Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Jį dominantis kelias atsišakojo prie subombarduoto namo, visiškai naujo — tikriausiai tai buvo perstatytas geležinkelio darbininko būstas. Aplink ratų provėžoje telkšantį klaną matyti smulkių galvijų, tikriausiai ožkų, kanopų įspaudų. Mėtėsi drabužių skiautės pajuodusiais kraštais, užuolaidų ar apmušalų liekanos, ant krūmo kybojo sulaužytas lango rėmas. Visur tvyrojo drėgnų suodžių kvapas. Kelias, kuriuo jie žygiavo, tiesiausiai vedė į tikslą, kurį jiems reikėjo pasiekti. Jis sulankstė žemėlapį ir įsidėjo į kišenę. Paėmęs nuo žemės milinę ir atsitiesęs, jis ir pamatė ją. Bendrakeleiviai, pajutę staigų judesį, atsigręžė ir pasekė jo žvilgsnį. Tai buvo žmogaus koja, įstrigusi dideliame, ką tik sulapojusiame platano medyje. Maždaug dvidešimties pėdų aukštyje, užkliuvusi pirmoje kamieno išsišakojimo vietoje, nuoga, lygiai ir aštriai nukirsta aukščiau kelio. Iš tos vietos, kur jie stovėjo, nebuvo matyti nei kraujo, nei sudarkytų kūno likučių. Tai buvo tiesiog tobula koja — blyški, lygia švelnia oda, tokia maža, kad galėtų būti vaiko. Atrodė, kad koja demonstruoja pati save, nori jiems kažką pasakyti, įspėti ar atkreipti dėmesį: žiūrėkite, štai aš.

Du kapralai su pasibjaurėjimu atsiduso ir pasiėmė nuo žemės savo daiktus. Jie nenorėjo apsikrauti papildomomis emocijomis. Per pastarąsias keletą dienų tokių vaizdų prisižiūrėjo pakankamai.

Dilgėlė, sunkvežimio vairuotojas, išsitraukė dar vieną cigaretę ir paklausė:

— Tai kuriuo keliu, viršininke?

Jie jį vadino viršininku stengdamiesi apeiti keblų rangų klausimą. Vyriškis nieko neatsakė, bet skubiai, beveik pusiaubėga, leidosi keliuku į dešinę. Jis norėjo vieno — veržtis į priekį ir dingti visiems iš akių. Dingęs už kluono, prie sudaužytų šiferio plokščių krūvos, pirma pasitaikiusia proga, kai tiedu nematė, jis paskubomis atsigėrė iš savo kareiviškos gertuvės. Buvo toks ištroškęs, kad negalėjo sau leisti netekti skysčių. Naudodamasis ta pačia akimirka, dirstelėjo į savo žaizdą. Žaizda buvo dešinėje pusėje, kiek žemiau krūtinės ląstos, maždaug pusės galvos dydžio. Kai vakar nuplovė pridžiūvusį kraują, žaizda neatrodė taip baisiai. Nors oda aplinkui ją paraudusi, sutinę nelabai. Tačiau žaizdos viduje kažkas buvo. Jis tai jautė su kiekvienu žingsniu. Tikriausiai šrapnelio gabalėlis.

Kol kapralai pasivijo, jis jau buvo susikišęs marškinius į kelnes ir apsimetė, jog studijuoja žemėlapį. Jų kompanijoje žemėlapis buvo vienintelė vien tik jo nuosavybė.

— Ko taip skubi?

— Matyt, tolumoje jis pamatė dailią moteriškaitę.

— Ne, tai dėl žemėlapio. Jį vėl apniko jo suknistos abejonės.

— Jokių abejonių, džentelmenai. Mes einame teisingu keliu.

Vyriškis išsitraukė cigaretę, o kapralas Buožė ją pridegė. Tuomet, slėpdamas drebančias rankas, Robis Turneris nužingsniavo pirmyn, o jie nusekė jam iš paskos, kaip tai darydavo jau dvi dienas. O gal tris? Jis buvo žemesnis pagal rangą, bet jie sekė paskui jį ir darė viską, ką tik šis žmogus pasiūlydavo, o savo orumą stengdavosi išsaugoti jį erzindami.

Kai jiems žingsniuojant keliu ar kertant kokį lauką, jis kuriam laikui nutildavo, Buožė kyštelėdavo trigrašį:

— Viršininke, jūs tikriausiai vėl galvojate apie moteris?

Jam bemat pritardavo Dilgėlė:

— Jis vėl dulkinasi, jis dulkinasi!

Jiedu buvo tipiški miesčionys, todėl kaimiškų teritorijų nemėgo ir jose nesiorientavo. Kompaso rodyklės vyrams nieko nesakė. Ši pagrindinio karinio pasirengimo dalis juos buvo kažkaip aplenkusi. Abu jautė, kad, norint pasiekti pakrantę, būtinas toks žmogus kaip jis. Šis žingsnis jiems buvo sunkus psichologiškai. Šis žmogus elgėsi kaip kariškis, bet ant uniformos antpečių neturėjo nė vienos juostelės. Jau pačią pirmąją kelionės naktį, kurią jie praleido sudegintos mokyklos dviračių pašiūrėje, kapralas Dilgėlė jo paklausė:

— Kaip čia yra, kad tu, būdamas eilinis kareivis, kalbi kaip koks frantas?

Jis nesirengė jiems pasakoti savo gyvenimo istorijos. Vienintelis tikslas — išgyventi. Tam turėjo vieną svarbią priežastį, ir jam nerūpėjo, ar bendrakeleiviai seka paskui jį, ar ne. Abu jie turėjo po savo šautuvą. Tai vis dėlto šis bei tas, o Buožė, be kita ko, buvo stambus vyrukas, tvirtų pečių, o plaštakomis tikriausiai galėtų apimti pusantros oktavos pianino, kuriuo, jo teigimu, grodavęs alinėje. Nekreipė Turneris dėmesio ir į pajuokas. Eidamas keliu jų priešakyje, jis tenorėjo vieno — užmiršti apie matytą medyje įstrigusią koją. Takelis netrukus virto keliuku, kuris, kiek pavinguriavęs tarp dviejų iš akmenų sumūrytų sienų, ėmė leistis į slėnį, kurio nuo pagrindinio kelio nebuvo matyti. Slėnio dugnu tekėjo rudas upelis, šį jie įveikė akmenų brasta, storai apklota žolėmis, primenančiomis miniatiūrines vandenines petražoles.

Kildamas iš slėnio, keliukas krypo į vakarus, bet vis dar tebevingiavo iš abipus spaudžiamas senovinių sienų. Dangus priekyje ėmė pamažu giedrėti ir švisti tarytum gera lemianti pranašystė. Visomis kitomis kryptimis jame viešpatavo niūri pilkuma. Jiems per kaštonų giraitę artėjant prie kalvos viršūnės, pro debesų kraštą išlindo besileidžianti saulė, tarytum nufotografuodama šią sceną ir priversdama prisimerkti tris jos link žingsniuojančius kareivius. Argi ne puiku visos dienos kelionę Prancūzijos kaimo laukais baigti žingsniuojant tiesiai į besileidžiančią saulę? Neabejotinai viltinga dienos pabaiga.

Vos išėję iš kaštonų giraitės, jie išgirdo bombonešių gausmą, todėl grįžo atgal į medžių prieglobstį ir rūkydami laukė. Medžių šakos užstojo dangų ir vyrai negalėjo matyti lėktuvų, bet šiaip jau vaizdas buvo puikus. Prieš juos driekėsi švelniai banguojantys laukai, kuriuos sunkiai galėjai pavadinti kalvomis. Tai tik kraštovaizdžio raibuliai, vos juntamas kažkur toli dunksančių kalnynų aidas. Kiekvienas tolesnis gūbrys buvo blyškesnis nei prieš jį esantysis. Pilkai melsvų padūmavusių tolumų saulėlydžio kryptimi koloritas Robiui priminė rytietišką piešinį ant pietų servizo.

Po pusvalandžio jie jau žingsniavo ilgu pylimu per kiek gilesnį slėnį, pamažėl sukdami į šiaurę, kol slėnio dugne vėl priėjo nedidelį upelį. Vis dėlto šis buvo kur kas vandeningesnis nei pirmasis ir jie jį įveikė akmeniniu tilteliu, storai padengtu karvių mėšlu. Kapralai, kurie nebuvo tokie pavargę kaip jis, pasismaginimo dėlei apsimetė maištaują. Vienas iš jų metė sudžiūvusio mėšlo gabalą Turneriui į nugarą. Šis neatsisuko. Prie namo matytos drabužių skiautės, galvojo jis, ko gera, primena vaiko pižamos likučius. Berniuko. Pikiruojantys bombonešiai antskrydžius dažnai rengia vos prašvitus. Jis mėgino vyti iš galvos šią mintį ir šį vaizdą, bet vaizdas neatstojo. Prancūzų berniukas, miegantis savo lovelėje. Turneris skubinosi kuo toliau nuo to subombarduoto namelio. Dabar jį persekiojo ne tik vokiečių sausumos ir oro pajėgos. Jei šviestų mėnulis, galėtų žygiuoti visą naktį. Kapralams tai nepatiktų. Galbūt tai gera proga jais atsikratyti.

Kiek pasroviui nuo tiltelio buvo matyti tuopų eilė. Lapai medžių viršūnėse plazdėjo ir skaisčiai mirguliavo paskutiniuose saulės spinduliuose. Kelias pakeitė kryptį ir, toldamas nuo upelio, vėl virto tik siauru takeliu. Jiems teko brautis pro tankiai sužėlusius krūmokšnius vešliais blizgančiais lapais. Šen bei ten tarp krūmų kyšojo vos sulapoję skurdūs ąžuolai. Augalija po kojomis kvepėjo drėgme bei kažkuo salsvu, ir jam dingtelėjo į galvą, kad gal kažkaip ne taip pasirinkta kryptis — kodėl ši vieta tokia nepanaši į tai, ką jie matė per pastarąsias dienas?