Иэн Макьюэн - Atpirkimas

— Panelė Betė sako, kad gausime lupti, jei neisime žemyn arbatos, bet mes turime tik vieną porą kojinių.

— Ir abudu kariaujate dėl jų.

Džeksonas įsijausdamas palingavo galvą.

Einant koridoriumi su berniukais į jų kambarį, iš pradžių vienas, o paskui ir kitas ištiesė jai savo ranką, ir Si nustebo, kad jai rodomas toks pasitikėjimas. Niekaip neišėjo iš galvos mintys apie suknią.

— Ar neprašėte savo sesers pagalbos?

— Ji dabar su mumis nekalba.

— Kodėl gi ne?

— Ji mūsų nekenčia .

Kambaryje vyravo baisus chaosas — išmėtyti drabužiai, šlapi rankšluosčiai, apelsinų žievelės, popiergaliai su komiškomis karikatūromis, išdėstyti aplink popieriaus lakštą, apverstos kėdės, iš dalies apklotos antklodėmis ir čiužiniais, po kuriais susikaupusios vandens balutės. Tarp lovų, ant kilimo, didelė šlapia dėmė, kurios viduryje — muilo gabaliukas ir šlapi tualetinio popieriaus gniužulai. Viena užuolaida užkliuvusi už trumposios užuolaidėlės. Nors langai buvo atviri, oras kambaryje nemaloniai drėgnas ir šaltas. Visi drabužių komodos stalčiai buvo atdari ir tušti. Buvo panašu, kad nuobodulio kamuojami berniukai slapčia prasimanė įvairiausių varžybų ir išdaigų — šokinėjo nuo lovos ant lovos, statėsi tariamas palapines, sumanė kažkokį žaidimą, kur prisireikė popieriaus, paskui jį metė. Niekas visuose Teilisų namuose nejautė pareigos prižiūrėti ir kaip nors užimti Kvinsių dvynukus. Slėpdama savo kaltę, ji gyvai pareiškė:

— Kol kambarys atrodo šitaip, mes čia tikrai nieko nerasime.

Sesilija ėmėsi tvarkyti išmėtytus daiktus, kloti lovas, paskui, nusimetusi savo aukštakulnius, užlipo ant kėdės ir pataisė užuolaidą. Dvynukams taip pat patikėjo nedideles užduotis pagal jų jėgas. Jie klausė, bet dirbo tylėdami ir susikaustę, tarytum šis procesas būtų bausmė, o ne pagalba, pykčio, o ne gerumo gestas. Jie gėdijosi savo kambario netvarkos. Stovėdama ant kėdės su savo prigludusia žalia vakarine suknia ir žiūrėdama į šviesiai rudas galveles, besilankstančias kiekviena prie jai paskirto darbo, ji pagalvojo, koks baisus ir beviltiškas yra jų gyvenimas be meilės ir kaip sunku jį kurti iš nieko ir dar svetimuose namuose.

Sunkokai, negalėdama daugiau sulenkti kojų, ji nulipo nuo kėdės ir, atsisėdusi ant lovos kraštelio, delnais paplekšnojo į sofą abipus savęs, kviesdama juos atsisėsti. Tačiau berniukai liko stovėti ir smalsiai žiūrėjo į ją. Jos tonas kiek priminė vaikų darželio auklėtojos.

— Juk nėra ko verkti dėl pamestų kojinių, ar ne?

— Apskritai mes norėtume važiuoti namo, — pasakė Pjeras.

Susivokusi ji grįžo prie suaugusiųjų pokalbiui būdingo tono.

— Šiuo metu tai neįmanoma. Jūsų mama yra Paryžiuje su... pasiėmusi trumpas atostogas, o tėtis užsivertęs darbais koledže, tad jums teks šiek tiek pabūti čionai. Man labai gaila, kad jumis čia niekas nesirūpina. Tačiau juk praleidote kelias smagias valandas besimaudydami baseine...

— Mes norėjome dalyvauti vaidinime, o Brioni staiga ėmė ir išėjo ir iki šiol negrįžo.

— Tikrai? — Sesilijai kilo mintis, kad verta tuo susirūpinti. Brioni jau seniai turėjo būti sugrįžusi. Ši mintis jai priminė žmones, su kuriais teks susitikti apačioje: motiną, virėją, Leoną, svečią, Robį. Netgi vakaro šiluma, besiliejanti į kambarį pro atvirus langus už jos nugaros, kėlė rūpesčių. Tai buvo vienas iš tokių vasaros vakarų, apie kuriuos svajojama ištisus metus, ir štai jis čia — su savo sodriais aromatais ir nešinas sunkiu malonių perspektyvų krepšiu. Ji buvo pernelyg išsiblaškiusi ir jos galva užimta įvairiausiais dalykais, tad niekaip negalėjo sugalvoti, ką jiems atsakyti. Tačiau atsakyti reikėjo. Neatsakyti buvo nepadoru. Terasoje gerti džiną su toniku drauge su Leonu bus tikra palaima. Juk ne jos kaltė, kad teta Hermiona pabėgo su kažkokiu rupūže, kuris kas savaitę bevieliu telegrafu jai siuntinėjo romantiškus pamoksliukus ir pasiūlymus. Gana liūdesio. Sesilija atsistojo ir suplojo delnais.

— Taip, gaila dėl pjesės, bet mes negalime nieko padaryti. Surastame kojines ir — pirmyn.

Per paieškas paaiškėjo, kad kojinės, kurias jiedu buvo atsinešę pas Sesiliją, vienintelės, dvynių šiuo metu turimos. Kitos išskalbtos, o aistros jaudulio apimta teta Hermiona nepasirūpino įdėti daugiau nei vieną atsarginę porą. Sesilija nuėjo į Brioni miegamąjį ir pasirausė stalčiuje, ieškodama mažiausiai mergaitiškai atrodančių kojinių. Surado baltas iki kulkšnių, su raudonų ir žalių žemuogių girliandomis viršuje. Ji spėjo, kad berniukai susipeš dėl to, kam atiteks pilkosios. Tačiau atsitiko priešingai, ir Sesilija turėjo dar kartą eiti į Brioni kambarį ir ieškoti antros panašios poros. Šį sykį ji užtruko, nes, priėjusi prie lango, ėmė prietemoje žvalgytis po apylinkes, galvodama, kur gali būti jos sesuo. Nuskendusi tvenkinyje, pagrobta čigonų, parblokšta pro šalį pravažiuojančio automobilio — šmėstelėjo jos galvoje blogiausių variantų grandinė, pagrįsta principu, kad niekuomet nebūna taip, kaip įsivaizduoji. Jos nuomone, tokios mintys buvo veiksminga blogiausių variantų pašalinimo priemonė.

Sugrįžusi pas berniukus, perbraukė Džeksono plaukus šukomis, pamirkiusi jas vazoje su gėlėmis. Vienos rankos nykščiu ir rodomuoju pirštu suėmusi berniuko smakrą, perskyrė jo plaukus tiesiu sklastymu per viršugalvį. Pjeras kantriai laukė savo eilės. Paskui, nė žodžio netarę, jiedu nubildėjo laiptais žemyn pas Betę. Sesilija iš lėto nužingsniavo jiems iš paskos. Praeidama pro amžinai kritiškai nusiteikusį veidrodį, ji trumpai dirstelėjo į jį ir liko visiškai patenkinta tuo, ką išvydo. O gal paprasčiausiai mažiau kreipė dėmesio į savo išvaizdą, nes jos nuotaika, bendraujant su dvynukais, buvo pasikeitusi. Mintis užvaldė keistas ryžtas, nesusijęs su jokiu konkrečiu planu. Mergina paprasčiausiai suprato, kad turi eiti pirmyn. Ši mintis buvo raminanti ir maloni, o ne desperatiška, kaip galėtų atrodyti. Pasiekusi antrojo aukšto laiptų aikštelę, ji sustojo. Motina, kamuojama kaltės dėl to, kad ilgai buvo atsitraukusi nuo šeimos reikalų, dabar, be abejo, apačioje užsiima organizaciniais reikalais ir skleidžia aplink save nerimą bei sumaištį. Pridėjus prie to dar naujieną, jei tai tiesa, kad Brioni dingusi... Kolei ją suras, teks išeikvoti nemažai laiko ir nervų. Aišku, bus telefono skambutis iš departamento, pranešantis, kad ponas Teilisas turi daug darbo ir liks mieste. Leonas, turintis įgimtą dovaną vengti atsakomybės, tėvo vaidmens nesiims. Tada ši pareiga turėtų pereiti poniai Teilis, bet galiausiai vakaro sėkmė priklausys būtent nuo Sesilijos. Visa tai taip akivaizdu, kad netgi nebuvo prasmės tam priešintis. Ji negalės mėgautis aromatinga vasaros naktimi, nebus ilgo pokalbio su Leonu, ji nevaikščios basa po pievą, virš galvos švytint vidurnakčio žvaigždėms. Mergina delnu jautė kažkodėl juodai dėmėtą lakuotą pušinį turėklą, šiek tiek neogotišką, nepajudinamai sunkų ir sykiu kažkuo butaforinį. Virš jos galvos ant trijų grandinių kabojo didžiulis kaltinės geležies sietynas, kurio uždegto nebuvo mačiusi nė sykio gyvenime. Laiptinę apšvietė pora sieninių šviestuvų, kurių lemputes dengė puslankiu išlenktos netikro pergamento juostos. Lydima jų tirštos geltonos šviesos, mergina tyliai nuėjo per laiptų aikštelę prie motinos kambario. Pusiau praviros durys ir šviesos ruožas ant priešingos koridoriaus sienos apmušalų patvirtino, kad Emilija Teilis atsikėlusi iš lovos. Sesilija sugrįžo į laiptinę ir vėl sustojo, niekaip nesiryždama eiti žemyn. Tačiau pasirinkimo nebuvo.