Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Brioni prisiminimai apie tardymą, pasirašytus teiginius ir parodymus arba apie baimingą pagarbą, kurią juto stovėdama prie teismo salės, į kurią dėl jauno amžiaus nebuvo įleista, vėlesniais jos brendimo metais nejaudins taip, kaip fragmentiški prisiminimai apie tos vėlyvos nakties ir ankstyvos vasaros aušros įvykius. Kaltės jausmas pamažu išgrynino savęs kankinimo metodus ir skausmingų prisiminimų detalių rutuliukus suvėrę į nesibaigiančią rožinio kilpą, kurią ji suks tarp atminties pirštų visą likusį gyvenimą.

Pagaliau sugrįžus namo, viskas buvo panašu į sapną — besirenkantys liūdni žmonės susirūpinusiais veidais, ašaros, prislopinti balsai bei skubrūs žingsniai skersai ir išilgai po prieškambario menę, pagaliau jos pačios begėdiškai pakili nuotaika, sėkmingai blaškiusi snaudulį. Be abejo, Brioni buvo pakankamai subrendusi, kad suprastų, jog šiuo metu visas dėmesys turi priklausyti Lolai, bet pastarąją švelnios moterų rankos greitai nuvedė į miegamąjį, kur ji turėjo laukti gydytojo ir jo medicininės apžiūros. Brioni stovėjo laiptų papėdėje ir žiūrėjo, kaip Lola, garsiai raudodama ir iš abiejų pusių prilaikoma Emilijos ir Betės, o iš paskos sekama Poli su dubeniu ir rankšluosčiais, lipa laiptais aukštyn. Pasitraukus pusseserei, Brioni liko dėmesio centre — Robio dar nebuvo girdėti nei matyti, — ir tai, kaip dėmesingai jos buvo klausomasi, su ja skaitomasi, kaip švelniai ją klausinėjo, tik patvirtino, jog ji įžengė į iš esmės naują brandos tarpsnį.

Tikriausiai maždaug apie šį metą prie namo sustojo policijos automobilis, ir viduje pasirodė du policijos inspektoriai ir du konstebliai. Brioni buvo vienintelis jų informacijos šaltinis. Ji stengėsi tvardytis ir kalbėti ramiai. Jos esminis vaidmuo šioje byloje stiprino pasitikėjimą savimi ir savo parodymais. Laiko tarpuose tarp formalių pokalbių Brioni stoviniavo prieškambario menėje priešais pareigūnus, Leonas jai iš vienos pusės, motina iš kitos. Tačiau kaip ir kodėl jos motina taip greitai sugrįžo nuo Lolos lovos prie jos? Vyresnysis inspektoriusbuvo rūstaus, daugiabriaunio veido, kuris atrodė lyg iškaltas iš granito. Brioni, su pagarbia baime žvelgdama į jį, papasakojo šiai įdėmiai ją stebinčiai granitinei kaukei visą istoriją, tiksliau, savąją jos versiją. Tai atlikusi ji juto nusimetusi nuo pečių didžiulį svorį, ir sunkumas, virsdamas atsipalaidavimu, pasitraukė iš jos skrandžio srities bei pasiskirstė po galūnes. Ji pajuto meilę, staiga užplūdusią meilės bangą šiam dėmesingam vyriškiui, pasirengusiam besąlygiškai kovoti už gėrį ir teisingumą — kiekvieną valandą, kiekvieną minutę — ir šioje kovoje valdančiam visas įmanomas žmogiškas galias bei išmintį. Iš pradžių, veriamai jo nešališko žvilgsnio, Brioni gerklę gniaužė spazmai, o jos iš pradžių skardus balsas ėmė darytis vis tylesnis. Ji norėjo, kad inspektorius ją apkabintų, paguostų ir jai atleistų, kad ir kokia nekalta jautėsi. Tačiau jis tik žiūrėjo į ją ir klausėsi. „Tai buvo jis. Aš jį mačiau“. Pasirodžiusios jos ašaros — papildomas įrodymas, jog kalba tiesą, ir kai motinos ranka apkabino pečius, mergaitė neištvėrusi pratrūko raudoti ir buvo nuvesta į svetainę.

Tačiau jei tuo metu motina ramino ją paguldžiusi ant sofos, kaip tada ji prisimena daktaro Maklareno atvykimą? Jis įžengė į vidų apsivilkęs juoda liemene, senoviškai pakelta marškinių apykakle, rankoje nešdamas odinį lagaminą, kuris buvo visų trijų Teilisų vaikų gimimo bei vaikystės ligų liudytojas. Daktarą pasitiko Leonas, kuris, pasilenkęs prie jo, trumpai ir vyriškai promurmiais suminėjo svarbiausias įvykio detales. Kur dingo Leono lengvumas ir nerūpestingumas? Šie tylūs ir solidūs pokalbiai buvo būdingi ir ateinančioms valandoms. Tokiu pat stiliumi informacija būdavo perteikiama kiekvienam naujai atvykusiam. Žmonės — policijos pareigūnai, gydytojas, šeimos nariai, patarnautojai — pulkeliais stoviniavo šen bei ten, tarpais persigrupuodami ir susimaišydami — kambarių pakampėmis, prieškambario menėje ir terasoje anapus pravirų prancūziškų langų. Nė karto visi nebuvo surinkti į vieną vietą ir jokia informacija nebuvo pateikta viešai, visiems kartu. Visi žinojo beveik visus baisius išprievartavimo faktus, bet sykiu tai liko kiekvieno paslaptimi, kuria buvo dalijamasi pašnibždomis, migruojant nuo vienos grupės prie kitos. Galimas daiktas, netgi svarbesnis buvo dingusių vaikų klausimas. Tačiau vyraujanti nuotaika ir nuostata, nuolatos kartojama kaip magiškas burtažodis, buvo tokia, kad jie, be abejo, saugiai miega kažkur parke po medžiu. Taip dėmesio centras buvo kiek dirbtinai išlaikomas ties viršuje, miegamajame, gulinčios merginos būkle.

Polas Maršalas, grįžęs iš paieškos, naujieną sužinojo iš inspektorių. Jis gana ilgai vaikščiojo su abiem inspektoriais abipus po terasą, kartkartėmis pasiūlydamas jiems po cigaretę iš savo auksinės dėžutės. Kai pokalbis buvo baigtas, jis paplekšnojo vyresnįjį per petį, tarytum leisdamas jiems eiti savo keliais. Tuomet įėjo į vidų pasikalbėti su Emilija Teilis. Leonas palydėjo daktarą į viršų. Po kurio laiko daktaras nusileido žemyn, kupinas profesinio orumo ir paslapčių, kurios visiems be galo rūpėjo. Nusileidęs jis ilgokai kalbėjosi su dviem neuniformuotais vyriškiais, paskui su Leonu, o galiausiai — su Leonu ir ponia Teilis. Prieš pat išvykdamas gydytojas priėjo prie Brioni, uždėjo savo pažįstamą mažą sausą ranką jai ant kaktos, pamatavo pulsą ir liko patenkintas. Tuomet jis paėmė savo lagaminą ir pasuko išėjimo link, bet prieš išeidamas dar trumpai patyliukais šnektelėjo su policininkais, sustojęs prie pagrindinių durų.

Ką tuomet veikė Sesilija? Ji slankiojo pakampiais, su niekuo nesikalbėjo, nuolat rūkė, staigiais ištroškusio žmogaus judesiais periodiškai kilstelėdama cigaretę prie lūpų ir bemat su akivaizdžiu pasibjaurėjimu ją atitraukdama. Kartkartėmis jos rankose atsirasdavo nervingai gniaužoma nosinaitė. Įprastiniu atveju ji būtų ėmusis situacijos kontrolės, vadovavusi Lolos priežiūrai, guodusi savo motiną, klausiusi daktaro komentarų, tarusis su Leonu. Kartą, kai Brioni buvo netoliese, Leonas priėjo prie Sesilijos, matyt, norėdamas pasikalbėti, bet ši nusisuko į šalį, akivaizdžiai demonstruodama, kad ne tik negali jam niekuo padėti, bet, galimas daiktas, netgi neketina bendrauti. Motina šią krizę sutiko su nebūdingu tvirtumu, jos nekamavo nei migrena, nei vienatvės poreikis. Moteris tarytum paaugo, kai jos dukra įsitraukė į asmeninės kančios kiautą. Buvo momentų, kai Brioni, paprašyta duoti parodymus apie visą įvykį ar kurį nors jo fragmentą, pastebėdavo, kad jos sesuo prisiartina tiek, kad girdėtų, ir žvelgia į ją ugningu neįskaitomu žvilgsniu. Brioni sesuo ėmė nervinti ir ji stengėsi laikytis arčiau savo motinos. Sesilijos akių baltymai buvo stipriai paraudę. Tuo metu, kai kiti stovėjo grupelėmis ir kuždėjosi tarpusavyje, ji nenustygdama laipiojo laiptais aukštyn ir žemyn, vaikščiojo iš kambario į kambarį ir mažiausiai du kartus buvo išėjusi pro pagrindines duris pastovėti lauke. Štai ji nervingai perima nosinaitę iš vienos rankos į kitą, sugniaužia ją į kamuoliuką ir vėl išvynioja, sukioja tarp pirštų, vėl perima į kitą ranką, prisidega dar vieną cigaretę. Kai Betė ir Poli nešiojo ir visiems siūlė arbatą, Sesilija nė sykio nepaėmė jų siūlomo puodelio.

Iš trečiojo aukšto atėjo žinia, kad Lola, gavusi iš gydytojo raminamųjų, pagaliau užmigo, ir ši žinia suteikė laikiną palengvėjimą. Taip jau išėjo, kad beveik visi susirinko svetainėje, kur susėdę išsekintoje tyloje gurkšnojo arbatą. Niekas to neįvardijo balsu, bet visi laukė Robio. Be to, bet kuriuo metu iš Londono galėjo parvykti ponas Teilisas. Leonas ir Maršalas buvo palinkę virš vietovės plano, kurį inspektoriaus patogumui jiedu buvo nupiešę ant popieriaus lapo. Inspektorius paėmė planą, pastudijavo ir perdavė savo asistentui. Du konstebliai buvo išsiųsti padėti tebeieškantiems Pjero su Džeksonu, o iš miestelio turėjo atvykti dar keleto policininkų pastiprinimas, juos ketino išsiųsti į Robio motinos namelį patikrinti, ar šis negrįžo ten. Kaip ir Maršalas, Sesilija sėdėjo atskirai, ant klavesino kėdės. Vienu metu ji atsistojo, norėdama paprašyti savo brolio, jog šis pridegtų cigaretę, bet ją savo žiebtuvėliu skubiai aptarnavo vyresnysis inspektorius. Brioni sėdėjo šalia motinos ant sofos, o Betė ir Poli nešiojo padėklą ir siūlė arbatą. Brioni vėliau neprisimins, kas jai suteikė šį akstiną, bet lyg iš niekur jai į galvą šovė be galo aiški ir įtikinanti mintis. Tokia įtikinanti, jog nesijautė turinti ką nors įspėti apie savo ketinimus ar prašyti sesers leidimo. Triuškinantis nusikaltimo įrodymas, visiškai nepriklausomas nuo josios įvykio aiškinimo. O gal netgi kitas, atskiras nusikaltimas. Šios idėjos apimta, ji pašoko ant kojų, vos neapversdama ant motinos kelių laikomo arbatos puodelio ir priversdama iš netikėtumo aiktelėti visus susirinkusiuosius.