Иэн Макьюэн - Atpirkimas

— Aš žinau. Žinau tai puikiai. Bet kodėl tu verki? Ar yra dar kas nors daugiau?

Jis galvojo, kad Si įvardys kokią nors neįveikiamą kliūtį, kurią jis, aišku, suvokė kaip tarp jųdviejų stovintį kitą žmogų, bet ji jo klausimo nesuprato. Netgi nežinojo, ką jam atsakyti, ir žiūrėjo visiškai suglumusi. Kodėl ji verkia? Nuo ko gi pradėti aiškinti, kai tiek daug ir įvairių emocijų laiko ją savo glėbyje? Jis jautė, kad šis klausimas yra netinkamas ir ne vietoje, tad karštligiškai galvojo, kaip ištaisyti savo klaidą. Abu sutrikę žvelgė vienas į kitą, nesugebėdami pratarti nė žodžio ir jausdami, kad juos staiga susieję subtilūs saitai gali nutrūkti. Tai, kad jie buvo draugai nuo vaikystės, dabar tapo kliūtimi — jiedu abu bodėjosi savo buvusiųjų „aš“ ir ankstesniųjų santykių. Jų draugystė pastaraisiais metais buvo nebe tokia tvirta ir netgi kupina tam tikrų suvaržymų bei apribojimų, bet vis dėlto tai buvo draugystė, ir dabar reikėjo peržengti jos ribas, iš naujo tampant nepažįstamaisiais, šįsyk kitoje gyvenimo srityje. Tam būtina abiem iki galo atskleisti savo ketinimus, o kaip tik tuo momentu žodžiai juos, atrodo, beviltiškai apleido.

Robis uždėjo rankas jai ant pečių, delnais pajusdamas vėsią odą. Veidams artėjant vienam prie kito, jis jautė gana stiprią įtampą ir nebuvo tikras, ar ji pasipurčiusi neišsiverš iš jo glėbio, o gal, kaip kino filmuose, laisvąja ranka skels antausį. Priglaudęs prie jos lūpų savąsias, pajuto lūpų dažų ir druskos skonį. Akimirką atitraukė lūpas vienas nuo kito, o paskui vėl priglaudė, šįsyk jau su didesniu pasitikėjimu. Pagaliau įsidrąsinę jie prasižiojo ir sulietė liežuvių galiukus, tuomet iš Si krūtinės išsiveržė gilus, atsipalaidavimo kupinas atodūsis, kuris, kaip jis vėliau suprato, ženklino jos vidinę permainą. Iki šios akimirkos matyti nuo vaikystės pažįstamą veidą taip arti savojo jai regėjosi kaip kažkas keista, netgi absurdiška. Jautėsi taip, tarytum šalimais stovėtų jie patys vaikystėje — apstulbę ir suglumę. Tačiau liežuvių, to gyvo, jautraus ir slidaus raumens kontaktas bei jo pažadintas jos atodūsis viską pakeitė. Tas garsas, atrodo, į jį įsiskverbė, persmelkė nuo galvos iki kojų pirštų galiukų ir atvėrė jo kūną. Robis tarsi išlipo iš savęs paties ir dabar jau bučiavo ją laisvai ir nevaržomai. Jo „aš“ dabar tapo nuasmenintas, beveik abstrakcija. Jos atodūsyje buvo geidulingų gaidelių, kurios ir jam sužadino geidulį. Tvirtai įspraudė ją į kampą tarp knygų lentynų. Jiedu dabar jau aistringai bučiavosi, ir ji traukė jį prie savęs, slystančiais pirštais kabindamasi į juosmenį ir atlapus. Jie visaip sukiojo galvas ir glaudė jas vieną prie kitos, o bučiniai pamažu perėjo į aistringą kandžiojimąsi. Ji krimstelėjo jam į skruostą, ir ne taip jau nekaltai. Robis atsitraukė atgal, tuomet vėl sugrįžo, ir ji vėl gan smarkiai krimstelėjo jam, šįsyk į apatinę lūpą. Jis bučiavo jai kaklą, spausdamas galvą į kampą tarp lentynų, o ji, suėmusi už plaukų, spaudė jo veidą žemyn, prie savo krūtų. Kelias akimirkas negrabiai paklaidžiojęs, jis surado lūpomis jos spenelį, mažą ir kietą, ir jį apžiojo. Merginos nugara staiga išsitiesė, per visą jos kūną perbėgo virpulys. Akimirką jam pasirodė, kad ji prarado sąmonę. Sesilijos rankos laikė apkabinusios jo galvą, o kai ji stipriau jį suspaudė, jis staiga kildamas prasiveržė pro jas aukštyn ir, iš susijaudinimo negalėdamas atgauti kvapo, prispaudė jos galvą sau prie krūtinės. Ji vėl jam krimstelėjo ir prisiglaudė prie jo švarko. Išgirdę, kaip į grindis skambtelėjo krisdama saga, tramdydami šypseną, jiedu nusuko galvas į šalį. Prasiveržęs juokas būtų sunaikinęs žaidimą. Si sukando jo spenelį. Pojūtis buvo nepakeliamas. Jis atvertė jos veidą aukštyn ir, prirėmęs krūtine, bučiavo jos akis, paskui liežuviu pravėrė lūpas. Iš jos krūtinės išsiveržė dar vienas atodūsis kaip bejėgiško pasidavimo apraiška.

Štai pagaliau jie yra nepažįstami, praeitis užmiršta. Nepažįstami netgi sau patiems, pamiršę, kas jie yra ir kur jie yra. Bibliotekos durys storos ir joks garsas iš išorės nepriminė nieko iš juos supančios tikrovės. Jie buvo anapus dabarties, laiko, be jokių praeities prisiminimų ar minčių apie ateitį. Nieko daugiau, tik visiško užsimiršimo pojūtis, džiaugsmingas jaudulys ir brinkimas, ir besitrinančių audinių garsas, ir garsas į medžiagą besitrinančios odos, jų rankoms ir kojoms galynėjantis geidulingose grumtynėse. Robio patirtis dar menka ir jis tik iš nuogirdų žinojo, kad jiedviem nebūtina atsigulti. O Sesilija, jei neskaičiuosime matytų filmų ir skaitytų romanų bei lyrinių poemų, apskritai šioje srityje neturėjo jokios patirties. Nepaisant to, jųdviejų nestebino tai, jog puikiai išmano vienas kito poreikius. Jie vėl bučiavosi, Si laikė rankomis surakinusi jo galvą. Ji lyžtelėjo jo ausį, paskui krimstelėjo ausies spenelį. Šie kandžiojimai jį sužadino ir suteikė nežaboto seksualinio įniršio. Suėmęs delnais jos sėdmenis, stipriai juos suspaudė ir truputį pasuko ją į šoną, ketindamas atsikeršydamas žaismingai pliaukštelėti delnu, bet tam nebuvo pakankamai vietos. Nenuleisdama akių nuo jo veido, mergina pritūpė ir nusiavė batelius. Paskui keletas nevikrių ir nemokšiškų judesių atsagstant sagas ir pasirenkant kojų bei rankų padėtį. Ji neturėjo jokios patirties, tad, netardamas nė žodžio, Robis padėjo jai atsistoti ant žemiausios lentynos. Abu elgėsi gana nemokšiškai, bet buvo per toli palikę savo „aš“, kad sutriktų ar išsigąstų. Pakeldamas aukštyn aptemptą šilkinę suknią, jis pagalvojo, kad jos netvirtumas atspindi panašią jo paties būseną. Tačiau ši situacija tegalėjo turėti vieną neišvengiamą atomazgą, ir jiems nebuvo kito pasirinkimo, kaip tik eiti jos link.

Paremta kampe jo svorio, ji vėl apjuosė rankomis jo kaklą ir, padėjusi alkūnes ant pečių, toliau bučiavo veidą. Pats momentas buvo lengvas. Jiedu abu sulaikė kvėpavimą, ir kai tai įvyko, ji greitai, neišleisdama nė garso, nusuko veidą į šalį — tai buvo viena iš stipriausios palaimos akimirkų. Dar arčiau, giliau, o tuomet keletą sekundžių viskas sustojo. Vietoj ekstazės siautulio įsivyravo visiška ramybė. Juos sustingdė ne pribloškiantis faktas, kad tikslas pasiektas, bet šiurpulį keliantis tarpusavio atspindžio pojūtis. Stovėjo vienas prieš kitą prietemoje, žvelgdami į vos vos matomas vienas kito akis, jausdami, kad nubyra į šalį visi abstraktumai. Be abejo, jų veiduose nebuvo nieko abstraktaus. Greisės ir Ernesto Turnerio sūnus, Emilijos ir Džeko Teiliso duktė, vaikystės draugai, universiteto bendramoksliai, apimti begalinio ramaus džiaugsmo, pasitinka esminį savo gyvenimo pokytį. Puikiai pažįstamo veido artumas abiem buvo nebe kažkas absurdiška, o nuostabu. Žvelgdamas į moterį, į merginą, kurią visados pažinojo, Robis manė, kad pokytis įvyko vien tik jame, ir tas pokytis buvo toks esminis, toks biologinis, kaip gimimas. Nieko tokio bent apytikriai svarbaus ar ypatingo jis dar niekados nebuvo patyręs. Tuo metu ji vėl žvelgė į jį, priblokšta savo pačios pasikeitimo pojūčio ir užkerėta grožio veido, kurį per dešimtmečių pažintį įprato ignoruoti. Sesilija sukuždėjo jo vardą kaip vaikas, pirmą kartą mėginantis tarti jam dar nepažįstamus garsus. Robis taip pat lėtai ištarė jos vardą, ir šis nuskambėjo kaip visiškai naujas žodis — skiemenys tie patys, bet prasmė visiškai kita. Pagaliau Robis ištarė tris paprasčiausius žodžius, kurių negali nupiginti joks prastas menas ar cinizmas. Ji lyg lėtas aidas juos pakartojo, švelniai pabrėždama antrąjį žodį, tarytum šiuos žodžius tardama pirmoji. Mergina nebuvo religinga, bet tiesiog neįmanoma nepagalvoti, kad kambaryje šalia jų stovi neregimas liudytojas ir kad šie žodžiai yra tarytum nematomo ir nesunaikinamo žodinio sandorio patvirtinimas.