Betgi kažkur netoliese yra maniakas, kuris kaip ir ji dabar skverbiasi per tamsą kupinas niekšingų užmačių — ji jį šiandien jau spėjo suerzinti ir nuteikti prieš davė, — todėl, norint jį aprašyti, reikia laikytis arčiau žemės. Visų pirma turi nuo jo apsaugoti savo seserį, o tuomet jau ras būdų, kaip saugioje aplinkoje apibūdinti jį popieriaus lape. Brioni liovėsi bėgti ir pirmyn žengė, galvodama, kaip jis turėtų jos nekęsti už tai, jog ji nutraukė jo užmačias bibliotekoje. Ir nors tai ją baugino, bet sykiu tai buvo dar vienas nepatirtas pojūtis, naujas perėjimo į suaugusiųjų pasaulį etapas: būti nekenčiamai suaugusio žmogaus. Vaikai nekenčia atvirai, audringai. Jų neapykanta yra jos nevertas mažmožis. Tačiau suaugusiojo neapykanta reiškė geroką paaukštinimą visuomenės hierarchijoje. Gal jis jau sugrįžo atgal ir dabar, kupinas žmogžudiškų ketinimų, jos tyko už štai šios gyvulių pašiūrės. Tačiau mergaitė stengėsi nepasiduoti baimei. Juk atlaikė jo žvilgsnį bibliotekoje, kai sesuo prasmuko pro šalį ir išėjo pro duris, neparodydama nė menkiausio dėkingumo ženklo. Brioni nereikia dėkingumo, ji tai supranta, jai nereikia jokio atlyginimo. Tai, ką ji daro, yra nesavanaudiškos meilės apraiška, nieko daugiau. Mergaitė turi ginti savo seserį, net jei Sesilija nenorėtų pripažinti jos nuopelnų. Ir Brioni neturi teisės bijoti Robio — kur kas geriau jį paversti savo paniekos ir pasibjaurėjimo objektu. Teilisų šeima jam suteikė visus įmanomus dalykus: namą, kuriame jis užaugo, nesuskaičiuojamas keliones į Prancūziją, mokyklinę uniformą ir knygas, galiausiai — finansavo studijas Kembridže. Už visa tai jis atsimokėjo šiuo baisiu žodžiu, skirtu jos seseriai, ir, pribloškiančiai piktnaudžiaudamas jos svetingumu, panaudojo prieš ją fizinę jėgą. O paskui lyg niekur nieko sėdėjo už stalo svetainėje ir apsimetinėjo, jog nieko neįvyko. O, kaip ji troško atskleisti, paviešinti šį jo apsimetinėjimą! Tikrasis jos gyvenimas prasideda tik dabar, pasiųsdamas jai priešą — priešą seno šeimos draugo pavidalu, stipriomis gremėzdiškomis rankomis ir grubiu maloniu veidu. Žmogų, kuris ją nešiodavo ant nugaros, plaukiodavo su ja upėje, uoliai saugodamas nuo srovės žabangų. Šis paradoksas jai atrodė suprantamas — tiesa yra keista ir apgaulinga, reikia dėl jos kovoti, jos siekti, neretai ir plaukiant prieš srovę. To, kas įvyko, niekas negalėjo tikėtis, ir nieko nuostabaus — tikrieji piktadariai nepraneša apie save nei šnypštimu, nei agresyviomis tiradomis, jie nevaikšto perkreiptais veidais, apsirengę juodais drabužiais. Kitoje namo pusėje, toldami nuo jos, žingsniuoja Leonas ir Sesilija. Galimas dalykas, ji jam pasakoja apie tai, kaip buvo Robio užpulta bibliotekoje. Jei taip yra iš tiesų, brolis, be abejo, laiko ranka apkabinęs ją per pečius. Teilisų vaikai visi kartu suvoks, kokį bestiją augino savo tarpe, suvoks ir visam laikui išbrauks jį iš savo gyvenimo. Jiems teks įtikinti tėvą bei paguosti jį įniršio ir nusivylimo valandą, kai sužinos, kad jo globotinis yra tikrų tikriausias maniakas! Šis iš Lolos išgirstas žodis, skambėdamas jos sąmonėje ir asocijuodamasis su kitais, tapo neginčijama diagnoze5.
Brioni apėjo arklidę iš kitos pusės ir, sustojusi ties įėjimo arka po bokšteliu, šūktelėjo dvynukus vardu. Tačiau vietoj atsakymo išgirdo tik sunkių kūnų bruzdesį į sienas ir kanopų kaukšėjimą. Gerai, kad ji niekuomet nemėgo arklių ar ponių, nes šiame gyvenimo etape neabejotinai tektų apie juos pamiršti. Mergaitė nesiartino prie gyvulių, nors jie, žinoma, jautė, jog ji šalia. Jų akimis žiūrint, jų teritorijos pakraštyje stovi aukštesnioji būtybė, prilygstanti dievybei, ir jie, žinoma, trokšta, kad ji parodytų jiems dėmesį. Tačiau ji apsisuko ir, išėjusi iš pavėsinės, pasuko baseino link. Svarstė, jog prisiimta absoliuti atsakomybė už bet ką, netgi jei tai būtų žirgas ar šuo, tikriausiai yra kažkas iš esmės priešinga nežabotai vidinei kūrybos laisvei. Globėjiškas rūpestis ir susitapatinimas su kito individo problemomis, bandymas valdyti ir kontroliuoti jo likimą vargu ar gali egzistuoti drauge su vidine laisve. Galimas daiktas, ji taps viena iš tokių moterų — kupinų užuojautos ar pavydo, — kurios apsisprendžia neturėti vaikų, nes jų vaikais jau yra tapę kiti žmonės ar netgi gyvūnai. Brioni nužingsniavo plytomis grįstu takeliu, juosiančiu arklidę. Kaip ir žemė, smiltainio plytos skleidė per dieną sukauptą saulės šilumą. Jautė ją ne tik basomis pėdomis, bet ir veidu. Klupinėdama perbėgusi tamsiu bambukų tuneliu, ji išniro aikštelėje priešais baseiną. Prieš akis driekėsi dailus grindinio akmenų raštas. Povandeninės lempos, įrengtos pavasarį, buvo dar naujovė. Iš po vandens sklindanti melsva šviesa aplinkai suteikė mėnulio sidabruotos erdvės įspūdį. Ant seno skardinio stalo stovėjo paliktas stiklinis ąsotis ir dvi stiklinės bei nedidelė drobės atraižėlė šalia. Trečioji stiklinė, kurioje buvo likę keli vaisių gabaliukai, stovėjo ant paties šuolių į vandenį tiltelio krašto. Baseine nematyti jokių kūnų, negirdėti nei kikenimo iš po pavėsinės, nei šiurenimo bambukų tankmėje. Mergaitė lėtai apsuko ratą aplink baseiną — jau neieškodama, bet paprasčiausiai sužavėta melsvo švytėjimo ir stikliško ramaus vandens paviršiaus.
Nepaisant grėsmės, kurią maniakas kėlė jos seseriai, buvo malonu tokiu vėlyvu metu „legaliai“ būti lauke. Ji nemanė, kad dvynukams gresia pavojus. Netgi jei jie matė bibliotekoje įrėmintą vietovės žemėlapį bei buvo pakankamai apdairūs, kad jį panagrinėtų, ir jei iš tiesų buvo pasiryžę palikti šiuos namus ir visą naktį keliauti į šiaurę, jiems, einant keliu palei geležinkelio liniją, netrukus tektų pasukti į mišką. Šiuo metų laiku, kai virš kelio nusvirusios medžių šakos apaugusios tankia lapija, jisai, be abejo, skendi aklinoje tamsoje. Vienintelis kitas kelias iš dvaro veda pro siauruosius šoninius vartelius upės link. Tačiau ir čia bus tamsu nors į akį durk, o dar reikės brautis pro žemai nusvirusias medžių šakas ir daužyti pagaliais abipus takelio tirštai sužėlusias dilgėles. Jie nebus tokie drąsūs, kad ieškotų sau pavojų.
Jie yra saugūs, Sesilija ir Leonas, ir ji, Brioni, dabar gali laisvai klajoti tamsoje ir mąstyti apie šią nepaprastą dieną. Šiandien pasibaigė jos vaikystė, nusprendė, toldama nuo baseino. Pasibaigė tą akimirką, kai ji nuplėšė skelbimą apie būsimą pjesę. Pasakos pasiliko už nugaros. Per keletą valandų ji patyrė tiek misterijų, išvydo tokių nenusakomų gyvenimo pusių, nutraukė žiaurią užmačią, o sukeldama neapykantą suaugusio žmogaus, kuriuo visi pasitikėjo, ji tapo dalyve dramos, kuri tikrai nepriklauso vaikų pasauliui. Visa, ką Brioni turi daryti dabar, tai išnarplioti visas šias istorijas, ne tik siužetus, bet perprasdama jų esmę, kuri suteiktų tvarką ją užgriuvusiai naujai patirčiai. O gal tik aiškesniam savojo neišprusimo suvokimui?
Keletą minučių žvelgdama į vandenį, ji prisiminė tvenkinį. Gal berniukai slepiasi salos šventykloje? Ji sunkiai pastebima, bet ne taip toli nuo namo, be to, tai pakankamai jauki vietelė, supama vandens ir ten ne tiek jau daug šmėkluojančių šešėlių. Kitas gali eiti ir praeiti per salą nė nedirstelėjęs į šventyklos pusę. Ji nusprendė tęsti maršrutą ta kryptimi ir, apsukdama lanku namą, pasiekti tvenkinį.
Po dviejų minučių jau žengė žvyruotu takeliu pro rožių lysves ir Tritono fontaną, ties kuriuo dieną vyko kita misterija — be abejo, vėlesnių niekšybių preliudija. Einant pro fontaną, jai pasigirdo lyg silpnas šauksmas, o regos kamputyje lyg ir pasivaideno blykstelintis ir vėl užgęstantis mažytis žiburėlis. Mergaitė sustojo ir įsiklausė, vandens čiurlenime mėgindama išgirsti ką nors daugiau. Šūksnis pasigirdo ir švieselė pasirodė palei mišką prie upės, už keleto šimtų jardų. Ji pasuko ta kryptimi ir ėjo gal pusę minutės, paskui sustojo ir vėl ėmė klausytis. Tačiau nieko nebuvo matyti — nieko, išskyrus juoduojančią miško masę, kurios linija buvo vos vos įžiūrima tamsmėlyniame vakarinio dangaus pakraštyje. Kiek palaukusi nusprendė grįžti atgal. Stengdamasi eiti ne tuo pačiu keliu, ji pasuko tiesiai namų link, link terasos, kur tarp stiklų, butelių ir ledo taurės švietė apskrita parafininė lempa. Svetainės prancūziški langai tebebuvo plačiai atverti ir ji galėjo matyti, kas yra kambaryje. Vienintelė lempa nušvietė užuolaidos pusiau užstotą sofos galą. Virš jos kiek įstrižai tysojo cilindriškas objektas, kuris, atrodė, lyg ir kybo ore. Tik nuėjusi dar kokius penkiasdešimt jardų, ji suprato, kad mato žmogaus koją. Dar kiek prisiartinusi, pamatė viską kitu kampu ir suvokė, kad tai jos motina guli ant sofos ir, aišku, laukia dvynukų. Ji buvo beveik užstota užuolaidų. Viena koja, apmauta kojine, buvo padėta kitai ant kelio — tai ir sudarė įspūdį, kad objektas tyso ant sofos kreivai ir yra pakibęs ore.
Читать дальше