Иэн Макьюэн - Atpirkimas

— Brioni?

Lolos balse buvo girdėti bejėgiškumas — tokį patį Brioni girdėjo balse, kuris, jos nuomone, priklausė ančiai. Akimirksniu mergaitė viską suprato. Iš baimės ir pasibjaurėjimo ją net apėmė šleikštulys. Stambesnioji figūra vėl pasirodė, ji judėjo į dešinę laukymės pakraščiu link šlaito, kuriuo Brioni buvo ką tik nusileidusi. Brioni žinojo, kad turi rūpintis Lola, bet neįstengė atplėšti akių nuo žmogaus, kuris kopė aukštyn lengvai, be pastangų ir greitai išnyko už šlaito keteros. Mergaitė girdėjo jo žingsnius — jis nuėjo keliu namų link. Jai nekilo jokių abejonių. Ji gali jį apibūdinti. Nėra nieko, ko ji negalėtų apibūdinti ar aprašyti. Ji atsiklaupė prie savo pusseserės.

— Lola. Ar tau viskas gerai?

Brioni palietė jos petį ir nesėkmingai bandė paimti už rankos. Lola sėdėjo pasilenkusi į priekį, apglėbusi rankomis liemenį ir palengva linguodama. Jos balsas buvo silpnas ir iškreiptas, lyg jį būtų slopinusios kažkokios gerklėje susikaupusios gleivės. Jai reikėjo atsikosėti. Pusseserė vos girdimai sušnabždėjo:

— Atleisk, aš to nepadariau, atleisk...

— Kas tai buvo? — sušnibždėjo Brioni. Nelaukusi, kol išgirs atsakymą, ji, sukaupusi visą valią ir ramybę, pasakė: — Aš mačiau jį. Aš mačiau jį.

— Taip, — nuolankiai pasakė Lola.

Jau antrą kartą šį vakarą Brioni pajuto šilumos ir užuojautos pusseserei antplūdį. Jiedviem drauge teko išgyventi tikrą siaubą. Tai jas suartino. Brioni klūpojo ant kelių, mėgindama Lolą apkabinti ir prisitraukti prie savęs, bet šios kūnas buvo sustingęs lyg kaulas ir nepasidavė. Ji buvo apsišarvavusi savo rankomis lyg sraigė ar jūros moliuskas. Apglėbusi save, Lola vėl ėmė linguoti.

— Tai buvo jis, ar ne? — paklausė Brioni.

Ji greičiau pajuto nei pamatė, kaip jos pusseserė linktelėjo galva, lėtai, mąsliai. Gal tai visiško išsekimo ženklas.

Tik praėjus daugeliui sekundžių, Lola tuo pačiu silpnu ir nuolankiu balsu pasakė:

— Taip. Tai buvo jis.

Pagauta staigaus impulso, Brioni panūdo pasakyti jo vardą. Užantspauduoti nusikaltimą, įrėminti jį aukos prakeiksmu, nulemti jo likimą magišku įvardijimo veiksmu.

— Lola, — sušnibždėjo ji, negalėdama paslėpti staiga užplūdusios keistai pakilios nuotaikos. — Lola, kas tai buvo?

Lola liovėsi svyruoti. Salelėje įsivyravo visiška tyla. Neatsistodama Lola, atrodo, ėmė trauktis šalin nuo Brioni, bent jau išsitiesė, šiek tiek pakėlė pečius ir pasviro į šalį, išsivaduodama iš užuojautos kupino Brioni glėbio. Ji nusisuko ir pažvelgė į tuščią erdvę, po kuria tyvuliavo tvenkinio vanduo. Tikriausiai ji ruošiasi prabilti, pradėti ilgą išpažintį, kurios metu atgaus prarastas emocijas ir išsivaduos iš sąstingio, vėl susigrąžins galimybę jausti baimę bei džiaugsmą. Nusisukimas į šalį tikriausiai nėra mėginimas atsiriboti, tai kaip tik artimumo ženklas, mėginimas susikaupti, kad galėtų išreikšti savo jausmus žmogui, kuriam, be abejo, vieninteliam ji gali patikėti savo paslaptis čia, toli nuo namų. Galimas daiktas, ji jau sulaikė kvėpavimą, pravėrė lūpas. Tačiau tai nesvarbu, nes Brioni jau neturėjo kantrybės ir buvo pasiryžusi atimti iš Lolos galimybę prabilti pirmai. Kiek sekundžių praėjo — trisdešimt? Keturiasdešimt penkios? Nesvarbu. Juk ir taip viskas aišku. Viskas susieta. Grandinė užsidaro. Tai jos atradimas. Tai jos istorija, kuri pati save rašo.

— Tai buvo Robis, ar ne?

Maniakas. Jai kilo noras ištarti ir šį žodį.

Lola nieko neatsakė ir nesujudėjo.

Brioni pakartojo dar kartą, bet šį kartą frazė nuskambėjo ne kaip klausimas. Tai jau buvo teiginys.

— Tai buvo Robis.

Nors Lola neatsigręžė į ją ir išvis nesujudėjo, buvo akivaizdu, kad kažkas joje vyksta. Nuo jos lyg ir dvelktelėjo šiluma, pasigirdo rijimo garsas, gerklės raumenų susitraukimas, girdimas kaip keli sausi trakštelėjimai.

Brioni pakartojo dar kartą. Paprastai.

— Robis.

Kažkur iš ežero ataidėjo riebus, skardus ir apskritas iššokusios žuvies pliumptelėjimas, tikslus ir vienišas garsas absoliučioje tyloje — trumpam atsigavęs vėjelis vėl buvo visiškai nutilęs. Nieko keliančio nerimą nebebuvo nei medžių viršūnėse, nei aplink laukymę. Pagaliau Lola atsisuko į ją ir pasakė:

— Tu jį matei.

— Kaip jis galėjo, — aimanavo Brioni. — Kaip jis drįso.

Lola uždėjo savo plaštaką ant Brioni riešo ir suspaudė. Kiekvieną jos tylų žodį vieną nuo kito skyrė nemaži laiko tarpai.

— Tu jį matei.

Brioni pasislinko arčiau ir uždėjo ant jos plaštakos savąją.

— Tu netgi neįsivaizduoji, kas prieš vakarienę įvyko bibliotekoje, tuojau po to, kai mudvi kalbėjomės. Jis užpuolė mano seserį. Jeigu nebūčiau tenai užsukusi, nežinia, ką jis būtų padaręs...

Nors jas teskyrė menkas atstumas, Lolos išraiškos išskaityti buvo neįmanoma. Tamsus jos veido ovalas neišdavė jokios informacijos, bet Brioni jautė, kad Lola jos tik pusiau tesiklauso. Ta prielaida dar sustiprėjo, kai Lola įniko kartoti:

— Bet juk tu jį matei. Tu tikrai jį matei.

— Aišku, aš jį mačiau. Aišku kaip dieną. Tai buvo jis.

Nepaisant to, kad naktis buvo šilta, Lola ėmė drebėti, ir Brioni pasigailėjo, kad ji negali nieko nusivilkti ir tuo drabužiu apglėbti Lolos pečių.

— Jis, matai, atėjo man iš paskos, — ėmė pasakoti Lola. — Jis parvertė mane ant žemės... Ir tada... jis atlošė mano galvą ir delnu uždengė akis. Iš tikrųjų aš negalėjau, aš ne...

— O, Lola! — Brioni ištiesė ranką Lolos veido link ir palietė jos skruostą. Skruostas buvo sausas, bet taip ilgai nebus, ji žinojo, taip ilgai nebus. — Klausyk. Aš negalėjau apsirikti. Aš jį pažįstu visą savo gyvenimą. Aš mačiau — tai buvo jis.

— Nes aš tvirtai negaliu pasakyti. Ta prasme, manau, kad pagal balsą tai galėjo būti ir jis.

— Ką jis pasakė?

— Nieko. Noriu pasakyti, tai buvo jo alsavimas, šnopavimas ir kiti garsai. Bet aš nieko nemačiau. Tvirtai pasakyti negaliu.

— Nieko baisaus. Aš galiu. Ir aš pasakysiu.

Taigi jų suderinta pozicija, kuri įsikūnys materialiais procesais per ateinančias savaites bei mėnesius, o ir vėliau kaip demonas vaidensis daugelį metų, buvo įtvirtinta šiomis akimirkomis ant ežero kranto, Brioni pasitikėjimui savimi augant su kiekviena Lolos abejone. Iš Lolos nebuvo reikalaujama jokių ypatingų parodymų, nes ji galėjo saugiai slėptis po užpuolimo metu patirto išgąsčio skraiste ir teigti, kad nieko neprisimena kaip brangintina, puoselėtina ir saugotina užpuolimo auka, nelaimingas vaikas, galėjo leistis maudoma šiltoje suaugusiųjų rūpesčio, globos ir kaltės jūroje. Kaip mes galėjome leisti, kad tai atsitiktų šiam vaikui? Lola neturi, neprivalo jiems talkinti. Brioni suteikė jai galimybę ir Lola juo instinktyviai pasinaudojo. Dar mažiau — ji paprasčiausiai leido, kad tam tikra įvykio versija būtų „pritvirtinta“ prie jos. Jai pakako tik atlikti tylaus statisto vaidmenį, kurį nustelbė uolus jos pusseserės įkarštis. Lolai nereikėjo netgi meluoti ir teigti, kad žiūrėjo savo tariamam užpuolikui į akis, bei sutelkti jėgas, kad pasiryžtų jį apkaltinti — visa tai už ją nekaltų nekalčiausiai padarė ši jaunesnė mergaitė. Iš Lolos buvo pageidaujama vieno: nutylėti tiesą, nuo jos atsiriboti ir apskritai ją pamiršti, sau įteigti ne kokią konkrečią melagingą įvykio versiją, bet tai, jog nieko tikra nežinanti. Ji negalėjo matyti, jis laikė uždėjęs ranką jai ant akių, ji buvo apimta panikos, ji negali nieko tiksliai pasakyti.

Brioni nuolat buvo šalia jos, pasirengusi padėti kiekviename žingsnyje. Tiek, kiek siekė jos tos dienos patirtis, viskas atitiko: siužeto finalas buvo logiška nesenų įvykių išdava. Įvykiai, kurių liudininkė ji buvo, gerokai nusvėrė neapibrėžtus pusseserės parodymus. O, jei ji, Brioni, nebūtų buvusi tokia nekalta, tokia žiopla... Dabar gi jai atrodė, kad siužetas pernelyg vientisas, pernelyg simetriškas, jog jį būtų galima interpretuoti kaip nors kitaip nei taip, kaip tai darė ji. Ji save kaltino tik dėl vaikiško įsitikinimo, jog Robis savo dėmesio sritį apribos tik Sesilija. Ir kaipgi ji galėjo būti tokia neapdairi? Juk jis, po galais, yra maniakas. Kiekvienas maniakas jo vietoje pasielgtų lygiai taip pat. Kiekvienam patogiausia siekti labiausiai pažeidžiamos aukos. Išstypusios mergaitės, maklinėjančios tamsoje nepažįstamoje vietoje ir drąsiai ieškančios aplink salos šventyklą kažkur klaidžiojančių savo brolių. Lygiai tą patį po kelių minučių ketino daryti Brioni. Suvokimas, kad maniako auka taip pat lengvai galėjo tapti ir ji, mergaitės įniršį ir įkarštį dar sustiprino. Jei jos vargšė pusseserė nepajėgi atskleisti tiesos, tai už ją padarys Brioni. Aš galiu. Ir aš pasakysiu.