Иэн Макьюэн - Atpirkimas

— Sese! Aš čia stoviu jau keturiasdešimt minučių ir jaučiuosi pusiau išviręs.

— Apgailestauju. Kur mano taurė?

Ant žemo medinio staliuko, vienu kraštu besiglaudžiančio prie namo sienos, stovėjo apvali žibalinė lempa, kuri ant stalo aplink save skleidė vos įžiūrimą šviesos aureolę. Pagaliau džinas su toniku atsidūrė jos rankoje. Brolis jai pridegė cigaretę, ir jiedu susidaužė stiklais.

— Man patinka tavo suknelė.

— Argi tu ją matai?

— Apsisuk aplinkui. Žavinga. Aš buvau ir užmiršęs apie tą apgamą.

— Kaip sekasi banke?

— Nuobodu ir sykiu malonu. Visi mes ten gyvename, kad sulauktume vakarų ir savaitgalių. Kada apsilankysi pas mane?

Jiedu nulipo nuo terasos ir nuėjo žvyruotu takeliu tarp rožynų. Priekyje pasirodė fontano tvenkinys su Tritonu — tamsi masyvi figūra, kurios sudėtingas žalsvas siluetas prietemoje atrodė kur kas žalesnis nei iš tikrųjų. Jiedu girdėjo vandens čiurlenimą. Sesilijai atrodė, kad ji netgi užuodžia vandens kvapą, aštrų ir sidabrinį. Tačiau šį aromatą tikriausiai skleidė gėrimo taurė rankoje.

Patylėjusi mergina pasakė:

— Buvimas namie mane ima erzinti.

— Ko tu imi į galvą. Ar žinai, kad merginoms dabar puikiausiai sekasi susirasti pačių įvairiausių darbų. Netgi valstybinėse įstaigose. Tai patiktų Seniui.

— Niekas manęs nepriims su tokiu silpnu pažymiu.

— Kai pajusi, kad tavo gyvenimas ima judėti į priekį, suprasi, jog šios smulkmenos yra nereikšmingos.

Jiedu priėjo fontaną ir apsisukę atsigręžė į namą. Kurį laiką stovėjo tylėdami, atsirėmę į parapetą kaip tik toje vietoje, kuri jai kėlė šviežius nemalonius prisiminimus. Visa tai buvo neapgalvota, idiotiška ir apmaudžiai gėdinga. Tiktai laikas, skrupulingas keleto valandų vualis, neleido jos broliui pamatyti tos scenos. Deja, šis valandų vualis neslėpė jos nuo Robio. Jis ją išvydo ir dabar visuomet galės matyti savo vaizduotėje, netgi tuomet, kai pats šis prisiminimas išblanks kaip kažkada girdėta pasaka. Si vis dar tebeerzino tai, kad jos brolis pakvietė Robį vakarienės, bet dabar jai reikėjo Leono draugijos, norėjosi pajusti šalia savęs jo laisvę. Mergina paprašė, kad jis pasipasakotų savo gyvenimo naujienas.

Leono gyvenime, arba bent jau tame gyvenime, kurį jis pristatydavo kitiems, nebuvo blogų žmonių — tų apgavikų, melagių, pasalūnų. Visi daugiau ar mažiau pagerbti, atrodė, kad jis negali atsidžiaugti, jog jie egzistuoja jo gyvenime. Vaikinas puikiai prisimindavo visų savo draugų sėkmę ir laimėjimus. Leono anekdotų tikslas dažniausiai būdavo paskatinti klausytojus pajusti atlaidumą žmonėms ir jų žmogiškosioms silpnybėms. Kiekvienas žmogus jo žodyne yra mažų mažiausiai „geras vaikinas“ arba „padoruolis“. Nė vieno elgesys nebuvo vertinamas kaip suktas, neatitinkąs viešai rodomos nuostatos. Jei kurio nors draugo ar pažįstamo elgesyje ir galėjai įžvelgti keistų prieštaravimų, Leonas savo išvedžiojimais bemat rasdavo tam pateisinimą. Literatūra, politika, mokslas ar religija jo nejaudino. Paprasčiausiai neturėjo vietos jo pasaulyje, kaip ir bet kokia sritis, kurioje galimi dideli nuomonių prieštaravimai. Leonas turėjo teisininko diplomą ir buvo laimingas galėdamas jį pamiršti. Buvo sunku jį įsivaizduoti vienišą, apimtą nuobodulio ar liūdesio. Brolio dvasinė pusiausvyra buvo beribė, lygiai tiek pat jis neturėjo ambicijų. Buvo įsitikinęs, kad visi iki vieno pasižymi lygiai tomis pačiomis savybėmis, kaip ir jis. Tačiau jo neemocingumas visiems buvo visiškai priimtinas, netgi malonus.

Brolis ėmė pasakoti apie savo irklavimo klubą. Neseniai jis paskirtas antrosios aštuonvietės irkluotoju, ir nors visi tuo patenkinti, jam būtų kur kas maloniau ne pačiam diktuoti ritmą, o priimti jį duodamą kieno nors kito. Lygiai tos pačios pozicijos brolis laikosi ir krante — sklidę gandai, jog būsiančios paaukštintos jo pareigos, bet kai šie gandai subliūškę, jis pajutęs tik palengvėjimą. Paskui mintys nukrypo prie merginų: aktorė Meri, taip puikiai suvaidinusi „Asmeniniuose gyvenimuose“, staiga be jokių paaiškinimų persikraustė į Glazgovą, ir niekas nežinąs kodėl. Jis įtariąs, jog ji ten ketinanti slaugyti mirštantį giminaitį. Fransina, kuri puikiai kalba prancūziškai ir stebina pasaulį dėvėdama monoklį, praėjusią savaitę su juo buvo nuvykusi į spektaklį „Džilbertas ir Salivan“. Per pertrauką jie matę patį karalių, kuris, regis, netgi dirstelėjęs jų pusėn. Malonioji, patikimoji ir komunikabilioji Barbara, kurią, Džeko ir Emilijos nuomone, jis turįs vesti, pasiūliusi jam drauge praleisti savaitę jos tėvų pilyje, Škotijos šiaurės vakarų kalnuose. Jis manąs, jog atsisakyti būtų nemandagu.

Kai tik atrodydavo, jog brolis ima išsisemti, Sesilija jam kyštelėdavo naują klausimą. Jo renta Olbanyje kažkaip užsimiršo. Istorijos pylėsi viena paskui kitą. Senas jo draugas turėjęs šveplą merginą, kuri nuo jo tapusi nėščia. Jiedu susituokė ir laimingai gyvena. Kitas draugas pirkęs motorolerį. Jo bičiulio tėvas įsigijęs dulkių siurblių gamyklą ir pareiškęs, kad šis verslas itin pelningas. Kažkieno drąsi senelė radusi savyje jėgų pusę mylios nužingsniuoti sulaužyta koja. Saldus kaip vakaro oras, šis pasakojimas ją glamonėjo ir košė kiaurai, keldamas daugybę malonių asociacijų. Pusiau stovėdami, pusiau sėdėdami vienas šalia kito, jiedu žvelgė į savo vaikystės namus, kurių architektūriškai padrikas viduramžių stilius nūnai atrodė kažkoks įnoringai lengvabūdiškas. Motinos migrena buvo komiška lengvo turinio operos pjesė, dvynių sielvartas tapo sentimentalia ekstravagancija, ginčas virtuvėje — ne kas daugiau nei linksmas apsistumdymas.

Kai atėjo jos eilė pasipasakoti apie savo gyvenimo pastarųjų mėnesių vingius, Sesilija tiesiog nepajėgė atsiplėšti nuo Leono tono ir stiliaus, nors jos versija buvo tik beviltiška jo parodija. Mergina pasišaipė iš savo pastangų sudaryti giminės medį. Šis pasirodė besąs plikas, skurdus ir be šaknų. Senelis Haris Teilisas buvo fermos darbininko sūnus. Jo tėvas dėl neaiškios priežasties pakeitė savo Ketraito pavardę į Teiliso. Duomenų apie jo gimimą ir vestuves apskritai nepavyko aptikti. „Klarisa“ — visos šios dienos valandos, praleistos susirangius lovoje užtirpusia ir dilgsinčia ranka, jai neabejotinai tapo „Prarastojo rojaus“ antipodu. Herojė kėlė kur kas didesnį pasibjaurėjimą, kai atsiskleidė jos įkyri manija. Leonas linktelėjo galva ir suspaudė lūpas. Jis neapsimes žinąs, apie ką ji kalba, ir nepertraukinės. Sesilija pasistengė suteikti komišką atspalvį toms nuobodulio ir vienatvės savaitėms, savo apsisprendimui pabūti drauge su šeima ir tuo kompensuoti ilgalaikį atotrūkį nuo jos. Pasistengė su humoru papasakoti, kaip atrado, jog abu tėvai ir sesuo kiekvienas savaip nutolę nuo šeimos, taigi ir vienas nuo kito. Paskatinta pritariamos brolio šypsenos, ji pasistengė žaismingai atskleisti savo kasdieninį poreikį vis didesnės cigarečių dozės, epizodą, kai Brioni nuplėšė nuo stendo savo plakatą, kviečiantį į vaidinimą, arba atvejį, kai prie savo kambario durų išvydo dvynukus, kiekvieną su kojine rankoje. Pasišaipė iš motinos noro sukurti vakaro stebuklą — bulvių salotas iš keptų bulvių. Leonas čia neįžvelgė jokių biblinių užuominų. Visoje sesers kalboje jautei neviltį ir tuštumą ar kažką kita, visiškai neįvardijama, kas ją vertė kalbėti skubriau bei sutirštinti spalvas ne taip įtikinamai, kaip tai darė Leonas. Patrauklaus Leono gyvenimo neutralumas tobulai išblizgintas, jo lengvabūdiškumas apgaulingas, o sugebėjimas nutolti nuo problemų pasiektas nematomu sunkiu darbu ir per daugelį vidinių dramų. Visa tai buvo svetima jos patirčiai. Sesilija įsikibo jam į parankę ir stipriai suspaudė. Štai dar vienas Leono bruožas: švelnus ir žavingas draugijoje, jis turėjo atogrąžų kietmedžio tvirtumo raumenis, puikiai juntamus per švarką. O ji visame kame jautėsi švelni ir perregima. Jis meiliai pažvelgė į ją.