Иэн Макьюэн - Atpirkimas

— Nežinau, — atsakė ji. — Man paprasčiausiai buvo baisiai smalsu. Tai darydama nekenčiau savęs.

Maždaug tuo pat metu pro duris įkišo galvą policijos konsteblis ir pranešė žinią, kuri atrodė puikiai deranti su šios nakties sumaištimi. Pono Teiliso vairuotojas ką tik skambinęs iš telefono automato netoli Kriodono oro uosto. Departamento automobilis, kuriuo vos paprašytas maloniai leidęs pasinaudoti ministras, Londono priemiestyje patyrė avariją. Džekas Teilisas dabar miega ant galinės sėdynės apsiklojęs vilnone gūnia ir tikriausiai turės tęsti kelionę pirmuoju rytiniu traukiniu. Įsisąmoninus ir apgailėjus šias naujas aplinkybes, Brioni buvo švelniai paprašyta sugrįžti prie reikalo ir nupasakoti tai, ką ji matė ir patyrė tvenkinio saloje. Šiuo ankstyvu apklausos etapu pareigūnas skrupulingai stengėsi nepateikti jaunutei mergaitei kontrolinių klausimų ir sudaryti galimybę jai pačiai nupiešti įvykį savais žodžiais bei pateikti esminius faktus: buvo pakankamai šviesos, kad ji atpažintų gerai pažįstamą veidą. Kai jis nusigręžė nuo jos ir nuėjo puslankiu tolyn laukymės pakraščiu, jo judesių maniera ir ūgis jai buvo taip pat labai pažįstami.

— Vadinasi, jūs jį matėte.

— Aš žinau, kad tai buvo jis.

— Užmirškime, ką jūs žinote. Jūs sakote, kad jį matėte.

— Taip, aš jį mačiau.

— Lygiai taip, kaip dabar matote mane.

— Taip.

— Jūs tvirtinate, kad matėte jį savo akimis.

— Taip. Aš jį mačiau. Aš jį mačiau.

Tuo jos pirmoji formali apklausa pasibaigė. Sėdėdama vėl svetainėje ir pagaliau jausdama nuovargį, bet vis dar nenorėdama eiti į lovą, ji klausėsi, ką kalba motina, paskui — Leonas ir Polas Maršalas. Apklausai buvo pasikviestas ir senis Hardmanas bei jo sūnus Denis. Brioni girdėjo, kaip Betė tvirtino, jog Denis visą vakarą buvo čionai, namuose, su tėvu, kuris gali už jį laiduoti. Pasirodė iš dvynukų paieškų grįžtantys konstebliai, jie į svetainę rinkosi kažkodėl pro virtuvės duris. Iš fragmentiškų ir sumišusių to ankstyvo ryto prisiminimų mozaikos Brioni galvoje užsiliko tai, kad Sesilija nesutiko palikti savo kambario, nusileisti žemyn ir duoti parodymus. Vėliau pasirinkimo laisvė jai nebuvo suteikta, ir kai ji galiausiai nusileido ir pateikė savo versiją apie tai, kas atsitiko bibliotekoje — kitais žodžiais, kur kas labiau šokiruojančiu stiliumi nei Brioni, — nepaisant to, kad šį jųdviejų kontaktą ji nupiešė kaip įvykusį abipusiu sutikimu, jos apklausa tik sustiprino jau susiformavusią bendrą nuostatą: ponas Turneris yra pavojingas žmogus. Daug kartų Sesilijos kartotas pasiūlymas, kad jie turį apklausti Denį Hardmaną, buvo nuleistas negirdomis. Tai buvo priimta kaip suprantamas, bet ne itin garbingas šios jaunos moters bandymas apginti savo draugą metant įtarimą ant nekalto berniuko.

Praėjus kažkiek minučių po penkių, kai jau sklandė kalbos apie ruošiamus pusryčius, bent jau konstebliams, nes nė vienas iš kitų susirinkusiųjų nebuvo alkanas, namus apskriejo gandas, kad parke pastebėta artėjanti žmogaus figūra, kuri, galimas daiktas, yra Robis. Ko gera, kažkas nuolatos stebėjo apylinkes pro trečiojo aukšto langą. Brioni neprisiminė, kaip buvo priimtas sprendimas visiems išeiti ir sutikti jį lauke, bet toks sprendimas buvo priimtas. Bematant visi išgužėjo į lauką ir kietai susispaudė aplinkui pagrindinį įėjimą — šeimos nariai, Polas Maršalas, Betė su pagalbininkais, policininkai. Tiktai nuo vaistų kaip užmušta mieganti Lola ir Sesilija su savo bejėgišku įniršiu liko viduje, viršutiniame aukšte. Gali būtį, tai ponia Teilis nusprendė, jog tokia purvina būtybė kaip Robis daugiau niekada neturi įžengti į Teilisų namus. O gal inspektorius nenorėjo, kad prievartos epizodas įvyktų viduje, ir laikėsi nuomonės, jog areštas ne taip baisiai atrodytų lauke, kur daugiau vietos. Visa aušros magija jau buvo išsisklaidžiusi, ir juos supo tik ankstyvas pilkas rytas, kurio vienintelė kiek išskirtinė savybė — tirštas vasaros rūkas, kurį, be abejo, greitai išsklaidys saulės spinduliai.

Iš pradžių nieko nebuvo matyti, nors Brioni atrodė, kad ji lyg ir išskiria žingsnių garsą kažkur toli ant kelio. Po kurio laiko ši garsą išgirdo ir kiti. Susirinkusių žmonių būryje nuvilnijo šurmulys ir sujudimas, kai visi maždaug už šimto jardų galiausiai išvydo neryškų siluetą, ne daugiau nei pilkšvą dėmę baltame rūko fone. Kai siluetas įgijo daugmaž žmogišką formą, laukiančiųjų grupė vėl nutilo. Nė vienas negalėjo patikėti tuo, ką mato. Be abejo, tai rūko ir saulės šviesos žaismas. Nė vienas šiame telefonų ir automobilių amžiuje negalėjo patikėti, kad tokie septynių ar aštuonių pėdų ūgio gigantai gali egzistuoti čia pat, jų pašonėje, žmonių knibždančiame Saryje. Tačiau štai jis jau čia pat, tikras vaiduoklis ar pabaisa — nejau tai žmogiška būtybė? — ryžtingai žingsniuojanti jų link. Vaizdas buvo neįmanomas ir sykiu nenuneigiamas. Betė, kuri garsėjo kaip uoli katalikė, skubiai persižegnojo, o pulkelis žmonių dar glaudžiau susispietė aplink įėjimą. Tiktai vyresnysis inspektorius žengė porą žingsnių pirmyn, ir kai jis tai padarė, viskas pagaliau tapo aišku, kas ten toks — tai Robis, Robis su abiem dvynukais. Vienas sėdi jam ant pečių, o kitas, laikydamas jo ranką, šiek tiek atsilikęs tipena šalimais. Kai iki žmonių liko mažiau nei trisdešimt pėdų, Robis sustojo ir jau buvo kažką besakąs, bet nutilo, pamatęs prie jo besiartinančius vyresnįjį inspektorių ir dar vieną policininką. Berniukas, sėdintis ant jo pečių, pasirodo, miegojo. Kitas tuo metu glaudė galvą prie Robio liemens ir spaudė jo ranką sau prie krūtinės, lyg siekdamas nuo kažko apsiginti ar iš Robio rankos išspausti šiek tiek šilumos.

Pirmasis Brioni pojūtis buvo palengvėjimas, kad berniukai saugūs. Tačiau, pažvelgus į ramiai stovintį ir laukiantį Robį, ją užplūdo įniršio banga. Nejaugi jis tikisi, kad savo nusikaltimą jam pavyks paslėpti po tariamojo gerumo kauke, po gerojo piemens įvaizdžiu? Be abejo, tai tik ciniškas jo bandymas laimėti atleidimą už neatleistiną poelgį. Štai ir dar kartą pasitvirtina jos įžvalga, kad blogis yra sudėtingas ir klaidinantis. Staiga ant jos pečių nusileido motinos rankos, kurios pasuko ją į namo pusę ir atidavė į Betės glėbį. Emilija akivaizdžiai pageidavo, kad dukra laikytųsi kuo atokiau nuo Robio Turnerio. Pagaliau laikas į lovą. Betė tvirtai suspaudė jos ranką ir įvedė į vidų, o motina ir brolis nuėjo pasiimti dvynukų. Paskutinį kartą mesdama žvilgsnį per petį, Brioni išvydo, kaip Robis lyg pasiduodamas iškelia rankas aukštyn, nukelia berniuką sau nuo sprando ir švelniai pastato jį ant žemės.

Po valandos Brioni jau gulėjo savo lovoje po baldakimu, apsivilkusi švariais baltais medvilniniais naktiniais marškinėliais, kuriuos jai surado Betė. Užuolaidos buvo užtrauktos, bet pro jų plyšius besiskverbianti dienos šviesa pakankamai stipri ir, nepaisant iš nuovargio svaigstančios galvos, ji negalėjo užmigti. Aplink lovą sukosi vaizdai ir balsai, susijaudinusios, įkyrios būtybės, susiduriančios ir susiliejančios viena su kita, besipriešinančios jos pastangoms tvarkingai surikiuoti į eilę. Nejaugi visos šios figūros ir vaizdiniai atėję iš šios vienos dienos, vieno ilgo nepertraukiamo būdravimo laikotarpio, pradedant nekaltomis jos pjesės repeticijomis ir baigiant milžino pasirodymu ryto rūke? Visa, kas tilpo tarp šių dviejų vaizdinių, buvo per daug prisodrinta įspūdžių ir netikėtumų, kad galėtum tai suprasti, nors ji jautė, kad ši diena vainikuota jos sėkme, gal netgi triumfu. Brioni nuklojo kojas ir apvertė pagalvę, ieškodama vėsesnės vietos įkaitusiems skruostams. Kiek pamąsčius jai dingtelėjo į galvą, jog sau tiksliai neapibūdintų, ką konkrečiai galima įvardyti kaip jos sėkmę. Jei tai buvo jos įveikta vaikystę ir suaugusiųjų gyvenimą skirianti riba, šį joje įvykusį pokytį vargiai suvoktų dabar, kai dėl nuovargio ir miego stygiaus ji jautėsi tokia bejėgė, netgi vaikiška, jog ašaros jau visai čia pat. Jei jos sėkmė — drąsa įvardyti kiaurai supuvusį žmogų, tai įvykių pabaigoje tas žmogus tikrai neturėjo pasirodyti vedinas ir nešinas dvynukais, ir ji jautėsi tarytum apgauta. Kas ja tikės dabar, kai Robis save pademonstravo kaip gerąjį dingusių vaikų gelbėtoją? Visas jos darbas, drąsa ir šaltakraujiškumas, visa jos pagalba sugrąžinant Lolą namo — veltui. Sesilija atsuks nugarą jai, motinai, policininkams, broliui, ir išeis su Robiu Turneriu regzti naujų tik suaugusiesiems suvokiamų intrigų. Ji norėjo, kad šalia jos dabar būtų motina, troško rankomis apkabinti jos kaklą ir priglausti jos mielą veidą prie savojo. Tačiau motina dabar pas ją neateis. Niekas dabar neateis pas Brioni, niekas su ja dabar nekalbės. Ji įbedė savo veidą į pagalvę ir leido ašaroms gertis į ją. Ji verkė viena, niekieno nematoma, neaiškiai nujausdama, kad prarasta kažkas dar daugiau nei tai, ką galėjo įvardyti.