Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Priekyje pasigirdo lyg ir mašinos gaudimas. Jis vis garsėjo ir darėsi piktesnis, galiausiai virto tokiu triukšmu, tartum neįsivaizduojamu greičiu suktųsi smagračiai ar elektrinės turbinos. Prie jų artinosi didžiulis triukšmo ir jėgos kupinas debesis.

— Bitės! — sušuko jis. Kad jie jį išgirstų, turėjo apsisukti ir sušukti dar kartą. Vabzdžių debesis jau buvo aiškiai matyti. Jis pakankamai gerai tai žinojo teoriškai. Jei viena bitė įsivels tau į plaukus ir suleis geluonį, mirdama ji pasiųs savotišką „cheminį pranešimą“ kitoms, ir visos kitos bitės kaip užkerėtos atakuos tą pačią vietą, nepaisydamos, jog čia pat turės mirti. Tarpusavio pagalbos prievolė! Po visų patirtų pavojų šis buvo panašus į pasityčiojimą. Jie užsitraukė ant galvų savo plačius apsiaustus ir leidosi bėgti per dūzgiantį bičių knibždėlyną. Dar iš jų neišsivadavę, pribėgo dvokiantį srutų griovį, kurį perlėkė svirduliuojančia lenta. Tik jiems pabėgėjus už netoliese dunksančio kluono, dūzgesys staiga nutilo. Priešais atsivėrė sodybos kiemas. Vos juos išvydę, puolė amsėti šunys, ir jie pamatė jų link skubančią moterį, kuri bėgdama pliaukšėjo delnais, tarytum jie būtų kokios vištos, kurias ji tokiu būdu galėtų nubaidyti. Kapralams teko kliautis Turnerio prancūzų kalbos žiniomis. Jis žengė žingsnį į priekį ir laukė, kol moteris prisiartins. Sklido gandai, kad civiliai vandens butelius pardavinėja už dešimt frankų, bet savo akimis jis to nė sykio nebuvo matęs. Visi jo sutikti prancūzai buvo pernelyg dosnūs arba per daug pasinėrę į savo pačių bėdas, kad tikėtųsi užmokesčio. Moteriškė buvo smulkutė, bet energinga. Ji šūkavo aštriu balsu.

— C est impossible, Msieu. Vous ne pouvez pas rester ici6.

— Mes apsistotume kluone. Mums reikia vandens, vyno, duonos, sūrio ir dar bet ko, kuo galite su mumis pasidalyti.

— Jokiu būdu!

— Mes juk kovojame už Prancūziją, — švelniai pasakė jis jai.

— Jūs negalite čia pasilikti.

— Auštant mūsų čia nebebus. Vokiečiai dar...

— Tai ne dėl vokiečių, pone. Tai dėl mano sūnų. Jie yra tikri gyvuliai. Ir gali bet kada sugrįžti.

Turneris prasispraudė pro moterį ir nuėjo prie hidranto, įrengto kiemo kampe, netoli lauko virtuvės. Dilgėlė ir Buožė nusekė iš paskos. Kol jis gėrėjuos iš tarpdurio stebėjo maždaug dešimtmetė mergaitė ir jos mažas broliukas, įsikibęs jai į ranką. Atsigėręs ir pripylęs savo gertuvę, jis jiems nusišypsojo, ir vaikai išnyko namo viduje. Abu kapralai prie hidranto nuėjo drauge, gėrė taip pat sykiu. Staiga jam iš už nugaros prisiartino moteris ir suspaudė alkūnę. Jai dar nespėjus prabilti, jis pasakė:

— Prašau mums atnešti tai, ko prašome, arba įeisime į vidų ir patys pasiimsime.

— Mano sūnūs yra gyvuliai. Jie mane užmuš.

Jis panoro pasakyti „na, ir tegu užmuša“, bet susivaldęs žengė kluono link ir šūktelėjo jai per petį:

— Aš su jais pasikalbėsiu.

— Pone, jie jus nužudys. Jie sudraskys jus į skutelius.

Kapralas Buožė buvo virėjas to paties dalinio, kuriame tarnavo ir kapralas Dilgėlė. Prieš patekdamas į armiją, jis buvo sandėlio savininkas Totenham Kot Roude. Dabar pareiškė turįs šiokį tokį supratimą apie patogumus ir kluone ėmėsi ruošti vietą nakvynei. Turneris buvo pasirengęs griūti ant šiaudų kaip papuola ir kur papuola. Buožė surado krūvą maišų, padedamas Dilgėlės, prikimšo juos šiaudų ir pagamino tris čiužinius. Iš šieno paketų, kuriuos kilnojo viena ranka, jis pagamino kažką panašaus į galvūgalio lentas. Ant plytų uždėjęs duris, padarė stalą. Iš kišenės išsitraukė pusę žvakės.

— Ir tokiomis sąlygomis gali būti patogu, — nesiliovė bambėti panosėje. Tai buvo pirmasis kartas, kai jie šitiek laiko išsivertė be seksualinių užuominų. Trys vyrai atsigulė į savo „lovas“, užsirūkė ir ėmė laukti. Dabar, kai jų nebekamavo troškulys, mintys ėmė suktis apie maistą, kurio netrukus turėjo gauti. Girdėdami, kaip visų trijų skrandžiai „groja maršus“, jie patyliukais krizeno vienas iš kito. Turneris jiems atpasakojo savo pokalbio su šeimininke turinį, taip pat ir tai, ką toji pasakė apie savo sūnus.

— Penktoji kolona, ne kitaip, — pareiškė Dilgėlė. Jis tik atrodė smulkus, nes gulėjo šalia savo milžino draugo ir pasižymėjo smulkiam žmogui būdingais aštriais veido bruožais bei draugišku graužiko snukučiu — šį įspūdį dar labiau sustiprindavo jo pomėgis laikyti viršutiniais dantimis prikandus apatinę lūpą.

— Arba prancūzų naciai. Simpatizuojantys vokiečiams. Kaip ir mūsų Moslis7, — atsakė Buožė.

Jie kiek patylėjo. Tada Buožė vėl prabilo:

— Arba paprasčiausi debilai dėl kraujomaišos, kaip ir visi kaimiečiai.

— Kad ir kaip ten būtų, — įsiterpė Turneris, — manau, jums vertėtų dabar pat pasiruošti ginklus ir pasidėti juos po ranka.

Jie padarė, kaip pasakyta. Buožė uždegė žvakę. Turneris patikrino savo pistoletą ir pasidėjo jį šalimais. Tada kapralai atrėmė „Lee-Enfield“ į medinę dėžę ir vėl atsigulė ant šiaudų prikimštų maišų. Tuo metu į kluoną įėjo mergaitė su krepšiu. Ji pastatė nešulį prie durų ir nubėgo šalin. Dilgėlė atnešė krepšį ir jie išdėliojo ant stalo tai, ką jame rado. Ten buvo apskritas juodos duonos kepalas, mažas gabaliukas minkšto sūrio, svogūnas ir butelis vyno. Duona buvo sudžiūvusi ir trenkė pelėsiais. Sūris skanus, bet jis dingo nuo stalo per keliolika sekundžių. Jie paleido vyno butelį per rankas, ir greitai jis ištuštėjo. Tad beliko žiaumoti apipelijusią duoną, kartkartėmis atsikandant svogūno.

— Tokio maisto neduočiau nė suknistam šuniui, — pareiškė Dilgėlė.

— Einu, — atsiliepė Turneris, — ir atnešiu ką nors geresnio.

— Mes irgi tuoj pasirodysim.

Tačiau dar kurį laiką jie visi trys tylėdami gulėjo savo „lovose“, tarytum nujausdami, kad kol kas senajai šeimininkei geriau nesirodyti akyse.

Tuomet visi išgirdo žingsnių garsą ir išvydo tarpduryje stovinčių dviejų vyriškių siluetus. Abu rankose kažką laikė — gal tai buvo lazdos, o gal ir šautuvai. Vakaro prietemoje neįmanoma gerai įžiūrėti. Nematyti ir brolių prancūzų veidų.

Vienas iš jų prabilo, ir jo balsas nuskambėjo gana maloniai.

— Bonsoir, Messieurs8.

— Bonsoir.

Turneris atsikėlė iš guolio ir paėmė į rankas revolverį. Kapralai ištiesė rankas prie savo šautuvų.

— Įeikite, — tyliai pasakė jis.

— Anglais? Belges?9 — nuskambėjo klausimas.

— Anglais.

— Mes jums šį bei tą turime.

— Ką tokio? — paklausė Turneris.

— Ką jis sako? — paklausė vienas iš kapralų.

— Jis sako, kad mums kažką turi.

— Po velnių.

Vyriškiai žengtelėjo porą žingsnių arčiau ir pakėlė tai, ką turėjo savo rankose. Šautuvus, ne kitaip. Turneris atlenkė gaiduko saugiklį. Jis išgirdo, kad Buožė ir Dilgėlė padarė tą patį.

— Ramiai, — sumurmėjo jis.

— Padėkite į šalį savo ginklus, ponai.

— Padėkite savuosius.

— Palaukite truputėlį.

Žmogus, kuris kalbėjo su jais, įkišo ranką į kišenę. Jis išsitraukė prožektorių ir juo pašvietė ne į kareivius, bet į savo brolį ir tai, ką šis laikė rankose. Tai buvo prancūziškos duonos kepalas. O kitoje rankoje — brezentinis maišas. Tuomet jiems dar parodė du ilgus prancūziškus batonus, kuriuos laikė pats kitoje rankoje.

— Mes dar turime alyvuogių, sūrio, pašteto, pomidorų ir kumpio. Ir, be abejo, vyno. Vive l‘Angleterre10.

— Eee... Vive la France11.