Иэн Макьюэн - Atpirkimas

— Kaip sakai, ar sužalsime rytoj teniso partiją?

Robis pastebėjo, kad nuo Maršalo akies kampučio lygiagrečiai nosiai yra kokių dviejų colių ilgio įbrėžimas, dar labiau išryškindamas tą faktą, kad visi šio žmogaus veido bruožai sutelkti apie akis. Apskritai jo išvaizda buvo absurdiška — tuščias masyvaus smakro plotas didesnis nei suraukta kakta su pernelyg žema plaukų linija. Iš mandagumo Robis taip pat patraukė savo kėdę atgal, bet, netgi kamuojamas savo rūpesčių, išgirdęs Maršalo klausimą, krūptelėjo iš netikėtumo. Kam jau kam, o Maršalui tikrai nederėjo pačioje vakarienės pradžioje nusigręžti nuo šeimininkės ir pradėti privatų pokalbį.

— Manau, kad taip, — sausai atsakė jis. Tuomet, norėdamas pakreipti kalbą bendresne linkme, pusiau retoriškai paklausė: — Ar Anglijoje kada nors buvo dar karščiau?

Traukdamasis į šalį nuo alsuojančio Sesilijos kūno karščio ir vengdamas akimis susitikti su veriančiu Brioni žvilgsniu, savo klausimą jis baigė pažvelgdamas įstrižai kairėn į baimingas Pjero akis. Berniukas žioptelėjo ir krūptelėjo, tarytum užkluptas netikėto mokytojo klausimo per istorijos, o gal geografijos ar tiksliųjų mokslų pamoką.

Brioni pasilenkė per Džeksoną ir palietė Pjero petį, nė akimirką nenuleisdama akių nuo Robio.

— Nekreipk į jį dėmesio, — įsakmiai sušnabždėjo. — Tu neprivalai jam atsakinėti, — užbaigė jau švelnesniu balsu.

Emilija prašneko iš už savojo stalo galo.

— Brioni, tai buvo visiškai mandagi pastaba apie orą. Arba tučtuojau atsiprašyk, arba eik nuo stalo į savo kambarį.

Kai ponia Teilis demonstruodavo savo autoritetą tuo metu, kai namuose nebūdavo vyro, vaikai jausdavo pareigą garantuoti, kad jos autoriteto būtų nedelsiant paisoma. Brioni, kuri nesiruošė palikti savo sesers be priežiūros, palenkė galvą ir pasakė staltiesei:

— Aš labai atsiprašau. Apgailestauju, kad taip pasakiau.

Uždengti sidabriniai ir atviri išblukusio kiniško porceliano padėklai su keptomis bulvėmis ir bulvių mišraine, burokėliais, briuseliniais kopūstais bei riebiame padaže mirkstančiomis salotomis buvo dalijami į kairę ir į dešinę, mėginant mandagiai paslėpti apetito stoką.

— Senis nebus labai patenkintas, — pasakė Leonas, galiausiai atsistojęs. — Tai 1921-ųjų Barsakas1, bet butelis, deja, jau atkimštas. — Jis pirmiausia pripylė motinos stiklą, tuomet sesers, paskui Maršalo, o sustojęs prie Robio, pridūrė: — Tebus tai gera vaistų dozė būsimam geram daktarui. Norėčiau daugiau išgirsti apie šį naują planą.

Tačiau atsakymo jis nelaukė ir, eidamas atgal į savo vietą, pasakė:

— Aš myliu karščio apimtą Angliją. Tuomet ji tampa kitokia šalimi. Visos taisyklės tuomet pasikeičia.

Emilija Teilis pakėlė savo peilį ir šakutę, visi jai įkandin padarė tą patį.

— Nesąmonė, — pareiškė Polas Maršalas. — Paminėk nors vieną taisyklę, kuri pasikeičia.

— Gerai. Antai klube vienintelė vieta, kur leidžiama nusivilkti švarką, yra biliardo kambarys. Tačiau jei temperatūra daugiau nei devyniasdešimt laipsnių pagal Farenheitą, kitą dieną švarkus leidžiama nusivilkti ir antrajame aukšte esančiame bare.

— Kitą dieną! Tikrai savotiška šalis.

— Tu žinai, ką aš noriu pasakyti. Žmonės labiau atsipalaiduoja. Pora dienų kaitros, ir mes tampame italais. Praėjusią savaitę Šarlotės gatvėje žmonės valgė pavakarius pasitiesę kilimėlius tiesiog ant šaligatvio.

— Mano tėvai visuomet buvo įsitikinę, — įsiterpė Emilija, — kad karštas oras liberalizuoja jaunų žmonių moralės principus. Mažiau drabužių sluoksnių, tūkstantį kartų daugiau vietų pasimatymams. Gyvenimas vyksta anapus durų, anapus kontrolės. Jūsų senelei dėl to vasara būdavo pats sunkiausias metų laikas. Ji sugalvodavo tūkstančius priežasčių, kaip mane ir mano seseris išlaikyti namuose.

— Ką gi, — pasakė Leonas, — ką tu apie tai manai, sese? Ar šiandien iš tiesų elgeisi blogiau nei paprastai?

Visų akys nukrypo į Sesiliją, ir geraširdiškas brolio pajuokavimas kaip basliu tvojo į paširdžius.

— Viešpatie, tu visa išraudusi. Matyt, atsakymas yra teigiamas.

— Tiesą sakant... — buvo beprašnekąs Robis, jausdamas, kad turi ją užstoti. Tačiau Sesilija jį nutraukė.

— Aš paprasčiausiai labai sukaitusi, štai ir viskas. O atsakymas tikrai yra teigiamas. Aš elgiausi labai blogai. Prieš Emilijos valią ją įtikinau, kad tavo garbei, nepaisant tvankaus oro, būtų iškeptas kepsnys. Dabar tu kapstaisi po bulvių salotas, o mes, visi likusieji, kankinamės čia dėl tavęs. Paduok jam daržovių padėklą, Brioni, gal jis nutils.

Robiui pasirodė, kad Sesilijos balse jis išgirdo virpesį.

— Mano mieloji sesutė kaip visuomet puikios formos, — pasakė Leonas.

— Esi pasodintas į savo vietą, — kyštelėjo trigrašį Maršalas.

— Geriau jau būčiau pasirinkęs mažesnį taikinį, — nusišypsojo Leonas prie jo priėjusiai Brioni. — O tu ar padarei šiandien ką nederama, kas galėtų būti susiję su šiuo baisiu karščiu? Ar sulaužei kokias nors įsigalėjusias elgesio taisykles? Būk gera, pasakyk mums, jog taip, — jis paėmė jos ranką lyg maldaudamas išmaldos, bet sesuo ją atitraukė.

Ji dar vaikas, pagalvojo Robis, neatmesdamas galimybės, kad mergaitė bus perskaičiusi laišką, o tai galėjo jai sudaryti gan savotišką ir iškreiptą įspūdį apie tai, ką ji tarėsi nutraukusi bibliotekoje. Stebėdamas mergaitę iš arti, jis matė, kaip ji stengiasi išlošti laiko, kaip išsitraukusi nosinaitę ja nubraukia lūpas. Tačiau nejautė jokios ypatingos baimės. Kas turi įvykti, tas teįvyksta. Vakarienė, kad ir kokia ji būtų kankinanti, netruks amžinai, ir jis šį vakarą dar suras būdą susitikti su Sesilija. Jiedu kartu išgyvens šį naują jų gyvenimą pakeitusį faktą ir viską pradės iš pradžių. Ties šia mintimi jam sugniaužė paširdžius. Visa, kas vyko iki šiol, yra miglose paskendę menkniekiai. Dabar jis nieko nebebijo. Pakėlęs taurę, sriūbtelėjo didelį gurkšnį šiltoko saldaus vyno ir atsidavė laukimo nuotaikai.

— Kad ir kaip nuobodžiai skambėtų, bet aš šiandien nepadariau nieko bloga ir netinkama, — pagaliau atšovė Brioni.

Robis pagalvojo, kad nepakankamai įvertino mergaitės intelektą. Akcentas jos sakinyje negalėjo būti skirtas niekam daugiau kaip tiktai jam ir jos seseriai.

Čia staiga įsiterpė šalia jos alkūnės sėdintis Džeksonas.

— Ne, padarei. Tu atsisakei sumanymo organizuoti spektaklį. Mes norėjome jame dalyvauti. — Berniukas apžvelgė stalą, o jo žaliose akyse atsispindėjo nuoskauda. — Ir tu pati sakei, kad nori, jog mes jame vaidintume.

Jo brolis linktelėjo galva.

— Taip. Tu norėjai, kad mes vaidintume tame spektaklyje. — Jiedu abu labai gerai žinojo, jog niekas negali pamatuoti jų nusivylimo tikrumo.

— Na štai, matote, — pasakė Leonas. — Karštakošiškas Brioni nepastovumas. Jei diena būtų buvusi vėsesnė, dabar bibliotekoje mes mėgautumės spektaklio premjera.

Šie neužgaulūs papokštavimai, kurie buvo kur kas geriau nei tyla, leido Robiui pasislėpti po linksmo jaudulio kauke. Kairiąja ranka Sesilija buvo parėmusi smilkinį tikriausiai tam, kad jis negalėtų stebėti jos iš šalies. Apsimesdamas, jog klausosi Leono, kuris dabar smulkiai pasakojo apie tai, kaip karalius pažvelgė į jį Vest Endo teatre, Robis galėjo nekliudomas mėgautis apnuoginta Sesilijos ranka bei petimi ir įsivaizdavo, jog savo oda ji jaučia jo alsavimą — ši mintis jį patį gerokai jaudino. Ant jos peties matyti nedidelė duobutė kaule ar tarp dviejų kaulų, kurios pakraščiu driekėsi švelni šešėlio juostelė. Jo liežuvis greitai palies šį švelnų ovalą ir jo aprėmintą įdubą. Vaikino susijaudinimas beveik prilygo skausmui, kurį dar aštrino keisti aplinkybių prieštaringumai: ji jam yra artima beveik kaip sesuo, bet kartu ir egzotiška kaip mylimoji, jis ją pažįsta nuo vaikystės, bet tuo pat metu beveik nieko apie ją nežino. Ji ir neišraiškinga, ir nuostabi. Šios merginos taip lengvai neišmuši iš vėžių — kaip lengvai ji apsigynė nuo savo brolio „kabliukų“! — tačiau prieš dvidešimt minučių ji buvo apsipylusi ašaromis. Jo kvailas laiškas ją išgąsdino, bet sykiu ir atvėrė. Jis dėl jo apgailestavo, bet sykiu ir džiūgavo dėl savo klaidos. Greitai jie vėl bus abu kartu vieni du, ir tai atvers dar daugiau prieštaravimų — dvasinis pakilimas ir juslinis malonumas, abipusis troškimas ir baimė dėl savo neapgalvotų veiksmų, abipusė baiminga pagarba ir nekantravimas pradėti meilės žaidimą. Kuriame nors iš nenaudojamų kambarių trečiajame aukšte, o gal kur nors toli nuo namų, po medžiais prie upės. Kur? Ponios Teilis motina nėra kvaila anei akla. Tiktai lauke. Jiedu apsigaubs aksomine nakties tamsa ir viską pradės iš naujo. Ir tai buvo jau ne fantazija, tai realybė, jo pati artimiausia ateitis, kaip trokštama, taip neišvengiama. Robiui dingtelėjo į galvą jo paties lūpomis kadaise išsakyta mintis, kai koledžo pievelėje surengtame spektaklyje vaidino Malvolio: „tarp manęs ir mano svajonių nėra nė mažiausio tarpelio“.