Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Jie visi spoksojo, kaip ji paskubomis išbėga iš kambario, bet nė vienas nepaklausė kur, toks buvo visus apėmęs nuovargis. Brioni lyg su sparnais užlėkė aukštyn, šokdama per dvi pakopas iškart, maitinama gėrio nešėjos įvaizdžio ir jau įsivaizduodama pateiksianti siurprizą, kuriuo nusipelnys visų pagyrų ir pripažinimo. Pojūtis buvo panašus kaip Kalėdų rytą, prieš įteikiant dovaną, gavėjui turinčią neabejotinai sukelti susižavėjimą. Džiaugsminga nekaltos savimeilės apraiška.

Ji nurūko trečiojo aukšto koridoriumi tiesiai į Sesilijos kambarį.

Koks jovalas ir netvarka! Abejos drabužių spintos durys plačiai atvertos. Įvairios suknelės ištraukytos iš kabančių drabužių eilės, kai kurios netgi pusiau nukabintos nuo pakabų. Dvi iš jų apskritai gulėjo sujauktos ant grindų, viena juoda, kita rožinės spalvos, abi šilkinės, akivaizdžiai brangios. Aplinkui tą jovalą voliojosi išmėtyti bateliai. Brioni perlipo per visą šitą netvarką ir žengė prie tualetinio staliuko. Kas neleido Sesilijai uždengti dangteliais savo panaudotų kosmetikos ir parfumerijos reikmenų? Kodėl ji niekuomet neišvalo savo dvokiančios peleninės? Arba kodėl nepasikloja lovos, kodėl neatsidaro lango, kad įleistų šviežio oro? Pirmasis stalčius, kurį ji mėgino atidaryti, teatsidarė tik per porą colių — tiek jis prikimštas visokio šlamšto, daugiausia — butelių ir kartoninių pakuočių. Tegu Sesilija dešimčia metų vyresnė, bet ji tikrai turi kažką beviltiška ir bejėgiška. Nors Brioni prisibijojo laukinio sesers žvilgsnio apačioje, atidarydama antrąjį stalčių, ji jautėsi įsitikinusi, jog elgiasi sesers vardu ir atstovauja sesers interesams.

Po penkių minučių, kai triumfuodama sugrįžo į svetainę, nė vienas neatkreipė į ją jokio dėmesio. Viskas buvo lygiai taip pat, kaip paliko — išvargę ir iškankintais veidais suaugusieji tylomis rūkė arba gėrė arbatą. Per jaudulį ji nė nepagalvojo, kam turėtų įteikti laišką. Matyt, regėjosi, kad jį kažkokiu būdu skaitys visi kartu. Pagalvojusi nusprendė jį atiduoti Leonui ir pasuko skersai kambarį prie jo. Tačiau atsidūrusi priešais sėdinčius tris vyriškius, ji apsigalvojo ir sulenktą popieriaus lapelį įdavė į rankas rūsčiajam policininkui granitiniu veidu. Jei jo veidas ir turėjo kokią išraišką, ji nepasikeitė nei paėmus laiškelį iš Brioni rankų, nei jį perskaičius, o tai jis padarė itin greitai, beveik akimoju. Vyriškis pažvelgė jai į akis, tuomet dirstelėjo į netoliese stovinčią Sesiliją, kuri žvelgė kažkur į šalį. Vos pastebimu riešo judesiu davė ženklą antrajam policininkui, kad šis jį paimtų. Perskaitęs lapelį, šis jį atidavė Leonui. Brolis perskaitęs jį vėl perlenkė pusiau ir atidavė vyresniajam inspektoriui. Brioni buvo nustebinta tylios vyriškių reakcijos — tokia reakcija buvo jų gyvenimo patirties išdava. Tik dabar Emilija Teilis pastebėjo jų susidomėjimo šaltinį. Į nebylų motinos klausimą Leonas atsakė:

— Tai tik laiškas...

— Aš jį perskaitysiu.

Jau antrą kartą šį vakarą Emilija buvo priversta pareikšti savo teises į rašytinius dokumentus, atsiradusius jų namuose. Jausdama, kad savo pareigą jau atliko, Brioni nuėjo prie motinos ir, atsisėdusi ant sofos, nuo savo motinos pusės stebėjo šiokį tokį Leono ir policininkų sutrikimą.

— Aš jį perskaitysiu, — pakartojo motina.

Grėsmingas ženklas buvo tai, kad šią frazę ji ištarė visiškai ramiu balsu. Leonas gūžtelėjo pečiais ir nutaisė priverstinę atsiprašomą šypsenėlę — kokį pasiteisinimą neduoti laiško galėjai sugalvoti? Tada jos romus žvilgsnis nuslydo į policininkus. Ji priklausė tai kartai, kuri policininkus, nepriklausomai nuo jų rango, laikė juodadarbiais. Gavęs vos pastebimą viršininko linktelėjimą, jaunesnysis pareigūnas nužingsniavo per kambarį ir įteikė laišką jai. Pagaliau Sesilija, kuri mintimis tikriausiai klajojo toli nuo čia, susidomėjo tuo, kas vyksta. Ji pagaliau suprato, kad atverstas laiškas guli ant motinos kelių, ir, pašokusi nuo klavesino taburetės, žengė jos link.

— Kaip tu drįsti? Kaip jūs drįstate?

Leonas taip pat atsistojo, delnais rodydamas raminamą gestą.

— Si...

Kai ji šoko prie motinos, ketindama pagriebti laišką šiai nuo kelių, jai prieš akis išdygo ne tik brolis, bet ir abu policininkai. Maršalas taip pat stovėjo, bet nesikišo.

— Jis priklauso man! — šaukė ji. — Tu neturi jokios teisės!

Emilija net akių nepakėlė nuo laiško, leisdama sau jį perskaityti keletą kartų. Nutarusi, kad jau užteks, ji pasitiko dukters įniršį šaltesne savojo pykčio forma.

— Jei tu būtumei pasielgusi teisingai, jaunoji panele, įvertinant visą savo išsilavinimą, ir atėjusi pas mane su šituo, kai kas galėjo būti atlikta laiku ir tavo pusseserė būtų išvengusi šios nakties košmaro.

Kurį laiką Sesilija stovėjo viena kambario viduryje, žiūrėdama į kiekvieną ją supančių žmonių iš eilės, ir negalėjo patikėti, jog tokie žmonės yra jos giminės, negalėjo pradėti jiems pasakoti to, ką žinojo ir ką suvokė turinti pasakyti. Ir nors Brioni buvo pamaloninta suaugusiųjų reakcijos ir juto užplūstančią saldaus vidinio džiaugsmo bangą, ji buvo taip pat nemenkai laiminga dėl to, kad šią akimirką sėdi ant sofos šalia savo motinos, stovinčių vyrų iš dalies užstota nuo smerkiančio paraudusių sesers akių žvilgsnio. Si žvelgė į visus paeiliui dar keletą sekundžių, paskui apsisuko ir dingo iš kambario. Eidama per prieškambario menę, ji išleido laukinį apmaudo klyksmą, kurį dar sustiprino puiki akustika ir keraminės prieškambario menės plytelės. Per svetainę nusirito palengvėjimo ar net atsipalaidavimo banga, kai visi išgirdo ją lipant laiptais aukštyn. Kai Brioni dėmesys vėl nukrypo į laišką, šis buvo Maršalo rankose, tiesiančiose lapelį inspektoriui, o šis jį neperlenktą įdėjo į segtuvą, paslaugiai atverstą jaunesniojo pareigūno.

Vėlyvas nakties metas Brioni, atrodo, nė kiek neveikė ir ji išliko žvali. Niekam neatėjo į galvą nusiųsti mergaitę miegoti. Praėjus neišmatuojamam laiko tarpui po to, kai Sesilija pasislėpė savo kambaryje, Brioni drauge su motina buvo pakviestos į biblioteką pirmajai formaliai policijos pareigūnų apklausai. Ponia Teilis liko stovėti, Brioni atsisėdo vienoje rašomojo stalo pusėje, o pareigūnai — priešingoje. Policininkas granitiniu veidu, kuris ir atliko apklausą, pasirodė esąs be galo švelnus. Gergždžiančiu balsu jis neskubėdamas formulavo klausimus, kurie skambėjo sykiu ir švelniai, ir liūdnai. Kadangi ji galėjo jiems parodyti tikslią vietą, kur Robis užpuolė Sesiliją, visi nuėjo į tą kampelį tarp knygų lentynų stovų, ketindami viską pasiaiškinti detaliau. Brioni prasispraudė tarp jų, atsirėmė nugara į knygas ir parodė jiems, kokioje pozicijoje buvo jos sesuo, kai ji ją pamatė. Dirstelėjusi pro aukštus bibliotekos langus, ji išvydo pirmuosius aušros ženklus — melsvėjantį rytinį dangaus pakraštį. Tuomet apsisukusi pavaizdavo užpuoliko pozą ir parodė, kur stovėjo ji pati.

— Bet kodėl tu man to nepasakei? — paklausė Emilija.

Policininkai sužiuro į Brioni, laukdami jos atsakymo. Tai buvo geras klausimas. Brioni paprasčiausiai nė į galvą neatėjo užversti motiną tokiais rūpesčiais. To rezultatas būtų tik migrenos priepuolis, nieko daugiau.

— Mes buvome pakviesti vakarienės, paskui pabėgo dvynukai... — grakščiai išsisuko ji.

Tada paaiškino, kaip laiškas pateko jai į rankas — prietemoje, ant tiltelio. Kas ją paskatino jį atplėšti? Kaip apsakyti tą impulsyvią akimirką, kai prieš veikdama ji neleido sau galvoti apie padarinius? Arba tai, kad ji, kaip rašytoja, kuria tapo tik šiandien, sau suteikė moralinę teisę žinoti ir suprasti viską, kas vyksta aplinkui?