Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Pagaliau Robis atsikėlė ir pusiau apsirengęs nuėjo į savo studiją. Ten atsisėdęs prie spausdinimo mašinėlės susimąstė, ką būtų geriausia jai parašyti. Kaip ir vonios kambarys bei miegamasis, studija buvo prispausta po žemašlaičiu namo stogu — iš esmės tai tik koridorius tarp minėtų dviejų patalpų, kažin ar daugiau nei šešių pėdų ilgio ir penkių pločio. Kaip ir kituose dviejuose kambariuose, šio lubose taip pat buvo stoglangis su grubiu pušiniu rėmu. Kampe riogsojo suversti jo žygio batai, alpinistų lazdos, odinė kuprinė. Didžiąją vietos dalį užėmė peiliu subraižytas virtuvinis stalelis. Robis atsilošė savo kėdėje ir įsistebeilijo į stalą taip atidžiai, tarytum tyrinėtų savo gyvenimą. Ant vieno jo krašto, beveik iki nuolaidžių lubų iškilusi krūva aplankų ir vadovėlių, susikaupusi per keletą pastarųjų mėnesių, jam besirengiant baigiamiesiems egzaminams. Dauguma tų popierių jam nereikalingi, bet su jais siejosi per daug darbo ir sėkmės prisiminimų, tad jis negalėjo prisiversti paprasčiausiai imti juos ir išmesti. Šalia tos krūvos jo kelionių maršrutų žemėlapiai — šiaurinis Velsas, Hempšyras, Saris, neįgyvendintas žygis į Stambulą. Taip pat ant stalo gulėjo kompasas su prapjautu vaizdo ieškikliu, kurį jis kartą naudojo žygiuodamas be žemėlapio į Lalvorto įlanką.

Šalia kompaso — Odeno „Poemų“ ir Hausmeno „Berniokas iš Šropšyro“ kopijos. Kitame stalo gale įvairūs romanai, teoriniai traktatai, praktiniai kraštovaizdžio formavimo vadovėliai. Ant dešimties mašinraščiu surinktų poemų krūvos gulėjo taip pat mašinraščiu surinkta atmetimo žinutė iš „Criterion“ žurnalo su paties pono Elioto inicialais. Arčiausiai nuo Robio krėslo gulėjo krūvelė knygų, atspindinčių dabartinę jo susidomėjimo sritį. Atversta Grėjaus „Anatomija“ su įdėtu pusiau sulenktu lapu, ant kurio matyti Robio ranka atlikti piešiniai. Jis buvo užsibrėžęs pats nupiešti ir atmintinai išmokti visus plaštakos kaulus. Dabar pamėgino išsiblaškyti įsigilindamas į savo piešinį ir pasikartodamas kaulų pavadinimus. O štai ant gegnės virš stalo guli jo kol kas geriausias piešinys, atliktas tušu ir spalvotais pieštukais, vaizduojantis kaklo skerspjūvį, stemplę ir kvėpavimo takus. Spausdinimo mašinėlė buvo visiškai nesena „Olimpija“. Dvidešimt pirmojo jo gimtadienio proga per iškilmingus pietus bibliotekoje ją padovanojo Džekas Teilisas. Leonas ir jo tėvas pasakė po kalbą. Be abejo, ten buvo ir Sesilija. Tačiau Robis negalėjo prisiminti nė vieno žodžio iš to, ką jie tąsyk kalbėjosi tarpusavyje. Gal ir visai nesikalbėjo? Gal ji pyksta ant jo dėl to, jog šitiek metų ją ignoravo? Dar viena iš proto varanti viltis.

Palei kitą stalo kraštą išrikiuotos įvairios nuotraukos: spektaklio „Dvyliktoji naktis“ veikėjai ant pievelės koledžo kieme, jis pats — Malvolio vaidmenyje, apsikabinėjęs kryžiais ir ordinais. Apranga puikiai tinka. Štai kita grupinė nuotrauka — jis su trisdešimčia prancūzų vaikų, kuriuos mokė internate netoli Lilio. Metaliniuose belle epoque rėmeliuose, padengtuose vario žaliuoju pigmentu, jo tėvai, Greisė ir Ernestas trys dienos po vestuvių. Už jų tikriausiai atsitiktinai į kadrą patekęs priekinis automobilio sparnas — aišku, tai ne jų automobilis. Tolėliau, už plytinės sienos, namelis apyniams ar tabakui džiovinti. Tai buvo puikus medaus mėnuo, visuomet sakydavo Greisė, kuri dvi savaites po vestuvių skynė apynius su vyro šeima, o miegojo dengtame čigoniškame vežime, pastatytame ūkio kieme. Jo tėvas apsirengęs marškinėliais be apykaklės. Skarelė ant jo kaklo ir virvė, įverta į vilnones kelnes vietoj diržo, — tikriausiai žaisminga čigoniško kraujo apraiška. Galva ir veidas apvalūs, bet išvaizda ne visiškai geraširdiška, nes šypsena priešais fotoaparatą taip ir nepajėgė praverti sučiauptų lūpų, o rankos, užuot vieną jų ištiesus savo jaunajai pačiai, sukryžiuotos ant krūtinės. Tuo tarpu ji, priešingai, visa pasvirusi į jo pusę, atrėmusi galvą į jo petį ir abiem rankomis nevikriai įsitvėrusi į marškinių rankovę. Greisė, visuomet žaisminga ir atlapaširdiška, šypsosi už du. Tačiau mylinčių rankų ir švelnios širdies nepakako. Atrodė, kad jau tuomet Ernesto mintys skrajojo kažkur kitur, skrido už septynių vasarų į vieną pavakarę, kai jisai mes savo kaip Teilisų sodininko darbą ir išeis iš namelio tuščiomis rankomis, nepalikęs netgi atsisveikinimo raštelio ant virtuvės stalo, palikdamas savo žmoną ir šešiametį sūnų su nuostaba ir nesupratimu mąstyti apie jį visą likusį gyvenimą.

Dar kitoje vietoje, išbarstyti tarp užrašų sąsiuvinių ir landšaftinės sodininkystės bei anatomijos literatūros, mėtėsi įvairūs laiškai bei atvirukai: neapmokėtos Oksfordo koledžo finansinės ataskaitos, sveikinimo laiškai iš dėstytojų ir draugų, gauti koledžo baigimo proga, kuriuose sykiu netiesiogiai smalsaujama, kur link žengti toliau jis numatęs. Paskutinysis, parašytas rusvu rašalu ant firminio Vaitholo lakšto, — tai pranešimas iš Džeko Teiliso, kuriame šis sutinka finansiškai paremti studijas medicinos koledže. Ant stalo taip pat gulėjo kelios dvidešimties puslapių paraiškų formos, taip pat stori, tankiu šriftu išspausdinti patarimų stojantiems į Edinburgo ir Londono koledžus vadovėliai, kurių metodiška, griežtomis formuluotėmis pagrįsta proza dvelkė jo vėl laukiančios akademinės regulos nuojauta. Tačiau šiandien visi šie popieriai Robiui alsavo ne būsimais nuotykiais ir naujo gyvenimo etapo pradžia, o tremtimi. Jo vaizduotėje sušmėžavo netolima perspektyva — blanki gatvė su tokiais pat nykiais šaligatviais kažkur toli nuo čia, kambariukas banaliais gėlėtais sienų apmušalais su niūria drabužių spinta bei kilpinio audinio lovos užtiesalu, žinių ištroškę nauji draugai, beveik visi jaunesni už jį, formaldehido buteliai, aidi paskaitų auditorija — kiekvienas elementas niekuo, absoliučiai niekuo, nesusijęs su ja.

Iš literatūros apie kraštovaizdžio sodininkystę krūvelės Robis išsitraukė knygą apie Versalį, kurią pasiskolino iš Teilisų bibliotekos. Tą dieną, būdamas šalia jos, jis pirmą kartą pajuto keistą drovumą. Priklaupęs ant vieno kelio, prie priekinių durų nusimovė darbinius batus, tuomet išvydęs, kokios jo kojinės — skylės ties pirštu bei kulnimi, ir nekoks aromatas sklinda, — impulsyviai jas nusimovė. Koks idiotas jautėsi tuomet, basas pėdindamas jai iš paskos per prieškambario menę į bibliotekos salę. Jo vienintelė mintis — dingti iš čia kiek įmanoma greičiau. Tada išspruko pro virtuvę ir turėjo prašyti Denio Hardmano, jog šis apeitų aplinkui namą ir surinktų nuo pagrindinio įėjimo jo batus ir kojines.

Ji tikriausiai niekuomet nebūtų skaičiusi šio traktato apie Versalio hidraulines sistemas, vieno danų inžinieriaus sukurtas aštuonioliktame šimtmetyje. Čia lotyniškai buvo atiduodama duoklė Le Notre genijui. Su žodynu Robis vieną rytą įveikė penkis puslapius, kol galiausiai pasidavė ir toliau nagrinėjo tik iliustracijas. Tai tikrai ne jos stiliaus knyga, apskritai — niekieno stiliaus, bet tai ji ją ištraukė iš lentynos ir ištiesė jam nuo bibliotekos kopėtėlių, todėl ant odinio viršelio kažkur buvo jos pirštų pėdsakai. Pats to nenorėdamas, jis pakėlė knygą sau prie šnervių ir įkvėpė. Dulkių kvapas, seno popieriaus ir muilo, kuriuo plovėsi rankas, bet jokios jos užuominos. Kaip visa tai, tas subtilus meilės objekto fetišizavimas, galėjo prilipti prie jo? Tikrai Froidas apie tai bus užsiminęs savo „Trijose esė apie seksualumą“. Be abejo, ir Kitsas, ir Šekspyras, ir Petrarka, ir visi kiti, ir šis dalykas tikrai buvo minimas Romaunt of the Rose . Trejus metus jis studijavo Froido psichoanalizę, kuri jam atrodė esanti ne kas kita, kaip sutartinių sąvokų rinkinys, ir dabar, vienumoje, tarytum koks išsidabinęs ir plunksnomis apsikaišęs dvariškis jis garbina jos relikvijas — net ne nosinaitę, bet pirštų įspaudus! — ir kankinasi dėl savosios ledi paniekos jam.