Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Jie drauge su prancūzais Henriu ir Žanu Mari Bonė, mandagiai ir pagarbiai nusiteikusiais, susėdo ant Buožės pagamintų čiužinių už taip pat jo pagaminto stalo. Abu broliai buvo mažo ūgio, kresno sudėjimo vyriškiai, abu einą šeštą dešimtį. Henris dėvėjo akinius, o tai, prasitarė Dilgėlė, fermeriui nebūdinga. Turneris šio Dilgėlės komentaro nevertė. Drauge su vynu broliai atsinešė ir stiklines. Penki vyrai pakėlė tostus už anglų ir prancūzų armijas bei Vokietijos sutriuškinimą. Broliai sėdėjo ir žiūrėjo, kaip kareiviai valgo. Per Turnerį Buožė pareiškė, kad jis iki šiol nebuvo nei ragavęs žąsų kepenų pašteto, nei apie jį girdėjęs ir kad nuo šiol jis nevalgysiąs nieko daugiau tik jį. Prancūzai nusišypsojo, bet jie šiek tiek varžėsi ir, atrodo, buvo nusiteikę jokiu būdu nepasigerti. Jie papasakojo, kad ką tik savo sunkvežimiu buvo nuvažiavę į kaimelį netoli Araso aplankyti jaunos pusseserės bei jos vaikų. Dėl miestelio vyko nuožmi kova, bet jie nežinoję, kas laimėjo mūšį ir kas šiuo metu jį kontroliuoja. Važiavę šalutiniais keliais, baimindamiesi galimo pabėgėlių srauto. Pakeliui matę degančius ūkius, o vienoje vietoje ant kelio radę gal kokį tuziną žuvusių anglų kareivių. Jiems tekę išlipti iš sunkvežimio ir nutempti kūnus į šalikelę, nes nenorėję važiuoti tiesiog per juos. Pora kūnų buvę perplėšti beveik pusiau. Tai turėjusi būti stambaus kalibro pabūklo ataka, gal iš oro, o gal iš pasalos. Sugrįžus į sunkvežimį, Henrį supykinę, o Žanas Mari, sėdėjęs už vairo, nusigandęs ir įvažiavęs į griovį. Tekę pėsčiomis eiti į kaimą ir iš vieno ūkininko pasiskolinti porą arklių. Šiems padedant šiaip taip ištraukę savo „Renault“. Tai trukę dvi valandas. Važiuodami toliau, jie matę nemažai sudegusių tankų ir šarvuočių, tiek vokiečių, tiek britų bei prancūzų. Tačiau kareivių neužtikę. Fronto linija buvo pasistūmėjusi tolyn.

Kai jie pasiekę kaimelį, jau buvusi vėlyva popietė. Vietovė žiauriai nuniokota. Pusseserės namas visas suvarpytas kulkų, bet, stebėtina, dar tebeturėjo stogą. Jie apvaikščioję kiekvieną kambarį ir palengvėjo, kai įsitikino, jog viduje nėra nė vieno žmogaus. Tikriausiai pusseserė bus pasiėmusi vaikus ir prisidėjusi prie tūkstantinių visus kelius užtvindžiusių pabėgėlių srautų. Bijodami važiuoti naktį atgal, jie sustoję miške ir mėginę miegoti kabinoje. Visą naktį girdėję, kaip artilerija daužo Araso miestelį. Atrodę neįmanoma, kad kas nors galėtų atlaikyti tokią ugnį ar per ją išgyventi. Jie grįžę atgal kitu keliu, gerokai tolimesniu, vengdami važiuoti pro tą vietą, kur gulėjo negyvi kareiviai. Dabar, paaiškino Henris, jis ir jo brolis esą labai pavargę. Tačiau vos tik užmerkią akis, jie matą šiuos suniokotus kūnus.

Žanas Mari papildė ištuštėjusius stiklus. Šis brolių pasakojimas, Turneriui paskubomis verčiant, užtruko beveik valandą. Visas maistas buvo suvalgytas. Jam kilo mintis pasidalyti su broliais jį patį kamuojančiu rytą matytu vaizdiniu. Tačiau galiausiai nusprendė nepalaikyti tos siaubo atmosferos ir negaivinti to, kas šiuo metu yra toli nuo jo, toli vyno ir kompanijos dėka. Pasitenkino pasakodamas apie tai, kaip, pradedant trauktis per pikiruojančių bombonešių ataką, atsiskyrė nuo savo dalinio. Jis neužsiminė, jog yra sužeistas, nes nenorėjo, kad tai sužinotų kapralai. Tik paaiškino, kaip jie keliavo kaimo vietovėmis Dankirko link, vengdami oro atakų, kurios dažniausiai būna nukreiptos į pagrindinius kelius.

— Vadinasi, sklindantys gandai yra tiesa, — pasakė Žanas Mari. — Jūs traukiatės.

— Mes sugrįšime, — atsakė jis, nors pats tuo netikėjo.

Vynas jau buvo gerokai apkvaitinęs kapralą Dilgėlę. Jis pradėjo padriką panegirikos srautą apie tai, ką vadino „gražuolėmis prancūzaitėmis“ — kiek jų daug, kokios jos prieinamos, kokios malonios. Visa tai, aišku, buvo fantazijos. Broliai sužiuro į Turnerį.

— Jis sako, kad prancūzų moterys yra pačios nuostabiausios pasaulyje.

Broliai rimtais veidais linktelėjo galvas ir pakėlė savo stiklus.

Kurį laiką visi tylėjo. Vakaro sutemos jau buvo beveik virtusios nakties tamsa. Jie klausėsi nakties garsų, prie kurių jau buvo beveik įpratę — artilerijos kanonadų, pavienių tolimų šūvių ir galingų sprogimų: Tikriausiai tai minuotojai traukdamiesi sprogdina tiltus.

— Paklausk jų apie mamą, — pasiūlė kapralas Buožė. — Reikia išsiaiškinti, kodėl ji su mumis taip kalbėjo.

— Mes buvome trys broliai, — paaiškino Henris. — Vyriausiasis, Polas, motinos pirmagimis, žuvo netoli Verduno 1915-aisiais. Pataikė artilerijos sviedinys. Nebuvo ko laidoti, išskyrus jo šalmą. Mudu buvome laimingesni. Išsisukome be menkiausio įbrėžimo. Nuo tada ji nekenčia kareivių. Tačiau dabar motinai aštuoniasdešimt treji ir jai ima reikštis senatvinė silpnaprotystė, kartais virstanti tikru apsėdimu. Jai nesvarbu, ar prancūzų, ar anglų, ar belgų, ar vokiečių kareivis. Jūs jai visi vienodi. Mes baiminamės, kad, kai ateis vokiečiai, ji puls ant jų su šakėmis ir jie ją paprasčiausiai nušaus.

Broliai vangiai atsistojo. Kareiviai padarė tą patį.

— Galėtume jus pavaišinti virtuvėje, prie stalo. Tačiau pirmiausia turėtume užrakinti motiną jos kambaryje, — pasakė Žanas Mari.

— Nesvarbu, ši puota buvo tikrai įspūdinga, — atsakė Turneris.

Dilgėlė kažką šnabždėjo Buožei į ausį, o tas linkčiojo galva. Tuomet Dilgėlė iš kuprinės išsitraukė du cigarečių blokus. Be abejo, tai buvo prideramas atsilyginimo gestas. Prancūzai iš mandagumo ėmė atsikalbinėti, bet Dilgėlė apėjo aplink stalą ir įbruko dovanas tiesiai jiems į rankas. Jis paprašė Turnerį, kad šis išverstų jų žodžius.

— Jeigu būtumėte matę — kai buvo gautas nurodymas sugriauti sandėlius, viename jų radome tokių dvidešimt tūkstančių. Kiekvienas ėmėme kiek norėjome.

Sumušta armija padrikai traukėsi į pakrantę, ginkluota bemaž tik cigaretėmis, kuriomis kareiviai gynėsi nuo alkio.

Prancūzai juos apipylė padėkomis, pažėrė komplimentų Turneriui už jo puikią prancūzų kalbą, tuomet, pasilenkę virš stalo, surinko tuščius butelius ir stiklus į brezentinį maišą. Niekas nesitikėjo, kad jie dar kada nors susitiks.

— Mes išeisime auštant, — pasakė Turneris. — Todėl sakome sudie.

Jie pakratė vieni kitiems rankas. Henris Bonė pasakė:

— Visos tos kovos, kurios vyko prieš dvidešimt penkerius metus... Šitiek aukų. O dabar vokiečiai ir vėl Prancūzijoje. Po dviejų dienų jie bus čia ir atims iš mūsų viską, ką turime. Kas galėjo tuo patikėti?

Turneris pirmą kartą pajuto gėdą dėl to, kad jie traukiasi. Jis pasakė tai, ką privalėjo pasakyti, bet savo žodžiais tikėjo dar mažiau nei anksčiau.

— Mes sugrįšime ir juos išvysime, aš jums pažadu.

Broliai linktelėjo galvas ir, paskutinį kartą palinkėję geros kloties, paliko blausų žvakės apšviestą ratą ir tamsoje nužingsniavo atdarų kluono durų link. Buvo girdėti, kaip brezentiniame jų maiše skambčioja vienas į kitą daužydamiesi buteliai ir stiklai.

Ilgą laiką jis gulėjo ant nugaros ir rūkė, žvelgdamas į juodą erdvios pastogės tamsą. Tylą drumstė tai stiprėjantis, tai silpstantis abiejų kapralų knarkimas. Jautėsi išsekęs, bet ne mieguistas. Žaizda nemaloniai tvinkčiojo, kiekvienas tvinksnis buvo aiškus ir stiprus. Jo audiniuose įstrigęs objektas buvo aštrus ir arti paviršiaus, ir jam knietėjo jį paliesti piršto galiuku. Dėl išsekimo negalėjo atsispirti toms mintims, kurių jis troško mažiausiai. Turneris galvojo apie prancūzų berniuką, ramiai miegantį savo lovelėje, ir apie tai, su kokiu cinišku abejingumu kareiviai apšaudo teritoriją. Arba ištuština lėktuvo bombų skyrių virš miegančio namelio prie geležinkelio linijos, visiškai nežinodami ir nesirūpindami, kas jame yra. Tai suvokiama kaip paprastas technologinis procesas. Jis buvo „iš vidaus“ matęs anglų reguliariosios armijos dalinius, glaudžiai susietas grupes, kurios dirbo kiaurą parą ir didžiavosi, jog sugeba sparčiai nutiesti ryšio liniją, savo disciplina, treniruotumu, tarpusavio supratimu. Jiems niekuomet netenka matyti galutinių savo darbo rezultatų, vieną iš kurių jis buvo matęs šį rytą — sunaikintą berniuką. Taip, būtent sunaikintą. Kai mintyse tarė šį žodį, jį trumpam apėmė snaudulys, bet tai truko tik keletą sekundžių. Tuomet vėl išsiblaivė ir gulėjo savo „lovoje“ ant nugaros, žvelgdamas į juodumą virš galvos... paskui mintimis atsidūrė savo kalėjimo kameroje. Jis vėl juto betoninių grindų ir kibire telkšančio šlapimo kvapą, matė blizgančias aliejiniais dažais nudažytas sienas, girdėjo eilėmis gulinčių kameros draugų knarkimą. Treji su puse metų lygiai tokių pat naktų, negalint užmigti, galvojant apie kitą sunaikintą berniuką, sunaikintą gyvenimą, kuris kadaise buvo jo, ir laukiant aušros, kai bus išneštas šlapimo ir išmatų kibiras, laukiant dar vienos beprasmiškos dienos. Jis ir pats neįsivaizdavo, kaip išgyveno šią begalinę absurdiškų dienų virtinę. Absurdas ir klaustrofobija. Ranka, gniaužianti jo gerklę. Būti čia, slėptis kluone, traukiantis po armijos sutriuškinimo šiomis dramatiškomis aplinkybėmis, kai medyje įstrigusi vaiko koja jau toks įprastas vaizdas, jog dažnas nesunkiai galėjo jį paprasčiausiai ignoruoti, kai visa šalis, visa civilizacija yra prie žlugimo slenksčio, — tai geriau nei leisti dienas ten, ant siauros lovos po blausia elektros lempute, nieko nesitikint ir nieko nelaukiant. Čia yra miškais apaugę slėniai, jais tekantys upeliai, tuopų viršūnėse žaidžiantys saulės spinduliai, kurių niekas negalėjo iš jo atimti, nebent nužudytų. Ir dar yra viltis. „Aš lauksiu tavęs. Sugrįžk.“ Taigi egzistuoja galimybė sugrįžti, tik galimybė, bet vis dėlto... Kišenėje Turneris nešiojasi jos paskutinį laišką, kuriame užrašytas naujasis adresas. Štai kodėl jis turi išgyventi ir, pasitelkdamas visą savo gudrumą bei išmonę, vengti pagrindinių kelių, virš kurių kaip kraujo ištroškę plėšrūnai zuja pikiruojantys vokiečių bombonešiai.