Иэн Макьюэн - Atpirkimas

— Bet pažiūrėk, ką jie jai padarė. Apdraskė veidą ir apibrozdino riešus!

Visų akys automatiškai nukrypo į Lolą. Jos veido spalva tapo tamsesnė už strazdanas, todėl veido įdrėskiai buvo nebe tokie pastebimi.

— Ne taip jau baisiai atrodo, — pastebėjo Robis.

Brioni dėbtelėjo į jį. Emilija įsikišo:

— Mažų berniukų nagai aštrūs. Reikia tau paieškoti kokio nors antiseptinio tepalo.

Stengdamasi atrodyti šauniai, Lola pareiškė:

— Aš jau pasitepiau. Ir dabar jaučiuosi daug geriau.

Čia krenkštelėjęs įsiterpė Polas Maršalas.

— Pats viską mačiau — turėjau juos išskirti ir tuos vaikus nuo jos atplėšti. Turiu pasakyti, mane nustebino, kad maži berniukai sau leidžia taip elgtis. Jie atakavo ją visomis priemonėmis...

Emilija atsistojo, priėjo prie Lolos, paėmė jos rankas ir pakėlusi jas apžiūrėjo.

— Kokios tavo rankos! Čia ne tik riešai nubrozdinti. Tu apdraskyta iki pat alkūnių. Kaip jie sugebėjo tai padaryti?

— Nežinau, teta Emilija.

Ir vėl įsiterpė Maršalas, kuris, patraukęs savo kėdę atgal, pro Sesilijos ir Robio nugarą jaunutę merginą, žiūrinčią į jį ašarų sklidinomis akimis, padrąsino:

— Nėra čia nieko gėdinga. Tu elgeisi be galo drąsiai, bet paprasčiausiai buvo sunku išvengti jų nagų.

Lola iš paskutiniųjų laikėsi, kad nepravirktų. Emilija pasuko dukterėčią veidu į save ir paglostė jai galvą.

— Tu teisus, jie puikūs vaikinai, — pasakė Robiui Maršalas. — Tačiau manau, kad pastaruoju metu jau per daug įsisiautėjo.

Robiui pasirodė keista, — jei Lola taip smarkiai nukentėjo, kodėl gi Maršalas apie tai nė puse žodžio neprasitarė anksčiau, bet prie stalo dabar kilo tikras sambrūzdis ir niekam tokie klausimai nerūpėjo. Leonas šūktelėjo motinai:

— Gal man paskambinti gydytojui?

Sesilija taip pat pakilo nuo stalo. Robis palietė jos ranką, Si grįžtelėjo į jį ir pirmą kartą nuo išėjimo iš bibliotekos jų akys susitiko. Tačiau persimesti žodžiais nei užuominomis nebuvo laiko, ir ji nuskubėjo aplinkui stalą prie savo motinos, kuri dalijo nurodymus ir organizavo šaltą kompresą. Pasilenkusi virš dukterėčios galvos, Emilija murmėjo jai paguodžiančius žodžius. Maršalas tebesėdėjo savo vietoje ir pylėsi į stiklą vyno. Brioni taip pat atsistojo ir, tai padariusi, staiga suriko skardžiu mergaitišku balsu. Nuo Džeksono kėdės ji paėmė voką ir, rodydama jį visiems, iškėlė aukštyn.

— Laiškas!

Jau ruošėsi jį atplėšti. Robis negalėjo susilaikyti nepaklausęs:

— Kam jis skirtas?

— Čia parašyta: „Visiems“.

Lola išsivadavo iš savo tetos glėbio ir nusišluostė veidą nosinaite. Emilija netikėtai vėl rado jėgų parodyti valdingumą.

— Tu jo neatplėši. Tu padarysi, ką aš tau liepiu, ir atneši šį voką man.

Brioni išgirdo motinos balse metalines gaideles ir nuolankiai nutipeno aplink stalą su voku rankose. Emilija pasitraukė vieną žingsnį į šalį nuo Lolos ir, ištraukusi iš voko suliniuoto popieriaus lapą, pusbalsiu perskaitė kelias su gausybe gramatinių klaidų pakeverzotas eilutes.

Mes nusprendėme pabėgti iš čia , nes Lola ir Betė mūsų nekenčia ir mes norime važiuoti namo. Atleiskite už tai, kad paėmėme keletą vaisių. O dar nebuvo vaidinama pjesė.

Po tekstu — abiejų dvynukų vardai su įmantriais raidžių užraitymais.

Kai Emilija baigė skaityti, kurį laiką įsivyravo tyla. Lola atsistojo ir žengė porą žingsnių lango link, tuomet apsigalvojo ir nužingsniavo atgal prie stalo galo. Sutrikusi ji dirsčiojo tai į dešinę, tai į kairę, promurmiais kartodama ir kartodama:

— O, velnias... O, velnias...

Priėjęs Maršalas uždėjo delną jai ant rankos.

— Viskas bus gerai. Mes sutelksime keletą paieškos grupių ir juos bematant surasime.

— Be mažiausios abejonės, — pritarė jam Leonas. — Jie juk išėjo vos prieš keletą minučių.

Bet Lola nesiklausė ir, atrodo, kažkam pasiryžusi, drąsiai pasuko durų link.

— Mamytė mane užmuš, — pasakė ji.

Leonas mėgino ją sulaikyti paimdamas už peties, bet mergina išsilenkė jo rankos ir nėrė pro duris. Visi išgirdo, kaip ji bėga prieškambario mene laukujų durų link.

Leonas atsisuko į seserį.

— Si, mudu eisime kartu.

— Nėra mėnulio, — įsiterpė Maršalas. — Lauke tamsu, nors į akį durk.

Visiems būriu pajudėjus durų link, Emilija pasakė:

— Kažkas turėtų likti čia, ir tai galėčiau būti aš.

— Už rūsio durų yra prožektorių, — pasakė Sesilija.

— Manau, tu galėtum paskambinti konstebliui, — priminė motinai Leonas.

Robis paliko kambarį paskutinis ir, jo paties manymu, paskutinis prisitaikė prie naujos situacijos. Pirmoji jo mintis, neapleidusi ir išėjus į sąlyginai vėsesnį koridorių, buvo ta, kad jis paprasčiausiai apgautas. Negalėjo patikėti, kad dvynukams gresia rimtas pavojus. Išsigandę karvių, jie bemat parskuostų atgal. Virš namo tvyrančios nakties platybė, tamsoje dūluojantys medžiai, jaukios nišos po jų šakomis, vėsi ką tik nupjauta veja — viskas, viskas buvo sumanyta ir skirta tik jiedviem su Sesilija. Visa tai laukė jų, tai turėjo, buvo pasiruošę tarnauti jiems. Rytojus ar bet kuri kita diena po šios tokia nebebus. Tačiau namas staiga šliūkštelėjo visą savo žmogišką turinį į tą palaimingą naktį, kuri dabar priklausė ne jiems, o visai tai keistai, pusiau komiškai žmonių maišalynei. Jie čia slampinės valandų valandas, šūkaus ir mojuos prožektoriais, dvynukai galiausiai bus surasti pavargę ir purvini, Lola nuraminta, ir, visiems pasveikinus vienas kitą su sėkminga operacija bei išgėrus po taurę ta proga, vakarėlis bus baigtas. Per keletą dienų ar netgi valandų tai taps linksma istorija, prisimenama per įvairius giminės suėjimus: „tai ta naktis, kai dvynukai bandė pabėgti iš dvaro“.

Kai jis pasiekė išėjimą, paieškos grupės jau tolo kiekviena savo kryptimi. Sesilija žingsniavo susikibusi už parankių su broliu. Grįžtelėjusi atgal ir išvydusi jį stovintį tarpduryje, ji gūžtelėjo pečiais, akivaizdžiai norėdama pasakyti — dabar nieko negalime pakeisti. Jam dar nespėjus pasiųsti jai jokio gesto, išreiškiančio meilę ir susitaikymą su esama padėtimi, mergina nusisuko, ir jiedu su broliu nužygiavo į tamsą, tarpais šūkaudami berniukų vardus. Maršalas jau nuėjęs toliau — jis žingsniavo tolyn pagrindiniu įvažiavimo keliu ir jo buvimo vietą ženklino tik švytuojanti prožektoriaus skleidžiamos šviesos dėmė. Lolos apskritai niekur nebuvo matyti. Brioni ėjo ratu aplinkui namą. Ji, be abejo, nenorės būti vienoje draugijoje su Robiu, ir tai jam teikė šiokį tokį palengvėjimą, nes jau buvo nusprendęs: jeigu negali būti su Sesilija, jei neįmanoma turėti jos šalia savęs, tuomet ir jis, kaip Brioni, eis ieškoti berniukų vienas. Šis sprendimas, kaip vėliau daugelį kartų pripažins, iš esmės pakeitė jo gyvenimą. 12

Nors ir elegantiškas buvo senasis Adamo3 stiliaus pastatas, nors ir puikiai kadaise derėjo su parku, jo sienos tikrai negalėjo būti tokios tvirtos ir masyvios kaip šio jį pakeitusio ištaigingo statinio, ir jo kambariuose niekuomet netvyrojo tokia tyla kaip ta, kuri nūnai užvaldė Teilisų namus. Emilija juste juto jos alsavimą, kai, uždariusi pagrindinio įėjimo duris, apsisuko grįžti koridoriumi atgal. Ji spėjo, kad Betė su pagalbininkais virtuvėje dar tebevalgo desertą ir nežino, jog svetainė jau ištuštėjusi. Niekur negirdėti nė garso. Sienos, apmušalai, solidus beveik naujų interjero detalių masyvumas, didingi židinių statramsčiai, milžiniški naujo šviesaus marmuro židiniai žadino ar bent jau turėjo žadinti asociacijas su viduramžių laikais ir jų vienišomis didingomis pilimis, kur ne kur išsibarsčiusiomis neįžengiamų girių apsuptyje. Uošvis, jos manymu, siekė sukurti solidžią ir puoselėjamas giminės tradicijas atspindinčią aplinką. Žmogus, kuris visą gyvenimą praleido konstruodamas geležines spynas ir užraktus, žinojo privatumo vertę. Į pastato vidų iš išorės negalėjo prasiskverbti jokie garsai. Netgi buitiniai vidaus garsai čia prislopinti, o kartais kaži kaip tapdavo ir visiškai negirdimi.