Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Po kurio laiko Turneris nusiklojo apsiaustą, atsikėlė, užsimovė batus ir apgraibomis išsliūkino iš kluono, norėdamas lauke atsigauti. Jam svaigo galva iš nuovargio, bet miegoti dar nebuvo pasirengęs. Nekreipdamas dėmesio į urzgiančius sodybos šunis, takeliu patraukė ant žole apaugusios kalvelės, nuo kurios norėjo pažiūrėti į blyksnius pietiniame dangaus pakraštyje. Tai artėjančios vokiečių armados audra. Jis palietė ranka marškinių kišenę, kurioje buvo jos laiškas, o jame įdėtas lapelis su taip pat jos atsiųstu eilėraščiu. „Juodame šios nakties košmare / visi šunys Europoje loja“. Kiti jos laiškai buvo užsegti vidinėje milinės kišenėje. Pasistojęs ant sudaužyto sunkvežimio rato, galėjo apžvelgti platesnį horizonto pakraštį. Pabūklų ugnys matyti visur, išskyrus šiaurę. Sumušta armija bėgo koridoriumi, kuris, be abejo, siaurės, kol galiausiai neišvengiamai užsivers. Atsilikusiems nebeliks šansų išsigelbėti. Geriausiu atveju viskas vėl baigsis kalėjimu. Arba koncentracijos stovykla. Šiuo atveju jis neišgyvens. Kai Prancūzija kris, karui galo nebebus matyti. Nebus laiškų iš jos ir kelio atgal. Jokių derybų dėl paankstinto paleidimo iš kalėjimo už stojimą į ginkluotąsias pėstininkų pajėgas. Vėl ranka jam ant gerklės. Vėl perspektyva tūkstantį ar tūkstančius naktų leisti kalėjimo celėje, atmerktomis akimis, naršant savo praeitį ir laukiant, kol gyvenimas sugrįš pas jį, jei apskritai kada nors tai įvyks. Galimas daiktas, reikia dingti dabar, tučtuojau, kol dar ne per vėlu, eiti visą naktį ir visą dieną — tol, kol pasieks Lamanšo sąsiaurį. Dingti, paliekant kapralus likimo valiai. Apsisukęs jis leidosi šlaitu atgal, svarstydamas apie šį planą. Nematydamas žemės po kojomis, suprato, kad eidamas tamsoje ne ką pasistūmės į priekį, o gali ir susilaužyti koją, įkritęs į kokią duobę. Be to, galimas daiktas, kapralai nėra jau tokie niekam tikę — Buožė štai pagamino čiužinius, Dilgėlė padovanojo broliams porą cigarečių blokų.

Pagal jų knarkimą susirado savo „lovą“ ir nuropojo į ją. Tačiau miegas neskubėjo arba apimdavo tik keletui minučių, po kurių jis pabusdavo varstomas minčių, kurių negalėjo nei pasirinkti, nei valdyti. Persekiojo vis tie patys seni motyvai. Štai vėl prieš akis — jo vienintelis susitikimas su ja. Šešios dienos išėjus iš kalėjimo, viena diena iki užsirašant į pėstininkų diviziją netoli Alderšoto. Kai 1939 metais jie sutarė susitikti Džo Lajono arbatinėje pajūryje, prieš tai buvo nesimatę trejus su puse metų. Kavinėje jis atsidūrė gerokai anksčiau nei sutarta ir atsisėdo už staliuko kampe taip, kad gerai matytų duris. Laisvė jam dar buvo naujiena. Žingsnių garsas, apsiaustų, švarkų ir suknelių spalvos, linksmi ir garsūs vakarinio pakraščio gyventojų pokalbiai, maloni jauna patarnautoja, erdvė ir jokios tiesioginės grėsmės nebuvimas — vaikinas sėdėjo ir mėgavosi visa šia kasdienybės mozaika. Jos grožį ir vertę tegalėjo pajusti ir įvertinti tik jis vienas.

Jam būnant kalėjime, vienintelis moteriškos lyties lankytojas, kuriam leidžiama jį lankyti, buvo motina. Ir tai, kalėjimo administracijos teigimu, tik ligos atveju. Sesilija kiekvieną savaitę rašydavo laiškus. Jai atsakydamas, jis turėdavo apsimesti ankstesniuoju savimi, apsimesti esąs sveikas. Baimindamiesi psichiatro, kuris taip pat buvo jo laiškų cenzorius, jie negalėjo vienas kitam rodyti jokio juslinio ar netgi emocinio prieraišumo. Jis buvo laikomas šiuolaikišku, išsilavinusiu, nors ir senamadiškai šaltu bei oficialiu žmogumi. Robiui nustatyta kliniškai tiksli diagnozė — liguistas hiperseksualumas, patvirtinta, kad jam reikalinga medicininė pagalba ir psichologinė korekcija. Draudžiama bet kokia seksualinė stimuliacija. Kai kurie jo ir jos laiškai paprasčiausiai konfiskuoti už netgi drovias prieraišumo ir švelnumo apraiškas. Tad dažniausiai jie vienas kitam rašydavo apie literatūrą, o personažus naudodavo kaip slapyvardžius. Studijuodami Kembridže, susitikę gatvėje, jiedu neretai nesustodami praeidavo pro šalį. Taip ir nebuvo nė sykio susitikę pasikalbėti apie perskaitytas knygas, galybę laimingų ar tragiškų meilės istorijų! Tristanas ir Izolda, kunigaikštis Orsinas ir Olivija (ir Malvolio, beje), Troilus ir Krizeidė, ponas Naitlis ir Ema, Venera ir Adonis. Turneris ir Teilis. Kartą, apimtas desperacijos, laiške jis pavertė save Prometėjumi, prisikalė grandinėmis prie uolos, o jo kepenis kasdien lesė grifas. Kartais jis tapdavo kantriąja Griselde. „Ramus kampelis bibliotekoje“ jų slaptakalbėje reiškė seksualinę ekstazę.

Jiedu aprašinėjo vienas kitam ir savo kasdieninę buitį, aprašinėjo iki skausmo smulkiai, su menkiausiomis detalėmis. Kalėjimo rutiną jis piešdavo įvairiausiais aspektais, bet niekuomet jos nevaizduodavo kaip idiotiškos. Tai buvo visiškai suprantama. Jis jai niekuomet neminėdavo bijąs, jog gali išprotėti. Tai taip pat buvo suprantama. Ji niekuomet jam nerašė, kad jį myli, nors, aišku, būtų rašiusi, jei tikėtųsi, jog toks laiškas įveiks kalėjimo cenzūrą. Tačiau Robis jos jausmus suprato ir be tiesioginių užuominų.

Ji jam rašė, kad nesusitinka su savo šeima, nesikalba nei su tėvais, nei su broliu bei seserimi. Iš laiškų jis puikiai žinodavo kiekvieną jos, dirbančios slauge praktikante, dieną. Skaitydamas tokias laiško eilutes: „Šiandien nuėjau į biblioteką ir pasiėmiau anatomijos knygą, apie kurią tau minėjau. Susiradau ten ramų kampelį ir apsimečiau, jog skaitau“, jis žinojo, kad ji save maitina tais pačiais prisiminimais, kurie jį kankindavo kiekvieną naktį, apsiklojus plona kalėjimo antklode.

Kai Sesilija įžengė į kavinę, vilkėdama slaugės gobtuvą su pelerina ir jį pažadindama iš palaimingo svaigulio, jis kiek per greitai pašoko nuo kėdės ir išvertė savo arbatos puodelį. Žinojo, kad jo kostiumas, kurį motina išsaugojo, per didelis. Švarko pečiai gerokai per platūs. Jiedu atsisėdo prie staliuko, pažvelgė vienas į kitą, nusišypsojo ir nusuko akis į šalį. Robis ir Sesilija mylėjosi metų metus — mylėjosi laiškais. Savo koduotais laiškais jie prisiartindavo vienas prie kito be galo arti, bet koks dirbtinis tas artumas atrodė dabar, per šį trumpą susitikimą. Kai tarp jų, sėdint vienam šalia kito, staiga atsivėrė praraja, jie suprato, kaip toli savo laiškuose buvo užbėgę patys sau į priekį. Šią akimirką vaizdavosi ir jos troško pernelyg ilgai, taip ilgai, kad dabar pasijuto bejėgiai tikrovę prilyginti savo vizijoms. Jis per ilgai buvo anapus realaus pasaulio ir stokojo pasitikėjimo savimi, kad galėtų atsukti metus atgal ir pasakyti ką nors esminga. Aš myliu tave, tu išgelbėjai mano gyvenimą. Užuot ieškojęs kelių atgal, jis paklausė, kur ji gyvena. Ji jam papasakojo.

— Ar gerai sutariate su šeimininke?

Jis negalėjo sugalvoti nieko geresnio, nes paprasčiausiai bijojo drovios tylos, kuri grėsė nusileisti ant jųdviejų ir kuri būtų preliudija į tai, kad susitikimo pabaigoje ji jam pasakytų, jog buvo malonu vėl susitikti, o dabar ji turinti grįžti atgal į darbą. Visa, ką jiedu turėjo bendra, rėmėsi tomis keliomis kadaise bibliotekoje patirtomis minutėmis. Nejaugi tai taip trapu? Ji lengvai galėjo vėl grįžti atgal į sesers ar geros draugės vaidmenį. Tikriausiai yra nusivylusi. Jis prarado pasitikėjimą savimi, susitraukė visomis prasmėmis. Kalėjimas išmokė niekinti save, o ji atrodė tokia pat nežemiška, kokią ir atsiminė, ypač su slaugės uniforma. Jis nežinojo, kad ji kankinasi lygiai taip pat kaip ir jis, nesugebėdama įveikti beprasmiškos ir kvailos juos skiriančios įtampos sienos. Tos pačios įtampos skatinama, bandė su humoru pasakoti apie karštą jos buto šeimininkės temperamentą. Pasikeitus dar keliomis panašiomis frazėmis, ji iš tiesų dirstelėjo į mažą laikrodėlį, kabantį ant kaklo virš kairiosios krūties, ir pasakė, kad jos pietų pertrauka greitai pasibaigs. Jiedu buvo praleidę kartu apie pusvalandį.