Иэн Макьюэн - Atpirkimas

— Galvoja apie tai visą laiką ?

Brioni linktelėjo galvą ir nusuko žvilgsnį į šalį, lyg mėgindama geriau suvokti tragedijos mastą. Iš savo pusseserės ji galėjo pasimokyti subtilesnių išraiškos gudrybių. Lola dabar jau pati uždėjo guodžiančią ranką ant Brioni pečių.

— Tai baisu. Suprantu tavo išgyvenimą. Tas žmogus yra maniakas.

Maniakas. Šis žodis skambėjo pakankamai subtiliai ir priminė medicininę diagnozę. Šitiek metų ji jį pažinojo, ir štai kas, pasirodo, visą tą laiką buvo Robis. Ją mažą jis mėgdavo nešioti ant nugaros ir apsimesti, kad yra pabaisa. Daug kartų buvo pasilikusi viena su juo prie baseino, kur vieną vasarą jis ją mokė laikytis vandenyje stačią ir plaukti brasu. Dabar, kai jo būsena buvo įvardyta, Brioni pajuto šiokį tokį nusiraminimą, nors epizodas prie fontano atrodė dar mįslingesnis. Tačiau ji jau buvo apsisprendusi nepasakoti Lolai tos istorijos, įtardama, kad jos paaiškinimas yra gana paprastas ir geriau Lolai nedemonstruoti savo nepatyrimo ir neišmanymo.

— Ką tavo sesuo ketina daryti?

— Kol kas, tiesą sakant, nežinau. — Ji vėlgi nepaminėjo, kad savo susitikimo su Sesilija akis į akį vengia ir laukia su baime.

— Tu žinai, dar vakar aš pagalvojau, kad jis yra tikras pabaisa, kai išgirdau, kaip prie baseino šaukia ant dvynukų.

Brioni taip pat stengėsi prisiminti panašių epizodų, kuriuose atsispindėtų manijos simptomai. Kai to padaryti nepavyko, ji pasakė:

— Jis visuomet apsimetinėjo esąs gana malonus. Jis metų metus mus apgaudinėjo.

Temos pakeitimas padarė savo, nes Lolos veido sritis aplink akis, iki šiol paraudusi nuo ašarų, vėl pasidarė blyški bei strazdanota, ir pusseserė vėl priminė buvusiąją save. Ji paėmė Brioni už rankos.

— Aš manau, apie tai turi žinoti policija.

Kaimo konsteblis buvo geraširdiškas vyriškis išpuoselėtais ūsais. Jo žmona laikė vištas ir dviračiu išvežiodavo savo klientams šviežius kiaušinius. Paskaityti jam laiško turinį ir žodį, netgi pasakant jį iš kito galo, Brioni buvo neįveikiamas uždavinys. Ji jau norėjo ištraukti ranką iš Lolos rankos, bet ši tvirčiau suspaudė pirštus ir, atrodo, skaityte skaitė jaunesniosios pusseserės mintis.

— Mums tereikia jiems parodyti tą laišką.

— Ji gali nesutikti tai padaryti.

— Galiu lažintis, kad sutiks. Maniakai gali savo taikiniu pasirinkti bet ką. — Lola staiga susimąstė ir, atrodo, pasiryžo pasakyti pusseserei šį tą naujo. Tačiau apsigalvojusi pašoko ir, nutvėrusi Brioni plaukų šepetį, ėmė priešais veidrodį paskubomis šukuotis plaukus. Tą akimirką pasigirdo ponios Teilis balsas, kviečiantis jas abi žemyn, į svetainę. Lola staiga susierzino, ir Brioni nusprendė, kad šie staigūs nuotaikos pokyčiai išprovokuoti pastarojo sukrėtimo.

— Beviltiška. Aš nė trupučio nepasiruošusi, — pasakė ji, vėl būdama netoli ašarų. — Dar net nepradėjau tvarkytis veido.

— Aš einu žemyn viena, — nuramino ją Brioni. — Pasakysiu jiems, kad tu netrukus ateisi.

Tačiau Lola jau ėjo pro kambario duris ir, atrodo, jos nė negirdėjo.

Baigusi šukuotis, Brioni dar kurį laiką pasiliko stovėti prie veidrodžio, stebeilydama į savo veidą ir galvodama, ką reikėtų jame padailinti pasitelkiant makiažą, kurio, ji žinojo, vieną dieną teks imtis. Dar viena užsiėmimo sritis, pareikalausianti jos laiko dalies. Bent jau neturi strazdanų, kurias reikėtų prislopinti ar užmaskuoti, ir tai neabejotinai sutaupys laiko ir darbo. Kažkada, kai turėjo dešimt metų, nusprendė, kad lūpų dažai jos išvaizdą daro klounišką. Šią mintį dabar reikėtų patikrinti. Tačiau ne šiuo metu, kai yra tiek daug kitų svarstytinų dalykų. Brioni priėjo prie savo darbo stalo ir užsigalvojusi pasiėmė parkerį.

Rašyti dabar buvo beviltiška — aplinkui ją sukasi per daug galingų ir chaotiškų jėgų verpetas, o vienos dienos įvykiai sugebėjo sutelkti ir pakeisti visa tai, kas įvyko anksčiau. „Gyveno kartą sena dama, kuri prarijo musę.“ Ji svarstė, ar, ryždamasi pasitikėti savo pussesere, nebus padariusi baisios klaidos — Sesilijai vargu ar patiks, jei neprognozuojamoji Lola išpliurps jai Brioni paslaptį apie Robio laiškelį. Toliau, argi įmanoma dabar nusileisti žemyn į svetainę ir sėsti už vieno stalo su maniaku? Jei jį areštuotų policija, jai, Brioni, gali tekti viešai liudyti teisme ir žodį pasakyti balsu.

Ji nenoriai paliko savo kambarį ir lėtai nužingsniavo prietemoje skendinčiu gobelenais išmuštu koridoriumi prie laiptinės, kurios laiptų aikštelėje sustojo ir įsiklausė. Balsai svetainėje buvo tylūs — štai kalba jos motina, štai ponas Maršalas, štai dvynukai persimeta tarpusavyje keliomis frazėmis. Negirdėti nei Sesilijos, nei maniako balso.

Nenoriai leisdamasi žemyn, Brioni jautė, kaip greitėja jos pulsas. Jos gyvenimas nuo šios dienos jau nebėra paprastas. Dar prieš tris dienas paskubomis baigė rašyti „Arabelos kančias“ ir laukė atvykstančių pusbrolių su pussesere. Ji norėjo, kad viskas pasikeistų, ir štai — pasikeitė. Tačiau ne į gerąją pusę, ir dar gali būti daug blogiau. Nulipusi kelias pakopas, vėl sustojo aikštelėje ir dar kartą permąstė savo veiksmus: laikysis atokiai nuo savo permainingosios pusseserės, netgi stengsis nežiūrėti jai į akis. Ji nenori įsitraukti į slaptą žaidimą, lygiai taip pat ir sukelti sprogimą. Prie Sesilijos, kurią nūnai jautė turinti saugoti, prisiartinti ji ir nedrįs. Robio, be abejo, jai reikia saugotis vien jau savisaugos sumetimais. Motina dėl savo nervingumo vargu ar galės jai būti rimta pagalbininkė. Šalia jos racionaliai mąstyti ir elgtis neįmanoma. Reikia ieškoti sąjungos su dvynukais — šie galėtų tapti jos atrama. Ji bus netoli jų ir juos prižiūrės. Tos vasaros vaišės visuomet prasideda taip vėlai — dabar jau po dešimtos — ir berniukai bus pavargę. Arba ji stengsis bendrauti su ponu Maršalu ir klausinės apie jo saldainius — kas juos sugalvojo, kaip jie gaminami. Tai buvo bailio planas, bet greitosiomis negalėjo sugalvoti jokio kito. Prisikviesti policijos konsteblį Vokinsą iš kaimo šiuo metu vargu ar tinkamas momentas.

Ji toliau leidosi laiptais žemyn. Dabar pagalvojo, kad galėtų Lolai pasiūlyti apsivilkti suknelę su rankovėmis, kurios pridengtų nubrozdinimą ant žasto. Tačiau šviežių prisiminimų pažadinimas gali paskatinti Lolą vėl pulti į ašaras. Be to, ir atkalbėti ją nuo šios glaudžiai prigludusios suknelės gali nepavykti. Tiktai noras, kad atrodytų suaugusi, ir gali skatinti taikstytis su tokiais nepatogumais kaip ankšta suknelė. Ir ji pati kartkartėmis ima jausti poreikį dėl išvaizdos aukoti patogumą. Nubrozdinimas buvo ant Lolos žasto, bet ir Brioni jautėsi už jį atsakinga, kaip ir už viską, kas dar gali įvykti. Kai namuose būna tėvas, visas gyvenimas sukasi apie aiškią ir tvirtą ašį. Tėvas nieko neorganizuodavo, jis nevaikščiodavo po valdas, rūpindamasis namiškių ir darbininkų reikalais, netgi retai kada dalydavo paliepimus ir nurodymus — didžiąją laiko dalį jis prasėdėdavo bibliotekoje. Tačiau pats jo buvimas garantuodavo tvarką ir sukurdavo laisvo bei spontaniško vyksmo atmosferą. Kai tėvas būdavo namie, ilgas motinos lindėjimas savo miegamajame niekam nekeldavo neapibrėžtumo nei įtampos. Visi žinojo, jog tėvas yra apačioje, bibliotekoje, su knyga rankose. Kai jis atsisėsdavo už stalo valgomajame, ramus, maloniai besišypsantis ir tvirtas, visi virtuvės barniai tapdavo niekuo daugiau nei šypsenos vertu pasižodžiavimu. Tačiau jam nesant, menkučiai nesutarimai neretai atrodo kaip tragedija. Jis žinodavo daug reikalingų ir praktiškų dalykų, o jei ko neišmanydavo, žinodavo bent jau tai, kaip ir kur su tuo susipažinti. Pasikvietęs Brioni į biblioteką, jis neretai paprašydavo surasti kokią nors knygą. Jei jis nebūtų, kaip jis save vadino, Ministerijos ir Galimų Pasekmių Planavimo Sistemos tarnas, jeigu dabar sėdėtų namie ir vadovautų vaišėms, vestų pokalbį, siuntinėtų Hardmaną į rūsį atnešti vyno, spręstų, kada ir ką daryti, jos lėtai žingsniuojančių kojų neslėgtų tokie sunkūs švininiai svarsčiai.