Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Padedamas savo žinių, jis gali įveikti konkurentus ir gerokai padidinti pelno maržą. Vulgaru, bet užtat koks patogumas, kokie palaimingi ir be rūpesčių metai gali būti šio pelno išdava.

Daugiau nei trisdešimt minučių prabėgo jai beklaidžiojant po šiuos prisiminimų, vertinimų, daugiau ar mažiau apibrėžtų sprendimų bei klausimų labirintus. Visa tai tyliai ir švelniai lyg begarsio kino juosta skriejo prieš jos akis. Emilija net neišgirdo, kaip laikrodis išmušė ketvirtį valandos. Ji žinojo, kad nakties vėjas stiprėja, nes jo gūsis su trenksmu uždarė pravirą prancūzišką langą, ir kambaryje vėl įsivyravo ramuma. Vėliau ausis pasiekė balsai iš valgomojo, kur Betė su pagalbininkais, matyt, darė tvarką. Dar po kurio laiko nutilo ir šie garsai, o Emilija vėl nuplaukė kažkur toli toli savo minčių labirintais, su tūkstančių migrenos priepuolių išugdytu meistriškumu vengdama bet kokių problemiškų ar labai aštrių temų. Kai galiausiai suskambo telefonas, ji nedelsdama, be jokio jaudulio ar nuostabos atsikėlė, nuėjusi atgal į koridorių, pakėlė ragelį ir atsiliepė sau įprastu klausiamu stiliumi, aukštėjančia gaida:

— Teilisai?

Kaip įprasta, pirmiausia ragelyje pasigirdo komutatorinės operatoriaus balsas, po jo — užkimštanosio asistento, tada pauzė su traškesiais, būdingais tolimai linijai, o galiausiai pasigirdo neutralus Džeko balsas.

— Brangioji. Šįsyk vėliau nei visuomet. Labai, labai atsiprašau.

Buvo jau pusė dvylikos vakaro. Tačiau ji nepyko, nes savaitgalį jis vis tiek sugrįš namo, o vieną dieną sugrįš visam laikui, ir šia tema nebus ištarta nė vieno nemalonaus žodžio.

— Nesijaudink. Viskas gerai, — nuramino vyrą.

— Gynybos ataskaitos revizija. Reikia išspausdinti perredaguotą variantą. Ir dar pora smulkių reikalėlių.

— Perginklavimas, — ramiai ištarė ji. — Bijau, kad nesuklydau.

— Tu žinai, visi nusiteikę prieš tai. — Jis tyliai sukikeno. — Bet tik ne šiame kabinete.

— Aš taip pat nusiteikusi prieš tai.

— Ką gi, mano brangioji. Tikiuosi, jog vieną dieną man pavyks tave įtikinti.

— Ir aš tikiuosi, kad man pavyks tą patį padaryti tau.

Šiame pasikalbėjime juntami švelnumo pėdsakai ir jo familiarūmas buvo šiokia tokia paguoda. Kaip visada, vyras paklausė, kas naujo įvyko per dieną. Ji jam trumpai papasakojo apie didžiulę kaitrą, Brioni pjesės žlugimą, apie tai, kad atvyko Leonas su draugu, kurį taip apibūdino:

— Jis yra tavo stovykloje. Bet jam reikia daugiau kareivių, kad galėtų parduoti vyriausybei savo šokoladinius batonėlius.

— Mat kaip. Noragai, suvynioti į aliuminio foliją.

Paskui ji nupasakojo, kaip vyko vaišės, bei paminėjo kiek pablūdusį Robio žvilgsnį už stalo.

— Ar mums tikrai būtina remti jo studijas medicinos koledže?

— Taip. Tai drąsus ėjimas. Būdingas jam. Aš žinau, jis sugebės tuo pasinaudoti.

Tuomet Emilija papasakojo apie vaišių pabaigą, berniukų pabėgimą bei tai, kaip paieškos grupelės leidosi jų ieškoti.

— Mažieji padaužos. Ir kur jie galų gale buvo surasti?

— Dar nežinau, ar jau surasti. Dar laukiu žinių.

Ragelyje kurį laiką tvyrojo tyla, trikdoma tik tolimo mechaniško kaukšėjimo. Kai Aukštas Valstybės Pareigūnas galiausiai prašneko, jis jau buvo padaręs sprendimą. Jo ketinimų rimtumą liudijo tai, jog kreipėsi į ją vardu, o tai darydavo labai retai.

— Emilija, aš dabar padėsiu telefono ragelį, nes ketinu skambinti policijai.

— Ar tikrai to reikia? Kol atvyks policija, jie jau bus čia.

— Jei turėsi kokių naujienų, tu jas man bematant praneši.

— Palauk...

Išgirdusi kažkokį garsą, ji grįžtelėjo atgal. Pro pagrindines duris į vidų įėjo Leonas. Tuojau jam iš paskos — Sesilija, kuri atrodė visiškai sutrikusi. Po jų įžengė Brioni, ranka per pečius apkabinusi savo pusseserę. Lolos veidas buvo toks baltas ir sustingęs, kad Emilija, nesugebėdama jame įžvelgti jokios išraiškos, iš karto įtarė blogiausia. Kur dvynukai?

Leonas ryžtingai žengė prieškambario mene jos link, ištiesęs ranką prie telefono ragelio. Nuo jo kelnių klešnių apačios iki kelio — ruožas purvo. Purvas tokiu sausu oru? Sūnaus alsavimas buvo sunkus nuo įtampos, o ant kaktos dryksojo susiriebalavusių plaukų kuokštas. Jis paėmė telefono ragelį motinai iš rankų ir atsuko jai nugarą.

— Tai jūs, tėveli? Taip. Klausykite, aš manau, jums reikėtų kuo greičiau grįžti namo. Ne, nesuradome, yra dar blogesnių dalykų. Ne, ne, dabar aš jums negaliu pasakyti. Jei galite, dar šį vakarą. Mes jiems vis viena turėsime paskambinti. Geriausia, kad tai padarytumėte jūs.

Ji uždėjo ranką sau ant krūtinės ir žengtelėjo porą žingsnių atgal, kur stovėjo ir žiūrėjo Sesilija su mergaitėmis. Leonas pritildė balsą ir, pridengęs burną delnu, greitai bėrė žodžius į ragelį. Emilija negalėjo išgirsti nė žodžio, o ir nenorėjo.

Ji buvo linkusi užlipti laiptais aukštyn ir užsidaryti savo kambaryje, bet tuomet Leonas baigė pokalbį ir, aidžiai tarkštelėjęs ragelį į dėklą, atsisuko į ją. Jo akys buvo primerktos, žvelgė rūsčiai, ir ji pagalvojo, kad, ko gera, pirmą kartą mato jose pyktį. Sūnus stengėsi kvėpuoti kuo giliau, prispaudęs lūpas prie pusiau iššieptų dantų — keista, jam nebūdinga grimasa.

— Eikime į svetainę, ten galėtume atsisėsti, — pasakė jis.

Ji išsyk suprato jo žodžių prasmę. Dabar jis jai nesakys, kas atsitiko, nes nenori, kad ji parkristų ant keraminių prieškambario menės plytelių ir prasiskeltų galvą. Moteris žiūrėjo į jį, tačiau iš vietos nesijudino.

— Eime, Emilija, — pasakė jis.

Sūnus uždėjo savo karštą ir sunkią ranką jai ant peties. Per šilkinę suknią ji juto, jog jo ranka sudrėkusi nuo prakaito. Moteris bejėgiškai pasidavė ir leidosi vedama į svetainę. Visas jos mintis buvo užvaldžiusi nuojauta, kad, prieš pranešdamas žinią, sūnus nori ją pasodinti ant sofos. 13

Po pusvalandžio Brioni padarys nusikaltimą.

Žinodama, kad ta pačia nakties platybe dalijasi su maniaku, iš pradžių ji laikėsi netoli juoduojančių namo sienų ir žemai pasilenkdavo po palangėmis, kai tekdavo eiti pro langą, iš kurio sklido šviesa. Ji neabejojo, kad Robis droš tiesiai tolyn pagrindiniu keliu, nes būtent ten nuėjo jos sesuo su Leonu. Kai tiktai nusprendė, kad juos skiria saugus atstumas, ji drąsiai nužingsniavo tolyn nuo namo plačiu lanku, kol atsidūrė prie arklidės šalia baseino. Suprantama, buvo verta čia užsukti ir pažiūrėti, gal dvynukai čionai kvailioja su guminėmis žarnomis ar negyvi plūduriuoja baseino paviršiuje, neatskiriami netgi savo mirties valandą. Brioni mėgino įsivaizduoti, kaip būtų galima aprašyti tokį vaizdą, jei jį išvystų — štai du kūnai plūduriuoja švelniai banguojančiame vandenyje, vandens paviršiuje draikosi jų garbanoti plaukai. Sūpuojami bangelių, jie tai švelniai susiliečia vienas su kitu, tai vėl atsiskiria. Sausas nakties vėjelis lindo po suknele ir gaivino. Nebuvo to, ko ji jaustųsi negalinti aprašyti. Į galvą toptelėjo kitas vaizdinys: tylūs žingsniai maniako, sėlinančio pagrindiniu keliu ir besilaikančio tokio atstumo, kad auka jo negirdėtų. Tačiau su Sesilija yra jos brolis, ir tai Brioni teikė didelį palengvėjimą. Ji galėjo aprašyti ir gaivų nakties orą, žolę, atsiduodančią salsvu galvijų mėšlu, kaitros išdegintos molingos suskeldėjusios žemės aromatą, vėjelį, nuo tvenkinio pusės nešantį žalsvus ir sidabrinius kvapus.

Mergaitė leidosi šuoliais bėgti per žolę ir pagalvojo, jog galėtų visą naktį taip vaikščioti ir lakstyti po šią šilkinę erdvę. Jai atrodė, kad prie kojų pritvirtintos plieninės spyruoklės, kurios padeda strykčioti didžiuliais šuoliais — iš tiesų tokį greičio įspūdį kėlė tamsa. Sapnuose Brioni taip bėgiodavo dažnai, o baigdavosi visa tai skrydžiu — vieną akimirką ji išsitiesdavo, išskėsdavo rankas ir, atsiduodama tikėjimui — vienintelė problemiška vieta, beje, puikiai išsprendžiama sapne — pakildavo į orą. Paprasčiausiai žengdavo ir nužengdavo aukštyn lyg šokdama nuo tiltelio į vandenį. Kurį laiką sklęsdavo žemai virš gyvatvorių, vartų ir namų stogų, paskui šaudavo aukštyn ir triumfuodama pakibdavo po pat debesimis, aukštai virš laukų ir gyvenviečių. Paskui vėl nerdavo žemyn. Dabar jai atrodė, jog tai galima pasiekti — pakanka vien noro ir tikėjimo. Pasaulis, kuriuo ji bėga, ją myli ir pasiruošęs suteikti tai, ko ji trokšta, pasirengęs leisti jos troškimui įsikūnyti. Tuomet, kai tai įvyks, ji viską aprašys. Argi rašymas, fantazijos, vaizduotė nėra savotiška visiems prieinama sklandymo forma?