Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Emilija atsiduso, menkai tegirdėdama savo pačios atodūsį, patylėjo, paskui atsiduso dar kartą. Ji stovėjo prie pusapvalio kaltinės geležies stalelio palei bibliotekos duris ir laikė ranką uždėjusi ant telefono aparato ragelio. Kad susisiektų su policijos konstebliu Vokinsu, turės visų pirma pasikalbėti su jo žmona, plepia moterimi, mėgstančia taukšti apie kiaušinius ir panašius dalykus — viščiukų lesalo kainas, lapes, šiuolaikinių popierinių maišelių nepatvarumą. Jos vyras nemėgdavo demonstruoti solidumo, kurio būtų galima tikėtis iš policininko. Jis teikė pirmenybę nuoširdžiam bendravimui ir mėgdavo nuolat kartoti visokias savaime suprantamas banalybes, kurias pateikdavo dusliu balsu iš savo kietai susagstytos krūtinės kaip gyvenimo sunkumuose suvoktą išmintį: tinginio rankomis dirba velnias, vienas supuvęs obuolys supūdo visą pintinę ir t.t. Kaime sklandė gandai, kad, prieš tapdamas policininku ir užsiaugindamas ūsus, jis buvo profsąjungų veikėjas. Kažkas prisiminė Didžiojo Streiko dienomis jį matęs traukiniu gabenant satyrines brošiūras.

Beje, kokios pagalbos ji galėtų pageidauti iš kaimo konsteblio? Kol jis jai išaiškins, kad berniukai yra berniukai ir kol pakels iš lovų pustuzinį vietinių vyrų, praeis gera valanda, ir vaikai tikriausiai jau bus sugrįžę patys, įbauginti begalinės tamsos ir naktinio pasaulio didybės. Iš esmės jos galvoje sukosi ne tiek berniukai, kiek jų motina, jos sesuo, tiksliau — jos įsikūnijimas trapiame Lolos kūne. Kai Emilija prie vaišių stalo guodė Lolą, ją stebino keistas jos pačios apmaudas. Ir kuo labiau jis stiprėjo, tuo didesnį sambrūzdį ji kėlė prie Lolos, mėgindama šį apmaudą nuslėpti. Apdraskyto mergaitės veido neįmanoma užmaskuoti, o rankų nubrozdinimai apskritai šokiruojantys, įvertinus faktą, kad tai padarė maži berniukai. Tačiau Emiliją veikė senas nesutarimas su seserimi Hermiona. Ji dabar įsivaizdavo guodžianti ir prie krūtinės spaudžianti būtent ją — Hermioną, skandalistę, teatrališkos vaidybos meistrę. Kaip visuomet, kuo labiau Emilija kunkuliavo pykčiu, tuo darėsi atidesnė. Ir kai vargšelė Brioni surado berniukų laišką, būtent tas pats priešiškumas privertė Emiliją įsikišti su jai nebūdingu kietumu. Gal tai ir nesąžininga, bet vaizduotėje iškilusi scena, kaip jos duktė ar kiekviena už ją jaunesnė mergina demonstratyviai lėtai atplėšia voką, tuo dar padidindama tvyrančią įtampą, ir balsu perskaito tekstą visiems susirinkusiems, paversdama save visos dramos centru, išprovokavo senus prisiminimus ir nemalonias mintis.

Hermiona vaikystėje elgdavosi gerokai iššaukiamai, demonstruodama save, visur kišdamasi ir be jokios priežasties keldama sumaištį, todėl tylenė vyresnioji sesuo ją laikė kvaila pamaiva. Šį jos bruožą, beje, nemažai skatino kai kurie suaugusieji. Į galvą toptelėjo vienas nepamirštamas atsitikimas. Kartą vienuolikametė Emilija, įvarydama siaubo svečiams, įlėkė į svetainę pro uždarytą prancūzišką langą ir taip susižalojo ranką, kad pasipylusio kraujo purslai aptaškė šalimais sėdėjusios mergaitės balto muslino suknelę. Tačiau visų dėmesį savo nežmonišku spiegimu užvaldė ne ji, o būtent devynmetė Hermiona. Kol Emilija sofos šešėlyje apkvaitusi gulėjo ant grindų, o dėdė medikas vyniojo jai ant rankos sudėtingą tvarstį, geras tuzinas giminaičių uoliai guodė ir ramino jos seserį. Taigi dabar Hermiona Paryžiuje, išdykauja sau su vyriškiu, kuris dirba telegrafe, o ji, Emilija, priversta rūpintis jos vaikais. Plus ea change 4 , pasakytų šiuo atveju konsteblis Vokinsas.

Ir Lola elgiasi taip pat, kaip ir jos motina. Kai tik laiškas buvo perskaitytas, savo dramatišku išėjimu ji bemat užtemdė savo bėglius brolius. Mamytė mane užmuš, tik pagalvokite. Tačiau juk ne kas kita, kaip mamytės dvasia kalbėjo jos lūpomis. Kai dvynukai bus sugrąžinti atgal, žinoma, teks ieškoti pačios Lolos. Saistoma geležinio savimeilės principo, ji stengsis ištūnoti tamsoje kuo ilgiau, apsigaubusi kokia nors pramanytos istorijos versija, kad visuotinis palengvėjimas, jai pagaliau atsiradus, nustelbtų palengvėjimą suradus dvynukus ir visas dėmesys tektų jai. Tą popietę, kai nė nekrustelėdama gulėjo savo kambario prietemoje, Emilija spėjo, kad būtent Lola sąmoningai sužlugdė Brioni pjesę. Įtarimą sustiprino įstrižai, su akivaizdžiu įniršiu nuplėšta pusė ant molberto pritvirtinto reklaminio plakato. Gulėdama lovoje, Emilija teisingai nuspėjo, kad Brioni subjurusia nuotaika bastosi kažkur po apylinkes. Kokia vis dėlto Lola panaši į Hermioną, kaip ji moka sausa išlaviruoti iš situacijos, kurią pati ir sukelia, sunarpliodama kitiems reikalus ir sugadindama nuotaiką.

Emilija neryžtingai stoviniavo prieškambario menėje, nenorėdama eiti nė į vieną kambarį ir ausimis mėgindama pagauti nors menkiausią balsą iš lauko. Tačiau, atvirai pasakius, ji pajuto palengvėjimą, jog, kurį laiką paklausiusi, taip nieko ir neišgirdo. Ši drama išpūsta iš nieko, paprasčiausiai pora berniukų kažkur pasislėpė. Tai, kas vyko, buvo jai primestas Hermionos gyvenimo stilius. Jaudintis dėl dvynukų nebuvo jokios priežasties. Tikrai neįtikėtina, jog jie imtų ir nukaktų iki upės. Aišku, pasibastę po apylinkes, nuvargs ir grįš namo. Tarp storų sienų tvyranti tyla spengė jai ausyse, ir šis spengimas tai spontaniškai sustiprėdavo, tai vėl susilpnėdavo. Moteris nukėlė ranką nuo telefono ragelio ir pasimasažavo kaktą — migrenos demono nejuto nė pėdsako, ir ačiū Dievui. Emilija pasuko svetainės link. Dar viena priežastis kol kas neskambinti konstebliui Vokinsui ta, kad greitai turi paskambinti Džekas, kuris, be abejo, pažers krūvą atsiprašinėjimų. Pirmiausia, be abejo, ragelyje pasigirs ministerijos komutatorinės operatoriaus balsas, paskui — nosinis jauno asistento balsas, o galiausiai prašneks jos vyras, ir jo balsas aidės ragelyje, atsimušdamas nuo milžiniško kabineto sienų ir kesoninių lubų. Tuo, kad jis dirbdavo iki vėlumos, ji neabejojo, bet žinojo, jog savo klube jis nemiega, ir jis žinojo, kad ji tai žino. Tačiau šiuo klausimu ji neturėjo ką jam pasakyti. Tiksliau — turėjo per daug. Jie abu panašiai bijojo atviro konflikto, ir nuolatiniai jo vakariniai skambučiai, kad ir kiek mažai ji tikėjo jo sąžiningumu, abiem vis dėlto buvo šiokia tokia paguoda. Nors toks apsimetinėjimas — tradicinė veidmainiavimo forma, ji linko pripažinti, kad tai turi savo privalumų. Gyvenime jai užteko malonumų šaltinių — namas, parkas, pagaliau, svarbiausia, vaikai, ir nesiveldama į konfliktą su Džeku, įsipareigojo puoselėti jų ramybę. Ir apskritai, vyro šalia savęs ji ilgėdavosi kur kas mažiau negu balso telefono ragelyje. Netgi nuolatinis melas telefonu, nors jį vargiai galima pavadinti kažkuo panašiu į meilę, vis dėlto rodė pastovų vyro dėmesį jai. Ji akivaizdžiai jam rūpi, antraip nesistengtų taip rūpestingai ir ilgai jai kurpti istorijų apie save ir savo gyvenimą. Sukčiavimas buvo įrodymas, kad jų santuokai jis teikė didelę svarbą.

Su ja buvo neteisingai elgiamasi vaikystėje, neteisingai elgiamasi ir dabar. Tačiau Emilija nebuvo tokia nelaiminga, kokia iš pažiūros turėjo būti. Pirmasis vaidmuo ją parengė antrajam. Ji stabtelėjo svetainės tarpduryje ir pastebėjo, kad nuo stalo dar nenurinkti šokoladu ištepti kokteilio stiklai, o durys į sodą — dar neuždarytos. Pro jas užklydęs silpnas naktinis vėjelis sušiureno priešais židinį stovinčią viksvų puokštę. Aplink lempą, stovinčią ant klavesino, sukosi dvi ar trys stambios naktinės peteliškės. Kada ir kieno pirštai dar palies šio instrumento klavišus? Naktines plaštakes traukia šviesa, kurioje jos yra labiausiai pažeidžiamos grobuonių. Tai buvo viena iš tų misterijų, kurių egzistavimas jai teikė šiokį tokį malonumą ir kurių nebuvo linkusi mėginti išsiaiškinti. Kartą per oficialius pietus kažkoks profesorius, sakydamas kalbelę, parodė į keletą vabzdžių, sūkuriuojančių aplink kandeliabrą. Jis aiškino, kad šviesa jiems atrodo kaip dar tirštesnė tamsa, todėl ji juos traukia kaip menama patikima slėptuvė. Nors čia juos gali nutverti grobuonys, jie priversti paklusti instinktui, traukiančiam į pačią tamsiausią vietą, palei pat šviesos šaltinį. Šis paaiškinimas jai atrodė abejotinas pagrįstumo ginčijimas. Kaip gali žmogus tartis esąs pajėgus suvokti pasaulį vabzdžio akimis? Ne viskas turi tiesioginę priežastį, o bandymas ją surasti yra knaisiojimasis po esmines pasaulio paslaptis ir ne tik bergždžias, bet ir veda į nuodėmę. Kai kurie dalykai egzistuoja tiesiog šiaip, be jokios priežasties.