Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Nedarysiu jokių žingsnių, kol negausiu žinutės iš tavęs. Nebūčiau tau apie tai pasakojusi, bet kai vėl man parašei, kad turėčiau susisiekti su savo tėvais (žaviuosi tavo kilnia širdimi), pajutau, jog privalau tau apie tai pasakyti, jog padėtis gali keistis. Jei Brioni parodymus pakeisti juridiškai ir nėra įmanoma, ji galėtų bent jau grįžti namo ir apie visa tai papasakoti savo tėvams. Tuomet jie galėtų spręsti, kaip derėtų elgtis. Jei jiems užteks valios parašyti tau prideramą atsiprašymo laišką, tuomet, galimas daiktas, mes galėtume viską pradėti nuo pradžių.

Aš dažnai apie ją galvoju. Ryžtis slaugės keliui, atsisakyti daug žadančių gyvenimo perspektyvų jai daug sunkiau negu buvo man. Aš bent jau trejus metus studijavau Kembridže, o be to, turėjau akivaizdžią priežastį atsiriboti nuo savo šeimos. Ji, be abejo, taip pat turi savų priežasčių. Negaliu nuslėpti, jog man smalsu jas sužinoti. Tačiau laukiu, kad tu, mano brangusis, pasakytum, ką apie tai manai. Tiesa, beje, ji rašė, kad į „Horizon“ buvo nusiuntusi savo kūrybos, kurią redaktorius Kirilas Konolis atmetė. Vadinasi, yra žmogus, kuris skaitė jos nelemtas fantazijas.

Ar atsimeni tuos neišnešiotus dvynukus, apie kuriuos tau pasakojau ? Mažesnysis iš jų mirė. Tai atsitiko naktį, kai aš budėjau. Motina tai priėmė išties labai skausmingai. Mes girdėjome, kad kūdikio tėvas yra mūrininko pagalbininkas, ir tikėjomės išvysti įžūlų vyrioką su cigaretės grioveliu apatinėje lūpoje. Jis dirbo rytinėje Anglijoje su antriniais armijos rangovais ir ten statė pakrantės įtvirtinimus, todėl į ligoninę tesuspėjo atvykti tik po keleto dienų. Tačiau pasirodo, kad tai labai malonus jaunuolis, devyniolikos metų amžiaus, daugiau nei šešių pėdų ūgio, šviesiais plaukais, linkusiais kristi jam ant akių. Jis raišas viena koja kaip Baironas, todėl į kariuomenę nepašauktas. Džeinė tvirtina, jog jis panašus į graikų dievą. Tas vyrukas toks malonus ir švelnus, taip kantriai guodė savo jauną žmoną. Visus tai sugraudino. Liūdniausias momentas buvo tas, kai, jam ją beguodžiant, pasibaigė lankymo laikas ir atėjusi vyriausioji sesuo jį privertė palikti palatą drauge su visais kitais. Mums teko užbaigti tai, ko nebaigė jis. Vargšė mergaitė. Tačiau buvo jau keturios valandos, o taisyklės yra taisyklės.

Dabar ruošiuosi nešti šį laišką į Belhemo pašto paskirstymo centrą, tikiuosi, kad dar iki savaitgalio jis įveiks Lamanšo sąsiaurį. Tačiau nenoriu baigti liūdna gaida. Esu tikrai sujaudinta naujienos apie mano seserį ir tų galimybių, kurias ši naujiena galėtų reikšti mums abiem. Kvatodamasi skaičiau tavo pasakojimą apie seržantų išvietes. Tą gabaliuką perskaičiau kitoms merginoms, ir jos taip pat juokėsi iki užkimimo. Aš tokia patenkinta, kad ryšių tarnybos karininkai sužinojo, jog tu moki prancūzų kalbą, ir davė tokį darbą, kur gali pritaikyti savo žinias. Kodėl jiems prireikė tiek laiko, kad sužinotų apie tavo sugebėjimus? Tikriausiai tu stengeisi laikytis nuošaliai? O dėl prancūziško batono, tai tavo tiesa — dešimt minučių, ir tu vėl alkanas. Vien tik oras ir praktiškai jokios medžiagos. Belhemas nėra toks baisus, kaip tau sakiau anksčiau, bet daugiau apie tai kitą kartą. Į voką įdedu ir Odino eilėraštį apie Jatso mirtį, iškirptą iš pernykščio „London Mercury“ numerio. Savaitgalį ketinu važiuoti pas Greisę ir pas ją surasti tavąją Hausmano knygą. Turiu skubėti. Tu esi mano mintyse kiekvieną minutę. Myliu tave. Lauksiu tavęs. Sugrįžk. Si.

Robį pažadino vienas iš kapralų, batu baksnodamas jam į užpakalį.

— Greičiau, viršininke. Kelkitės ir pasiblizginkite batus.

Jis atsisėdo ir pažvelgė į laikrodį. Kluono durų kiaurymės stačiakampis jau švytėjo tamsiai mėlyna šviesa. Sumetė, jog miegojo mažiau nei keturiasdešimt penkias minutes. Buožė uoliai iškratė šiaudus iš maišų ir išardė susimeistrautą stalą. Jie tylėdami sėdėjo ant šieno ryšulių ir rūkė po pirmąją dienos cigaretę. Išėję į lauką, išvydo molinį puodą sunkiu mediniu dangčiu. Viduje į muslino atraižą susuktas duonos kepalas ir pleišto formos sūrio gabalas. Turneris medžiokliniu peiliu čia pat padalijo paviržį į tris dalis.

— Jeigu tektų išsiskirti... — sumurmėjo.

Šviesa jau degė namo languose. Tolstančius juos nulydėjo piktas nubudusių šunų amsėjimas. Išėję pro vartus, pasuko per laukus šiaurės kryptimi. Po valandos sustojo jauname miškelyje gurkštelėti iš savo gertuvių ir parūkyti. Turneris nagrinėjo žemėlapį. Aukštai virš galvų jau ūžė pirmieji bombonešiai — penkiasdešimties „Heinker eskadrilė, skrendanti ta pačia kryptimi, kuria žygiavo ir jie — į pakrantę. Saulė jau ropštėsi aukštyn, danguje draikėsi vos keletas debesėlių. Puiki diena oro atakoms. Tylomis jie žingsniavo dar kokią valandą. Ėjo be jokių takelių, kryptį jis nustatė su kompasu. Jie kirto avių ir karvių ganyklas, griežčių ir nedaug dar nuo žemės pasistiebusių kviečių laukus. Nors ir keliavo laukais, vengdami kelių, nebuvo tokie saugūs, kokiais save laikė. Vienoje ganykloje jiedu surado pustuzinį sviedinių išraustų duobių, o aplinkui šimto jardų spinduliu mėtėsi mėsos, kaulų ir rudmargės odos lopai. Tačiau visi buvo įsitraukę į savo mintis ir niekas nešnekėjo. Turneriui kėlė rūpesčių tai, ką rodė žemėlapis. Jame matyti, kad jie turėtų būti per dvidešimt penkias mylias nuo Dankirko. Kelių tinklas vis tankėjo. Kuo arčiau prie tikslo, tuo sunkiau laikytis atokiai nuo magistralių. Visos jos kirtosi šiame pajūrio mieste. Be to, jiems tekdavo pereiti upes ir kanalus, o eiti prie tiltų laukais daug kur būtų tik laiko švaistymas, todėl tekdavo žingsniuoti netoli kelių.

Kelios minutės po dešimtos jie vėl sustojo poilsio. Perlipę per vieną tvorą, pateko į takelį, kurio surasti žemėlapyje jis nesugebėjo. Šis vinguriavo jiems pakeliui lygiais, beveik plikais laukais. Po dar pusvalandžio žygio priekyje, už poros mylių, vyrai išgirdo priešlėktuvinę ugnį — maždaug toje vietoje, kur buvo matyti bažnyčios bokšto smailė. Turneris sustojo ir vėl įbedė akis į žemėlapį.

— Atrodo, jis niekaip neranda dailios moteriškaitės, — kyštelėjo trigrašį kapralas Dilgėlė.

— Tsss. Jį vėl apniko abejonės.

Turneris atsirėmė į tvoros stulpą. Kiekvienąsyk, kai statydavo dešiniąją koją ant žemės, šoną varstė skausmas. Audiniuose įstrigęs aštrus daiktas, rodėsi, mėgina lįsti į lauką ir drasko jo audinius. Buvo neįmanoma atsispirti pagundai palytėti tą vietą rodomuoju pirštu. Tačiau ten jautė tik minkštus išdraskytus audinius. Po praėjusios nakties jam atrodė neteisinga, jog turi ir toliau klausytis kapralų pašaipų. Nuo nuovargio ir skausmo jisai vis labiau irzo, bet stengėsi nekreipti dėmesio ir mėgino susikaupti. Žemėlapyje aiškiai matyti kaimas, bet keliuko nebuvo, nors tasai neabejotinai turi vesti į tą kaimą. Vadinasi, bus lygiai kaip jis galvojo. Jiems teks išeiti į kelią ir juo žygiuoti iki pat gynybos linijos ties Berges-Furneso kanalu. Kitų variantų nebuvo. Kapralų pašaipos tęsėsi ir toliau. Jis sulankstė žemėlapį ir žengė pirmyn.

— Koks planas, viršininke?

Jis nieko neatsakė.

— Oi, oi. Pamanykite, mes ją užgavome.

Anapus zenitinių pabūklų salvių girdėti saviškių artilerijos ugnis — šiek tiek toliau į vakarus. Artindamiesi prie kaimo, jie išgirdo lėtai važiuojančių sunkvežimių garsą. Netrukus ir pamatė — išsirikiavę eile jie pėsčio žmogaus greičiu traukė į šiaurę. Kilo suprantama pagunda pasiprašyti pavežamiems, bet Turneris iš patirties žinojo, koks lengvas taikinys iš oro yra sunkvežimis. Pėsčiomis tu bent jau gali girdėti ir matyti, kas aplinkui vyksta ir kas prie tavęs artinasi.