Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Ji nenorėjo gilintis į tai, kodėl Džekas Londone praleidžia tiek daug naktų paeiliui. Tiksliau nenorėjo, kad jai kas nors praneštų to priežastį. Nenorėjo nuodugniau pasidomėti ir tuo, kokie darbai jį taip ilgai užlaiko ministerijoje. Prieš keletą mėnesių, neilgai trukus po Kalėdų, atsitiktinai užėjusi į biblioteką, rado vyrą užsnūdusį už savo darbo stalo. Prieš pažadindama jį iš popiečio snūstelėjimo, Emilija išvydo ant stalo atverstą aplanką. Dirstelėti į jo turinį paskatino tik paprasčiausias moteriškas smalsumas, nes miestų administravimo klausimai ją mažai tedomino. Viename puslapyje pateiktas segtuvo turinys: biržos kontrolė, normavimas, masinė didelių miestų evakuacija, darbo prievolė. Kitas puslapis buvo prirašytas ranka. Tarp aritmetinių skaičiavimų įsiterpusios teksto pastraipos. Preciziškas Džeko dailyraštis rudu rašalu šen bei ten bylojo apie koeficientą, lygų penkiasdešimčiai. Viena tona numestų sprogmenų — penkiasdešimt aukų. Tarkime, per dvi savaites numetama 100 000 bombų. Rezultatas: penki milijonai aukų. Švelnus miegančio Džeko alsavimas keistai derėjo su kažkokio žiemos paukščio giesme, atsklindančia kažkur iš medžių, stūksančių anapus pievelės, nusidriekiančios priešais namą. Blyški saulės šviesa žaidė ant knygų nugarėlių, o ore tvyrojo radiatoriaus įkaitintų dulkių kvapas. Emilija nuėjo prie lango ir pažvelgė į lauką, mėgindama pamatyti tą paukštį, giedantį kažkur ąžuolų šakose, tokiose ryškiose pilko ir blyškiai melsvo dangaus fone. Ji gerai žinojo, jog tokie biurokratiški skaičiavimai yra būtini. Jų prireikia kiekvienai administracijai, norint apsidrausti nuo galimų pačių įvairiausių netikėtumų. Tačiau šie įspūdingi skaičiai — neabejotinai savęs sureikšminimo išraiška, drąsus beatodairiškumas, bemaž lygus paprasčiausiam neatsakingumui. Džekas, kaip namų ramybės ir stabilumo garantas, apskritai buvo patikimas. Tačiau tai, ką ji pamatė atverstame aplanke, buvo paprasčiausiai kvaila. Kai galiausiai jį pažadino, jis krenkštelėjo ir, staigiu judesiu pasilenkęs pirmyn, užvertė aplanką. Tuomet, tebesėdėdamas ant kėdės, paėmė jos plaštaką ir, pakėlęs sau prie veido, sausai pakštelėjo.

Emilija nusprendė neuždaryti prancūziškų langų ir atsisėdo viename gilios sofos gale. Negalima sakyti, kad ji paprasčiausiai laukė — ji jautė. Nė vienas iš moters pažįstamų neturėjo jai būdingo sugebėjimo sėdėti ramiai, netgi nelaikant rankose knygos, ir ramiai klajoti po savo mintis — lygiai taip, kaip kitas, galimas daiktas, tyrinėtų sau nepažįstamą sodą. Šios kantrybės ją išmokė jos ilgametė palydovė migrena. Nervinimasis, minčių įtampa, skaitymas, dairymasis, isteriškas noras, kad įvyktų vienaip ar kitaip — viso to reikėjo vengti, užuot atsidavus švelniai asociacijų tėkmei. Bėgančios minutės kaupėsi sparčiai lyg sniego pusnis užuovėjoje per pūgą, o ją gaubianti tyla darėsi vis gilesnė ir gilesnė. Sėdėdama ant sofos, ji jautė, kaip naktinis vėjelis plazdena suknelės pakraštį ir kutena jos blauzdą. Vaikystė nūnai buvo tokia pat apčiuopiama kaip šis margintas suknelės šilkas. Šios akimirkos skonis, garsas, kvapas, — viskas sudarė visumą, kur kas stipresnę nei tik nuotaika. Kambaryje pleveno nematoma esybė, jos užgauta, ignoruojama dešimtmetė esybė, mergaitė, dar ramesnė nei Brioni, kuri žavėdavosi masyvia laiko begalybe ir su džiugiu jauduliu laukė devyniolikto šimtmečio pabaigos. Kokia ji buvo panaši į dabartinę ją, štai sėdinčią ramiai kambaryje ir nesiveliančią į „žaidimą“. Vaikystės vaiduoklį pažadino ne Lola, taip puikiai imituojanti Hermioną, ir ne sunkiai perprantami dvynukai, išsprukę iš namų ir išnykę naktyje. Jį pažadino mintys apie Brioni, lėtą jos judėjimą nepriklausomybės link, pranešantį apie vaikystės pabaigą. Brioni buvo jos paskutinysis vaikas, ir niekas nuo šiandienos iki pat grabo lentos Emilijai jau nebebus taip svarbu nei malonu kaip rūpintis savuoju vaiku, kuris jau pradėjo kelią į savarankišką gyvenimą. Ji nebuvo kvaila ir žinojo, kad tai yra Savigaila, šis ryškus ir išsamus susimąstymas apie tai, kas atrodė kaip būsimas jos pačios sunaikinimas: Brioni, be abejo, išeis į tą patį Džirtono koledžą, kurį baigė ir Sesilija, o ji, Emilija, liks viena namuose vis labiau sunkstančiomis rankomis ir kojomis, vis mažiau reikalinga ir reikšminga. Amžius ir nuovargis sugrąžins Džeką pas ją, sugrąžins be pasiaiškinimų, kurių nė nereikės. Šalia kambaryje skrajojantis jos vaikystės vaiduoklis priminė apie būties ciklo laikinumą. Kaip greitai jos istorija pasieks savo pabaigą. Ne perkrauta turiniu ir ne tuščia, tik veržliai greita. Negailestingai greita.

Šie įprasti apmąstymai moterį ne itin slėgė. Ji tarytum sklandė virš jų, neutraliai ir bemaž abejingai juos apžiūrinėdama bei į jų tarpą įpindama kasdieninių rūpesčių nuotrupas. Emilija nutarė, kad prie takelio, vedančio baseino link, progai pasitaikius, pasodins šunobelių. Robis norėjo ją įtikinti, jog ten reikėtų ažūrinės sienelės, kurią būtų galima apželdinti lėtai augančiomis glicinijomis, jis mėgo jų žiedus ir aromatą. Tačiau priėmus jo pasiūlymą, kol šis sumanymas taptų įkūnytas šimtu procentų, ji ir Džekas jau būtų seniai po žeme. Emilija susimąstė apie Robį ir pagalvojo, kad per vaišes jo žvilgsnyje buvo kažkas svaigaus, gal net maniakiško. Gal jis rūko hašišą, apie kurį ji buvo skaičiusi žurnale — šios cigaretės bohemiškų polinkių turinčius jaunus žmones neretai pastūmėja į liguistas būsenas. Emilija vaikiną mėgo ir drauge su Greise Turner džiaugėsi, kad jis užaugo toks šaunūs. Bet iš tiesų Robis buvo Džeko numylėtinis. Džekas buvo gyvasis garantas, kad Robio atžvilgiu bus išlaikytas socialinio tapatumo su jų vaikais principas. Kai jis kalbėdavo apie Robį, o tai nebūdavo dažnai, jo tonas įgydavo būdingų autoritetingai globėjiškų atspalvių. Vyro santykyje su Robiu Emilija netgi įžvelgė tam tikrą opoziciją jai. Ji nenorėjo sutikti su Džeku, kai šis pasišovė mokėti už berniuko mokslus, nes tai reiškė jos, taip pat ir Leono bei mergaičių išteklių apkarpymą. Nelaikė savęs neteisia šiuo klausimu netgi tada, kai Robis baigė Kembridžo universitetą aukščiausiu balu. Tai tik sukėlė rūpesčių Sesilijai, vidutiniškai jį baigusiai, nors rodyti nepasitenkinimą šia prasme jai būtų buvę kvaila. Taigi Robio išaukštinimas... „Nieko gera iš to neišeis“, — dažnai sakydavo ji, o Džekas su pasitenkinimu atkirsdavo, kad jau ir taip išėjo daug gera.

Kad ir kaip ten būtų, Brioni, per vaišes šitaip kalbėdama su Robiu, elgėsi visiškai netinkamai. Jeigu ji turi kokių nors asmeninių nuoskaudų, susijusių su šiuo vaikinu, Emilija buvo linkusi ją palaikyti. Ir tai suprantama. Tačiau jas reikšti šitaip — paprasčiausiai nepadoru. Galvodama apie vaišes, ji dar prisiminė, kaip meistriškai ponas Maršalas pašalino įsivyraujančią įtampą. Ar šis vyrukas tinkamas kandidatas kaip jaunikis jos dukrai? Jo išvaizda turi trūkumų — viršutinioji veido pusė atrodo kaip perkrautas baldais miegamasis. Galimas daiktas, ilgainiui tas sūrio pleištą ar šokolado gabalą primenantis smakras taps gruoblėtas. Jeigu tikrai gaus progą tiekti Amo šokolado plyteles visai britų armijai, jis gali greitai pasidaryti pasakiškai turtingas. Tačiau Sesilija, Kembridže prisiuosčiusi šiuolaikinio snobizmo dvasios, žmogų su chemijos daktaro laipsniu laiko neišbaigta žmogiška būtybe. Jos pačios žodžiai. Trejus metus dukra trynėsi Džirtono koledže skaitydama knygas, kurias ne prasčiau būtų galėjusi perskaityti ir namie — Džeinė Osten, Dikensas, Konradas. Visų jų raštų rinkiniai rikiuojasi bibliotekos lentynose pirmajame aukšte. Argi padoru, kad romanų skaitymas, kurį kiti laiko laisvalaikio užsiėmimu, leidžia Sesilijai manyti, jog ji dėl to yra pranašesnė už kitus, jų neperskaičiusius? Netgi chemijos specialisto žinios gali daug kur praversti. Štai ponas Maršalas rado būdą iš cukraus, cheminių priemaišų, rudų dažų ir aliejaus pagaminti šokoladą. Be jokio kakavos sviesto. Tonos šios medžiagos gamyba, aiškino jis, gamindamas savo puikų kokteilį, atsieina vos ne pensus.