Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Atsakydama jam, ji rašė: „Jie visi atsisuko prieš tave — visi, netgi mano tėvas. Sugriaudami tavo gyvenimą, jie sugriovė ir manąjį. Nusprendė patikėti kvailos, isteriškos mažos mergaitės parodymais. Iš tikrųjų ją netgi skatino, nepalikdami erdvės atsigręžti atgal ir geriau pagalvoti apie tai, kas įvyko. Žinau, ji buvo vos trylikos metų paauglė, bet aš daugiau nenoriu su ja bendrauti. O dėl kitų, aš jiems negaliu atleisti to, ką jie padarė. Dabar, kai esu atitrūkusi nuo savo šeimos, pradedu suprasti, koks snobizmas slėpėsi už jų kvailumo. Mano motina niekuomet negalėjo tau atleisti už tai, jog tu gavai geriausią baigiamojo egzamino įvertinimą. Tėvas buvo linkęs visą save atiduoti darbui. Leonas pasirodė besąs išsišiepęs bestuburis idiotas, einąs sykiu su visa banda. Kai Hardmanas ėmėsi laiduoti už Denį, nė vienas iš mano šeimos narių nenorėjo paraginti policijos, kad ši paprašytų jį pateikti elementarius atsakymus į elementarius klausimus. Policijai kaip atpirkimo ožys buvai atiduotas tu. Niekas nenorėjo, kad byla pakryptų kita vaga. Žinau, mano žodžiai skamba pagiežingai, bet, brangusis, aš nenoriu tokia būti. Nuoširdžiai sakau, kad esu patenkinta savo nauju gyvenimu ir naujais draugais. Jaučiu, jog dabar galiu laisvai kvėpuoti. Svarbiausia — aš turiu tave, turiu dėl ko gyventi. Žiūrint realistiškai, pasirinkimas buvo nedidelis — tu arba jie. Kaip galėjo būti ir viena, ir kita? Neabejojau nė akimirkos. Aš myliu tave. Aš tikiu tavimi, tikiu visiškai. Tu esi mano brangiausiasis, mano priežastis gyventi. Si.“

Šias paskutiniąsias eilutes jis mokėjo atmintinai ir dabar, gulėdamas tamsoje, tylomis jas kartojo. Mano priežastis gyventi. Ne gyvenimo priežastis, bet priežastis gyventi. Tai buvo svarbus ir jaudinantis akcentas. Ir ji taip pat yra jo priežastis gyventi, priežastis, dėl kurios jis turi išgyventi. Turneris gulėjo ant šono, žvelgdamas į tą vietą, kur, jo manymu, turėjo būti kluono durys, ir laukė pirmųjų aušros ženklų. Jis buvo pernelyg pervargęs, kad dabar užmigtų. Tenorėjo vieno: keltis ir toliau žygiuoti pakrantės link. Jųdviejų svajonė praleisti dvi savaites namelyje Viltšyre sužlugo. Likus trims savaitėms iki apmokymų pabaigos, buvo paskelbtas karas. Karinis atsakas buvo automatiškas, kaip kad jūros moliusko geldelė paliesta užsiveria. Visos atostogos atšauktos. Po kurio laiko formuluotė buvo pakeista — jos atidedamos. Paskelbta jų data, paskui nukelta, o vėliau — dar kartą. Tuomet, pranešus prieš dvidešimt keturias valandas, visiems išdalyti nemokami geležinkelio bilietai. Per keturias paras jie privalėjo prisistatyti į pulką, kur buvo paskirti. Sklandė gandai, kad numatomas skubus perdislokavimas. Si pamėgino pakeisti savo atostogų tvarkaraštį, ir iš dalies jai tai pavyko. Tačiau nepasisekė gauti gyvenamojo ploto. Kai atėjo jo laiškas, kuriame pranešė atvykstąs, ji buvo pakeliui į Liverpulį, kur Older Hėjaus ligoninėje turėjo išklausyti instruktažą apie sunkiai traumuotų ligonių slaugymą. Praėjus parai po to, kai pasiekė Londoną, jis leidosi paskui ją į šiaurę, bet traukiniai važiavo neįsivaizduojamai lėtai. Pirmiausia praleidžiamas karinis transportas, judantis į pietus. Birmingemo Nju Stryto stotyje Robis nesuspėjo į traukinį, o kitas traukinys buvo atšauktas. Teko laukti iki kito ryto. Pusę valandos, kupinas vidinės sumaišties, jis žingsniavo po peronus, negalėdamas apsispręsti, ką daryti. Galiausiai nutarė grįžti atgal. Jei pavėluotų prisistatyti į pulką, grėstų rimti nemalonumai.

Kai ji grįžo iš Liverpulio, jis jau registravosi Čerburgo pulke. Vaikino laukė nykiausia jo gyvenime žiema. Sielvartą, kad viskas taip klostosi, jiedu pasidalijo pusiau, bet Si jautėsi privalanti rodyti optimizmą ir jį visokeriopai guosti. „Aš niekur nesirengiu iš čia išvykti, — rašė ji savo pirmajame laiške, grįžusi iš Liverpulio. — Lauksiu tavęs. Sugrįžk.“ Mergina kartojo savo pačios žodžius ir neabejojo, kad jis tai prisimins. Nuo to laiko šiais žodžiais ji baigdavo kiekvieną laišką Robiui į Prancūziją, iki pat paskutiniojo, jį pasiekusio prie Dankirko, prieš pat gaunant karinės vadovybės įsakymą trauktis.

Britų ekspedicinėms pajėgoms ši žiema šiaurės Prancūzijoje buvo ilga ir atšiauri. Nevyko jokių ypatingų karo veiksmų. Jie kasė apkasus, saugojo tiekimo kelius ir vykdavo į naktines pratybas, kurios pėstininkams atrodė keistos, nes jų tikslo niekas niekuomet neaiškindavo, be to, trūko ginklų. Laisvalaikiu visi būdavo lygūs. Netgi kukliausias kareivėlis neabejojo, kad šis karas, priešingai nei ankstesnysis, nevyks vien tik apkasuose. Tačiau prieštankinių pabūklų siuntos, kurių visi laukė, taip ir neatvyko. Apskritai jie turėjo mažai sunkiosios ginkluotės. Tai buvo nuobodulio laikas, kurį paįvairindavo tik futbolo rungtynės tarp dalinių ir vienos dienos žygiai šalies keliais su visa ginkluote. Valandų valandas nieko kito, tik vienodas sutartinis batų trepsėjimas į asfaltą. Jis tarytum palikdavo save ir mintimis nuklysdavo pas ją, planuodamas laišką, šlifuodamas sakinius, mėgindamas surasti kasdienybės pilkumoje slypintį komiškumo grūdą.

Prancūzijos alėjos jau apsipylė pirmąja žaluma, o pro dar plikas medžių šakas miškuose jau smelkėsi mėlynas katilėlių rūkas, kai Robis pajuto susitaikymo ir naujos pradžios troškimą. Jis nusprendė pamėginti Si dar kartą įtikinti, kad toji pradėtų bendrauti su savo tėvais. Ne, ji neturi jiems atleisti ar veltis į pokalbius apie praeitį. Tereikia parašyti trumpą ir paprastą laišką, iš kurio jie tesužinotų, kur ji yra ir kaip jai sekasi. Juk nežinai, kas gali įvykti artimiausiais metais. Juk jeigu nesusitaikys su tėvais iki vienam iš jų mirštant, jos sielvartui nebus galo. O jis tokiu atveju niekuomet negalės sau atleisti, kad jos nepaskatino šiam žingsniui.

Šį laišką jai išsiuntė balandį, o Sesilijos atsakymas jį pasiekė tik gegužės viduryje, kai jie jau slinko atgal per savo pačių iškastus apkasus, neilgai trukus iki vadovybės įsakymo skubiai trauktis iki pat Lamanšo sąsiaurio. Su tiesiogine priešo ugnimi susidurti taip ir neteko. Šis laiškas dabar gulėjo jo apsiausto viršutinėje kišenėje. Tai buvo paskutinysis jos laiškas, jį pasiekęs prieš pat pakrinkant pašto pristatymo sistemai.

... Aš nenorėjau tau apie tai pasakotu Dar nežinau, kaip pasielgti, ir anksčiau buvau nusiteikusi palaukti tos dienos, kai būsime kartu. Tačiau dabar ; kai mano rankose tavo laiškas, nėra prasmės ką nors slėpti nuo tavęs. Pirmasis netikėtumas yra tas, kad Brioni nesimoko Kembridže. Ji ten rudenį paprasčiausiai nenuvyko ir neužėmė jai skirtos vietos. Buvau labai nustebinta, nes iš daktaro Holo girdėjau, jog ji ten laukiama. Kitas siurprizas — ji mokosi slaugių kursuose mano senojoje ligoninėje. Ar gali įsivaizduoti Brioni su basonu rankose? Manau, kai aš buvau Brioni vietoje, visi tą patį kalbėjo apie mane. Tačiau ji tokia fanatikė — mes tai patyrėme savo pačių kailiu. Man kiek gaila jos pacientų. Tai štai, — ji man parašė laišką. Jis yra painus. Brioni rašo, jog nori su manimi susitikti. Ji ima suprasti visa tai, ką padarė ir kokių padarinių turėjo jos poelgis. Akivaizdu, jog pasirinkimas eiti slaugės keliu, o ne studijuoti universitete yra kažkaip su tuo susijęs. Ji sako, kad nori duoti žmonėms praktinės naudos. Tačiau man susidaro įspūdis, kad slaugą Brioni pasirinko kaip atgailos formą. Ji nori apsilankyti pas mane ir pasikalbėti. Tiktai dabar aš savo neigiamu nusiteikimu galiu daug ką sugadinti ir būtent todėl noriu su ja susitikti ne dabar, o tuomet, kai mudu būsime drauge. Manau, ji nori atsiprašyti. Manau, norėtų pakeisti savo parodymus ir padaryti tai oficialiai, įforminti parodymų pakeitimą kaip juridinę procedūrą. Tai gali būti netgi neįmanoma, įvertinant tai, jog tavo apeliacija buvo atmesta. Mums reikia pasiaiškinti įstatymų vingrybes. Manau, aš pati nueisiu pasitarti su advokatu. Nenoriu, kad mudu turėtume nepagrįstų vilčių. O gal ji nori pasakyti ką kita nei aš galvoju, gal dar nėra pasirengusi išvysti tikrovę tokią, kokia ji yra. Juk žinai, kokia ji svajotoja.