Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Kodėl Ernestas paliko namus ir dingo? Jos teorija tokia — jis kita pavarde pasisiūlė savanoriu į frontą ir iš ten nebegrįžo. Antraip toks nesidomėjimas savo sūnumi būtų paprasčiausiai nepateisinamas. Kiekvieną dieną būdavo tokių minučių, kai moteris, žingsniuodama iš savo namelio į dvarą ir atgal, prisimindavo šiuos ir kitus laimingai pasibaigusius gyvenimo smūgius. Ernestas ją visuomet truputį baugino. Galimas daiktas, jiedu visi kartu nebūtų buvę tokie laimingi, kokia laiminga buvo ji, gyvendama su savo brangiu gabiu sūneliu savo mažyčiame namelyje. Jei ponas Teilisas būtų buvęs ne toks kilniaširdiškas... Kiek moterų, pasiryžusių pragyventi savarankiškai, buvo paliktos vyrų, dar daugiau liko našlės jų vyrams žuvus fronte. Daugelio tų moterų gyvenimas buvo išties nepavydėtinas, ir ji lengvai galėjo tapti viena iš jų.

— Nieko, — atsakė Robis į jos klausimą. — Nieko man neatsitiko, absoliučiai nieko. — Imdamas šepetį ir tepalo skardinę, pridūrė: — Tad Moli ateitis atrodo šviesi.

— Per penketą artimiausių metų ji susiras kitą vyrą. Ir bus su juo labai laiminga. Tai gali būti koks nors išsilavinęs žmogus iš šiaurės.

— Ji nusipelno tikrai ne prastesnio.

Jiedu kurį laiką sėdėjo apsupti palaimingos tylos. Motina stebėjo, kaip jis geltonu šepečiu šveičia savo raštuotos odos batus, kaip su kiekvienu judesiu ritmingai trūkčioja dailių sūnaus skruostų raumenys, kaip jie juda ir keičia formą po dilbių oda. Ernestas vis dėlto turėjo kažką gero, kitaip jis nebūtų jai davęs tokio sūnaus.

— Tai vis dėlto eini.

— Leonas atvyko kaip tik tuo metu, kai ėjau namo. Su juo buvo jo draugas, žinai, tas šokolado magnatas. Jie mane ir įkalbėjo šį vakarą atvykti į viešnagę.

— Oi, aš ten praleidau visą karštymetį, blizginau sidabrą. Ir paruošiau jam kambarį.

Jis paėmė savo batus ir atsistojo.

— Kai žvelgsiu į savo šaukšto išgaubimą, jame matysiu tiktai tave.

— Keliauk. Tavo marškiniai kabo virtuvėje.

Jis sudėjo batų valymo reikmenis į dėžę ir išnešė ją iš kambario. Iš trejų ant ilgos džiovyklos karties kabančių marškinių išsirinko šviesiai gelsvus lininius. Apsirengęs sugrįžo ir jau buvo beeinąs pro kitas duris, bet ji niekaip nenorėjo jo paleisti.

— O jau tie Kvinsių vaikai... Prišlapino į lovą ir taip toliau... Vargšai maži avinėliai.

Robis sustojo tarpduryje ir gūžtelėjo pečiais. Jis matė tuos berniūkščius siautėjančius ir spygaujančius aplink baseiną vėlyvo priešpiečio kaitroje. Jeigu nebūtų laiku aptikęs, jie tikrai būtų įridenę į baseiną ten gulėjusį jo vienratį. Ten buvo ir Denis Hardmanas, kuris geidulingai žvilgčiojo į jų seserį, nors tuo metu turėjo darbuotis.

— Nepražus, — pasakė.

Nekantraudamas užlėkė aukštyn, šuoliuodamas išsyk per tris pakopas. Sugrįžęs į miegamąjį, paskubomis baigė rengtis ir kažką nerišliai švilpiniuodamas, pasilenkęs priešais drabužių spintoje esantį veidrodį, susidrėkino ir susišukavo plaukus. Robis visiškai neturėjo muzikinės klausos, netgi vargiai gebėdavo pasakyti, kuri nata aukštesnė, o kuri žemesnė. Dabar, pasinėręs į mintis apie busimąjį pokylį, jautėsi susijaudinęs ir, keisčiausia, laisvas. Negali būti blogiau, nei jau yra. Mėgaudamasis savo veiksmų tikslumu, tarytum ruošdamasis kažkokiai pavojingai kelionei ar karinei avantiūrai, jis atliko įprastus buitinius dalykus — susirado savo raktus, iš kišenės išsitraukė dešimties šilingų banknotą, išsivalė dantis, pūstelėjęs į saują, pauodė savo burnos kvapą, stvėrė nuo stalo laišką ir sulankstęs įkišo jį į voką, papildė cigarečių dėžutę bei pasitikrino, ar turi žiebtuvėlį. Dar kartą kyštelėjo galvą prie spintos veidrodžio. Iššiepė dantis, pašnairavo į savo profilį, pro petį dirstelėjo sau į nugarą. Galiausiai pasiplekšnojo per kišenes ir nudundėjo laiptais žemyn, vėl šuoliuodamas išsyk per tris pakopas. Praeidamas pro kambarį, šūktelėjo sudie motinai ir, išėjęs į lauką, nuskubėjo siauru plytomis grįstu takeliu tarp gėlių lysvių dvaro vartų link.

Per artimiausius metus jis ne sykį ilgėsis šių akimirkų ir svajos į jas sugrįžti — tų akimirkų, kai ėjo takeliu, kertančiu ąžuolų giraitės kraštelį ir įsiliejančių į pagrindinį kelią toje vietoje, kur jis pasisuka tvenkinio ir kartu dvaro ansamblio link. Robis ne vėlavo, bet negalėjo sulėtinti skubraus žingsnio. Šios minutės buvo susijusios su daugeliu tiesioginių ir netiesioginių malonumų. Blėstanti rausva vakaro šviesa, šiltas, ramus oras, prisodrintas džiūstančios žolės ir įkaitusios žemės aromato, malonus galūnių apsunkimas po dienos darbo sode. Oda, minkšta ir lygi po vonios, švelniai brūžavosi į lininius marškinius ir jo vienintelį švarką. Nekantravimas ir sykiu baimė išvysti ją buvo taip pat savotiškas juslinis malonumas. Jo nuotaiką galima apibūdinti kaip savotišką euforiją — gali būti be galo nemalonu, nepatogu, iš šio dalyvavimo pokylyje gali neišeiti nieko gera, bet jis pirmą kartą taip aiškiai pajuto tikrą įsimylėjėlio jaudulį. Prie šio susijaudinimo prisidėjo ir kiti dalykai: tebeteikė malonumą mintis apie aukščiausią diplomo balą savo kurse, o čia dar žinia apie tai, kad Džekas Teilisas nusiteikęs ir toliau jį remti. Staiga vaikiną užvaldė įsitikinimas, kad jo laukiančios studijos yra ne tremtis, o šviežias ir įdomus gyvenimo posūkis. Labai gerai, kad pasiryžo studijuoti mediciną. Jis negalėjo paaiškinti savo optimizmo — paprasčiausiai jautėsi laimingas ir būtent todėl įsitikinęs savo sėkme.

Dabartinę būseną išreiškė vienas žodis, kuris sykiu ir paaiškino, kodėl jis anksčiau ar vėliau turėjo išgyventi šią akimirką. Laisvė. Laisvė gyvenime, laisvė jo kūne: rankose, kojose — visur. Ankstyvoje vaikystėje patirtas egzaminas, kai šeimą paliko tėvas, pirmą sykį jį pavedėjo šia linkme. Studijos Kembridže, nors jam ten ir patiko, buvo ambicingo mokyklos direktoriaus sprendimas. Netgi studijų sritį Robiui faktiškai parinko jo mėgstamiausias mokytojas. Dabar su šiuo valingo apsisprendimo aktu pagaliau prasideda jo kaip savarankiško ir suaugusio žmogaus gyvenimas. Savo gyvenime jis svajojo tapti didvyriu, ir jau to siekio pradžia draugams sukėlė nuostabą. Kraštovaizdžio sodininkystė buvo tik bohemiška fantazija ar liguista ambicija — tai jis nustatė remdamasis Froidu, kuris pakeitė ar pranoko nesantį tėvą. Mokytojavimas koledže, kur jis buvo pagrindinis anglų kalbos mokytojas — ponas R. Turneris — iš šios istorijos buvo išbraukta, kaip ir dėstymas universitete. Anglų literatūros studijos jam nūnai teatrodė tik painus salono žaidimas, o knygų skaitymas ir jų analizė — viso labo neatsiejamas civilizuotos egzistencijos atributas. Tai nesusiję su pagrindine jo gyvenimo linija, nors daktaro Liviso paskaitos buvo gana įdomios. Tai nebuvo pagrindinis smalsaus proto siekinys ar pagrindinis gynybos bastionas prieš barbarų ordas — bent jau nė kiek ne daugiau nei tapybos, muzikos, istorijos ar mokslo studijos. Paskutiniaisiais studijų metais jis mėgdavo padiskutuoti su psichoanalitiku, komunistinės profsąjungos atstovu, fiziku ir daktaru Livisu, ir kiekvienas iš jų aistringai propaguodavo Robiui savąją gyvenimo viziją. Tačiau šis jau buvo apsisprendęs siekti mediko karjeros. Pasirinkimo studijuoti mediciną motyvas Robiui buvo gana paprastas ir asmeniškas: čia jis galės realizuoti savo praktišką prigimtį ir sužadintą mokslo troškimą, čia įgis kur kas stipresnių gyvenimiškų įgūdžių nei studijuodamas praktinę kritiką, o visų svarbiausia — tai bus pirmasis jo asmeninis sprendimas. Jis apsigyvens svetimame, nepažįstamame mieste — ir beveik viską pradės iš naujo.