Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Robis ją nulydėjo Vaitholo link, prie autobusų stotelės. Keletas brangių paskutiniųjų minučių. Užrašė jai savo adresą, juodą akronimų ir skaičių virtinę. Paaiškino, kad negalės palikti dalinio, kol nesibaigs pagrindinio parengimo programa. Paskui gaus dvi savaites atostogų. Si žvelgė į jį ir purtė galvą lyg kažko susierzinusi. Pagaliau jis paėmė ją už rankos ir suspaudė. Šis gestas turėjo perteikti visa tai, kas nebuvo pasakyta. Ji atsakė tokiu pat rankos paspaudimu. Atvažiavo autobusas, bet Si jo rankos nepaleido. Jiedu stovėjo dviese ir žiūrėjo vienas kitam į akis. Tuomet jis ją pabučiavo, iš pradžių lengvai, bet po akimirkos jiedu visu kūnu prisiglaudė vienas prie kito, ir kai jų liežuvių galiukai vėl palietė vienas kitą, bekūnė jo esybės dalis pajuto begalinę palaimą — nuo šiol savo atminties saugykloje jis vėl turės lobį, kuris maitins per visus ateinančius mėnesius. Tas pats lobis jį maitino ir dabar, Prancūzijos kaime, gulint ant šiaudų po didelio kluono stogu ir atviromis akimis leidžiant trumpas nakties valandas. Tąsyk jiedu apsikabinę vis stipriau spaudėsi vienas kitam prie krūtinės ir aistringai bučiavosi, o pro šalį slinko į autobusą lipančių žmonių vora. Kažkoks tipas praeidamas suspiegė jam į ausį. Ji verkė priglaudusi veidą prie jo skruosto, o jos sielvartas vėl atvėrė jų lūpas vienas kitam. Atvažiavo dar vienas autobusas. Tuomet ji atsiplėšė nuo jo, suspaudė riešą ir nepasakiusi nė žodžio neatsigręždama žengė pro autobuso duris. Robis matė, kaip ji susiranda laisvą vietą ir atsisėda. Kai autobusas pajudėjo, staiga suprato, kad galėjo važiuoti su ja kartu ir palydėti iki ligoninės. Suprato, kad savo noru atstūmė galimybę pabūti su ja dar keletą minučių. Puolė bėgti palei Vaitholo gatvę, tikėdamasis pavyti autobusą ties kita stotele. Tačiau šis greitai atsiplėšė toli į priekį ir dingo iš akių, pasukdamas Parlamento aikštės link.

Per parengiamąsias pratybas jiedu ir toliau susirašinėjo. Išsilaisvinę nuo cenzūros ir būtinybės kalbėti Ezopo kalba, vis dėlto neleido jausmams pernelyg įsisiūbuoti. Sunkiai išgyvendami tai, kad tenka bendrauti tik per popierių, ir suprasdami jausmų įsiūbavimo pavojus, vengė dalytis kuo nors daugiau nei prisiminimais apie jųdviejų atsisveikinimo apsikabinimą ir bučinį autobusų stotelėje. Laiškuose nuolat minėjo, kad myli vienas kitą, vadino vienas kitą „brangioji“ ir „brangusis“ bei reiškė įsitikinimą, kad ateitis juos neišvengiamai suves, bet stipresnius jausmų proveržius stengėsi valdyti. Dabar svarbiausia — išlaikyti glaudžią emocinę sąsają iki jo laukiančių dviejų atostogų savaičių. Draugės iš Džirtono koledžo laikų padedama, ji surado namelį Viltšyre, kuriame jiedu galės pabūti per jo atostogas, ir nors laisvalaikio valandėlėmis pajėgdavo galvoti tik vienas apie kitą, savo svajonių turinio laiškuose stengdavosi neatverti. Verčiau pasakodavo apie kasdieninius reikalus. Ji rašė, jog dirba gimdyvių palatoje, todėl kiekviena diena suteikia progą patirti kasdieninių stebuklų, taip pat dramatiškų bei dvasiškai pakylėtų akimirkų. Pasitaiko ir tragedijų, prieš kurias jųdviejų dramos ir rūpesčiai yra niekybė: naujagimių ir motinų mirtys, koridoriuose raudantys žmonės, dvasiškai sugniuždytos ir artimųjų prakeiktos paauglės motinos, apsigimę kūdikiai, širdyje žadinantys keistą pasibaisėjimo ir meilės mišinį. Aprašydama laimingą gimdymo finalą, akimirką, kai kova pabaigta ir išsekusi motina pirmą kartą paima kūdikį į savo rankas bei kupina susižavėjimo pažvelgia į jo veidelį, Sesilija patirdavo sunkiai suvaldomą tokios pačios savo ateities ilgesį — ateities, kuri būtų ne tik jos, bet ir jo. Šis ilgesys suteikdavo jos laiškų eilutėms nenusakomą autentiškumo jėgą, nors iš tikrųjų mintys daugiau sklandydavo ne tiek ties gimimo, kiek ties pradėjimo momentu.

Jis savo laiškuose aprašinėdavo paradinį kiemą, ginklų šūvio nuotolį, treniruotes, viršininkus, barakus. Negalėjo pretenduoti į kariškių parengimo kursus, bet tai buvo ir tam tikras privalumas, nes anksčiau ar vėliau tarp daugybės karininkų būtų sutikęs tokį, kuris žinotų apie jo praeitį. Kaip eilinis, jis buvo anonimas, o laikas, praleistas už grotų, suteikė tam tikrų privalumų. Pastebėjo, kad jau yra gana gerai prisitaikęs prie armijos režimo, ginkluotės ir uniformos tikrinimo, prie preciziškos lovų klojimo manieros bei reikalavimo kruopščiai sulygiuoti etiketes. Kitaip nei jo kolegos, laikėsi nuomonės, kad kariuomenės maistas nėra jau toks prastas. Dienos, nors ir varginančios, jam atrodė kupinos įvairovės. Žygiai kaimo vietovėmis teikdavo malonumą, apie kurį nedrįso prisipažinti kitiems šauktiniams. Priaugo ir svorio, sustiprėjo. Išsilavinimas bei amžius jį išskyrė iš kitų, bet jo praeitis šį pranašumą anuliavo, ir niekas nekreipė į jį ypatingo dėmesio. Šis vyrukas buvo laikomas išmintingu senu paukščiu, kuris žino daug naudingų dalykų ir kurio žinios praverčia, kai reikia užpildyti kokį dokumentą. Kaip ir ji, laiško turinį jis apribodavo viena diena, įterpdamas vieną kitą komišką ar jaudinančią istoriją, tarkime: vienas šauktinis atėjo į rikiuotę be vieno bato; į barakus iš kažkur pakliuvo besiblaškanti avis, kurios niekaip nebuvo įmanoma išvyti laukan; seržantų instruktoriaus šaudymo poligone vos nepakirto kulka ir 1.1.

Tačiau vis dėlto buvo vienas išorinis procesas, vienas šešėlis, kurio negalėjo nepaminėti savo laiškuose. Po praėjusiųjų metų Miuncheno įvykių jis, kaip ir visi kiti, buvo įsitikinęs, kad karas neišvengiamas. Treniruotės trumpinamos ir spartinamos, rengiama nauja stovykla, turinti priimti daug naujų šauktinių. Tuomet jis nerimavo ne dėl to, kad gali tekti dalyvauti karo veiksmuose, bet todėl, jog gali sugriūti jųdviejų Viltšyro svajonė. Ji irgi atspindėjo ir sustiprino jo nerimą aprašymais apie specialiuosius pasirengimus ligoninėje — čia buvo skubiai statoma daugiau lovų, vykdomi specialūs apmokymai, instruktuojama, kaip elgtis ekstremaliais atvejais. Tačiau jiems abiem visos šios niūrios prognozės atrodė keistai fantastiškos, nutolusios, galimos tik teoriškai. Juk daugybė žmonių aplinkui, gal mėgindami įtikinti save, vienu balsu kalbėjo: „na jau ne, dar kartą tai tikrai nepasikartos“. Taigi jiedu vis dar laikėsi įsikibę į savo svajones.

Robį jaudino ir kita, tiesiogiai su jais susijusi problema. Sesilija nuo pat 1935 metų lapkričio, kai buvo paskelbtas nuosprendis, nebendravo nei su tėvais, nei su broliu ar seserimi. Ji jiems nerašydavo laiškų ir slėpė nuo jų savo adresą. Namiškių laiškai ją pasiekdavo per jo motiną, kuri pardavė savo namelį ir persikėlė gyventi į kitą kaimą netoliese. Būtent per Greisę ji ir pranešė namiškiams, jog yra gyva, sveika ir nenori, kad su ja būtų bendraujama. Kartą pas ją į ligoninę buvo atėjęs Leonas, bet ji su juo nesikalbėjo. Visą popietę brolis lūkuriavo prie ligoninės vartų. Jį pamačiusi, ji sugrįžo atgal ir slėpėsi viduje tol, kol jis nuėjo. Kitą rytą išvydo jį stoviniuojantį šalia slaugių bendrabučio. Sesilija ryžtingai praėjo pro šalį, nė nepažvelgusi į jo pusę. Jis paėmė ją už alkūnės, bet ji ištraukė ranką iš brolio plaštakos ir nuėjo tolyn, regis, visiškai nekreipdama dėmesio į jo maldavimą pasikalbėti.

Robis geriau nei kas kitas žinojo, kaip ji myli savo brolį, kokia artima savo šeimai ir kiek daug jai reiškia namai bei juos supantis parkas. Jis ten niekada negalės grįžti, bet jam drumstė ramybę mintis, kad vardan jo Sesilija griauna dalį savo gyvenimo. Praėjus mėnesiui nuo pratybų parengiamojoje stovykloje pradžios, jai išsakė, kas jam neduoda ramybės. Jau ne vieną kartą jiedu probėgšmais apie tai vienas kitam užsimindavo, bet dabar problema išsikristalizavo kiek ryškiau.