Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Situacija ne itin pasikeitusi. Prieš dvejus metus jos tėvas pasinėrė į paslaptingų konsultacinių dokumentų rengimą Vidaus reikalų ministerijai ir gerokai atitolo nuo šeimos. Motina visuomet gyveno šešėlių karalystėje, Brioni amžinai reikalaudavo motiniškos globos iš savo vyresniosios sesers, o Leonas visada skrajojo laisvas, ir ji už tai jį mylėjo. Sesilija niekada nepagalvojo, kad bus taip lengva grįžti į senuosius savo vaidmenis. Kembridžas ją iš esmės pakeitė, ir mergina buvo įsitikinusi, kad turi „imunitetą“ savo buvusiam vaidmeniui šiuose namuose. Tačiau nė vienas šeimos narys įvykusių jos pasikeitimų nepastebėjo, ir ji negalėjo atsispirti seniesiems jų lūkesčiams. Sesilija nieko nekaltino, bet visą vasarą trynėsi namuose, skatinama migloto suvokimo, kad taip tvirtina pažeistus ryšius su savo šeima. Tačiau ji suprato, jog iš jos pusės šie ryšiai iš tikrųjų niekuomet nebuvo pažeisti, greičiau priešingai — juos gerokai susilpnino kiti šeimos nariai: tėvas ir motina nutolo nuo šeimos kiekvienas savo keliu, Brioni pasinėrė į fantazijos pasaulį, o Leonas apsigyveno mieste. Dėdė ir teta kviečia drauge su jais keliauti į Niujorką. Teta Hermiona šiuo metu Paryžiuje. Ji galėtų vykti į Londoną ir ten susirasti darbą — būtent to iš jos tikisi tėvas. Prieš akis matydama tiek perspektyvų, mergina jautė ne nuovargį, bet džiugų susijaudinimą, todėl neleis, kad šis vakaras sugadintų jai nuotaiką. Bus ir daugiau panašių į šį vakarų, bet, norėdama jais iš tikrųjų pasimėgauti, ji turi būti kitur. Ne namie.

Paskatinta to, ką dabar suvokė, o tam neabejotinai pasitarnavo galiausiai išsirinkta tinkama apranga, ji perėjo prieškambarį, prasispraudė pro gelumbe aptrauktas duris ir plytelėmis šachmatiškai išklotu koridoriumi nužingsniavo virtuvės link. Tenai pateko į garų debesį, kur įvairiame aukštyje šmėžavo menkai pažįstami veidai kaip eskizai menininko užrašų knygelėje ir visų akys buvo nukreiptos žemyn į „ekraną“ — virtuvės stalą, kurį Sesilijai užstojo platus Betės liemuo. Raudonas švytėjimas ties kulkšnimis sklido iš anglių krosnelės, kurios durelės kaip tik tuo metu atsidarė drauge su skardžiu žvangesiu ir irzliu šūksniu. Virš niekieno neprižiūrimo verdančio vandens katilo tirštais tumulais kilo garas. Virėjos pagalbininkė Dolė, liekna mergina iš kaimo asketiškai į kuodą susuktais plaukais, stovėjo prie kriauklės ir žvangindama šveitė prikaistuvių dangčius, bet ir ji buvo pusiau atsisukusi, kad matytų, ką Betė daro ant stalo. Vienas iš pažįstamų veidų buvo Emilijos Teilis, kitas — Denio Hardmano, trečiasis — jo tėvo. Aukščiau visų buvo matyti Džeksono ir Pjero veidai nutaisytomis rimtomis išraiškomis. Matyt, jiedu stovėjo ant kėdžių. Sesilija jautė į save įsmeigtą jaunojo Hardmano žvilgsnį. Ji su įniršiu jį atrėmė ir liko patenkinta, kai jis nusuko akis šalin. Darbas virtuvėje karštą dieną buvo ilgas ir sunkus — to požymiai matyti visur: plytelėmis išklotos grindys buvo slidžios nuo prilaistytų prisvilusių riebalų ir sumindytų žievelių. Virš galvų lyg aptriušusios pulko vėliavos bažnyčioje kabojo šlapios pašluostės, primenančios užbaigtus didvyriškus darbus. Į Sesilijos blauzdą rėmėsi perpildytas krepšys daržovių atliekų, kurias Betė pasiims namo ir jomis pašers savo gruodžio mėnesiui penimą margąjį Gločesterio paršą. Virėja dirstelėjo per petį ir nužvelgė naują atvykėlę. Kol virėja nusisuko, jos akyse, kurias putnūs žandai buvo pavertę siauručiais plyšeliais, Sesilija spėjo įžvelgti pyktį ir susierzinimą.

— Nuimkite jį! — suriko ji. Be abejonės, jos susierzinimas buvo nukreiptas į ponią Teilis. Dolė šoko nuo kriauklės prie viryklės, paslydo ir vos nepargriuvo, tuomet griebė dvi šluostes, kuriomis turėjo nuimti katilą nuo ugnies. Garams kiek prasisklaidžius, Sesilija išvydo Poli, kambarinę, kuri, visų teigimu, buvo labai paprasta ir sukalbama bei visuomet pasilikdavo iki vėlumos, jei tik būdavo numatytas koks rimtas darbas. Jos didelės ir patiklios akys taip pat buvo prikaustytos prie virtuvės stalo. Sesilija prisiartino už Betės nugaros, kad galėtų matyti tai, ką matė visi kiti — didžiulį pajuodusį padėklą, ką tik ištrauktą iš krosnies, su keptomis, vis dar čirškančiomis bulvėmis. Iš viso jų buvo koks šimtas, išdėstytų nelygiomis blyškiai auksinių kauburėlių eilėmis. Betė metaline mentele visas jas krapštė nuo dugno ir vertė į antrąją pusę. Apatinė pusė buvo gerokai tamsiau geltona, su pakraščiuose šen bei ten prasimušančiu perlamutrišku rudu atspalviu ir subtiliu luobelės sutrūkinėjimų raštu. Bulvės buvo ar bent jau bus puikios.

Pagaliau paskutinė eilė buvo apversta, ir Betė paklausė:

— Jūs norėtumėte, madam, kad iš šių bulvių būtų pagamintos bulvių salotos?

— Būtent. Nupjaukite apdegusius gabalėlius, nuvalykite riebalus, sudėkite jas į didžiąją Toskanos vazą, užpilkite nemažai alyvų aliejaus, o tuomet... — Emilija vangiai mostelėjo į paveikslėlį su vaisiais ant sandėliuko durų, už kurių buvo arba nebuvo citrinų.

Betė pažvelgė į lubas.

— Ar pageidautumėte briuselinių kopūstų salotų?

— Taip, Bete.

— Salotų su žiediniais kopūstais, keptais ant grotelių? Salotų su krienų padažu?

— Jūs keliate didžiausią sąmyšį dėl menkniekio.

— Salotų su svieste pakepintais duonos gabaliukais?

Vienas iš dvynukų prunkštelėjo.

Kol Sesilija galvojo, kas bus toliau, situacija sparčiai rutuliojosi pirmyn. Betė atsisuko į ją, nutvėrė už rankos ir maldaujančiu balsu pasakė:

— Panele Si, šiam vakarui buvo užsakytas kepsnys, ir mes čia visą dieną kepame temperatūroje, aukštesnėje už kraujo virimo temperatūrą.

Ši situacija buvo nestandartinė, neįprastas jos elementas — žiūrovai, bet apskritai dilema pakankamai pažįstama: kaip išlaikyti įprastą darbo ritmą ir sykiu neužgauti motinos. Sesilija buvo vėl pasiryžusi rasti laiko vienudu pabendrauti su broliu terasoje, tad svarbu užimti potencialiai laimėsiančią barikadų pusę ir paskatinti greitą sprendimą. Ji pasivedė motiną į šalį, ir Betė, kuri pakankamai gerai žinojo šio proceso scenarijų, paliepė visiems grįžti prie savo darbo. Emilija ir Sesilija Teilis stovėjo prie virtuvės durų, atvertų į daržą.

— Brangioji, tai tik trumpa karščio banga, ir aš tikrai nesiruošiu dėl jos leistis atkalbama nuo salotų varianto.

— Emilija, aš žinau, kad yra gerokai per karšta, bet Leonas galvą padėtų dėl Betės ruošiamo kepsnio. Jis visą laiką tik ir suka ratus aplink virtuvę. Girdėjau, kaip jis giria tuos kepsnius ponui Maršalui!

— O viešpatie, — tepratarė Emilija.

— Aš tave palaikau. Aš irgi nenoriu kepsnio. Geriausia būtų visiems suteikti pasirinkimo galimybę. Nusiųsk Poli į daržą, kad nupjautų keletą salotų. Sandėliuke yra burokėlių. Betė galėtų iškepti naujų bulvių ir leisti joms atvėsti.

— Brangioji, tu teisi. Tu juk žinai, aš nenoriu skriausti Leonėlio.

Taip klausimas buvo išspręstas ir kepsnys išgelbėtas. Betė taktiškai paprašė Dolės nuplauti daugiau bulvių, o Poli išėjo į lauką su peiliu rankoje.

Jiedviem išėjus iš virtuvės, Emilija užsidėjo savo tamsius akinius ir pareiškė:

— Aš patenkinta, kad klausimas išspręstas, nes mane dabar labiausiai jaudina Brioni. Žinau, kad ji yra nusiminusi. Mergaitė dabar vaikštinėja kažkur lauke ir aš turiu ją surasti ir atsivesti į vidų.

— Gera mintis. Aš taip pat dėl jos jaudinuosi, — atsakė Sesilija. Ji nebuvo linkusi atkalbinėti motiną nuo žygio po apylinkes.

Svetainė, kurioje rytą Sesiliją žavėjo šviesos atspindžiai ant vazos, dabar skendėjo prietemoje, ją apšvietė vienintelė lempelė netoli židinio. Anapus atvirų prancūziškų langų švytėjo žalsva padangė, o tolumoje dūlavo žmogaus siluetas — puikiai pažįstami brolio pečiai ir galva. Eidama per kambarį, ji išgirdo, kaip į jo stiklinę barbena krisdami ledo kubeliai. Išėjusi į lauką, po kojomis ji užuodė ramunėlių, skaistenių ir mėtų aromatą, kur kas svaigesnį nei iš ryto. Niekas neprisiminė nei to laikinai įdarbinto sodininko vardo, nei netgi jo veido — tas sodininkas šiomis žolelėmis sumanė apželdinti plyšius tarp takelio akmenų. Tuo metu niekas nesuprato jo užmačios. Galimas daiktas, būtent dėl to jis buvo atleistas.