir pernelyg optimistiškai vertinant būsimą įvykių tėkmę. Savo juslių čiuptuvus ji galėjo nusiųsti į kiekvieną patalpą, bet ne į ateitį. Ji žinojo ir tai, kad galų gale siekia ne tiek visuotinės harmonijos, kiek savo pačios dvasios ramybės. Gerumas ir savęsp nukreiptas interesas buvo neišskiriami draugai. Emilija švelniai pasisvėrė į priekį ir, nuleidusi kojas ant grindų, įsispyrė į šlepetes. Užuot rizikavusi ir išsyk atitraukusi užuolaidas, pirmiausia įjungė skaityti skirtą lempelę prie lovos ir ėmė svarstyti, kur ieškoti savo tamsių akinių. Ji jau nusprendė, kur dirstelės visų pirma. 7

Salos šventykla, pastatyta aštuoniolikto amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, buvo numatyta kaip eksponatas, traukiantis akį idiliško kaimo peizažo aplinkoje, ir neturėjo jokios religinės paskirties. Ji stovėjo gana arti kranto, todėl, žiūrint iš daugelio vietų, metė savo žaismingą atspindį ant vandens. Dalį kolonų eiles ir virš jų esančio frontono grakščiai slėpė aplinkui augančių vinkšnų ir ąžuolų lapija. Iš arčiau šventykla atrodė kur kas prasčiau, netgi apgailėtinai. Dėl drėgmės, kylančios mūru aukštyn pro pažeistą izoliacinį sluoksnį, tinkas šen bei ten lopais buvo atšokęs ir nubyrėjęs. Kažkada devyniolikto šimtmečio pabaigoje šventyklą buvo mėginta negrabiai restauruoti. Nedažytas cementas nuo laiko parudęs, todėl pastatas atrodė dėmėtas, tarytum pasiligojęs. Kai kur iš po tinko matyti išlindusios apipuvusios lentjuostės, primenančios išsekusio nuo bado gyvulio griaučius. Dvivėrės durys, atsidarančios į apskritą patalpą su kupolo pavidalo stogu, jau seniai buvo išimtos, ir akmeninės grindys storai nuklotos lapais, supuvusių lapų dumblu ir čia nuolatos šmirinėjančių įvairiausių paukščių bei žvėrelių išmatomis. Dailių langų stiklai visi išbyrėję — juos trečiojo dešimtmečio pabaigoje išdaužė Leonas su draugais. Aukštos nišos, kuriose kadaise stovėjo skulptūros, nūnai žiojėjo tuščios, tiktai jų pažeme draikėsi purvinų voratinklių draiskalai. Vienintelis baldas buvo suolas, atneštas iš kaimo kriketo aikštelės pakraščio — vis to paties nutrūktgalvio Leono ir jo padaužų draugų darbas. Dvi jo kojos nulaužtos — jomis buvo išdaužyti langai. Dabar jos gulėjo lauke kur kuri, lėtai virsdamos žeme tarp dilgėlių ir nepūvančių stiklo šukių.

Pavėsinė prie plaukymo baseino šalia arklidės imitavo šventyklos stilių, o šventykla turėjo įkūnyti pirmojo Adamo namo išvaizdą, nors niekas iš Teilisų šeimos nežinojo, koks jisai buvo. Tikriausiai su kolonomis, tikriausiai su frontonu, giliomis langų nišomis. Kartkartėmis, dažniausiai per Kalėdas, kai mintys ir užmojai tampa nežabotai platūs, šeimos nariai, vaikštinėdami tilteliu pirmyn ir atgal, pažadėdavo ištirti šiuos dalykus, bet nė vienas taip ir nesurado tam bent šiek tiek laiko, nes po Kalėdų tučtuojau prasidėdavo kupini rūpesčių nauji metai. Šio menkaverčio mažo pastatėlio išvaizda daugiau nei vargana. Sielvartingą aurą jam teikė būtent prisiminimai apie sietus su juo didingus užmojus. Šventykla buvo tarsi kilmingos aukštuomenės damos palikuonė, kuri dar vaikystėje tapo našlaitė ir nebeliko kam ja rūpintis nei prižiūrėti, todėl ji be laiko paseno ir pasitraukė iš šio pasaulio į vaiduoklių karalystę. Žmogaus galvos aukštyje ant išorinės sienos matyti aukštyn smailėjantis suodžių lopas. Šioje vietoje du chamai valkatos kadaise buvo užkūrę laužą, kuriame kepėsi tvenkinyje vogčiomis pasigautą svetimą karpį. Ilgą laiką šalia šventyklos nuolatos triušių apkerpamoje žolėje gulėjo susiraukšlėjęs batas. Tačiau dabar, pažvelgusi į tą vietą, Brioni bato nebeišvydo. Jis buvo išnykęs, primindamas, kad galų gale išnyks ir visa kita. Mintis, kad šventykla, pasidabinusi peleniniu gedulo kaspinu, gedi sudegusių rūmų, ilgisi jų nematomo anapusėn nugrimzdusio pavidalo, reginiui suteikė švelnų mistikos ir religingumo atspalvį. Asociacijos su andai įvykusia tragedija išgelbėjo šventyklą nuo nykios banalaus ir nereikšmingo falsifikato egzistencijos.