Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Taip kokį pusvalandį gulėjo prieblandoje ir skonėjosi šiuo savo sielvartu, kol išgirdo, kad policijos automobilio, pastatyto tiesiai po jos langais, variklis vėl užsivedė. Kiek pavažiavęs žvyru, automobilis sustojo. Pasigirdo balsai ir keleto žmonių žingsnių čiužesys. Brioni atsikėlė ir praskleidė užuolaidas. Rūkas dar tebetvyrojo, bet jau buvo skystesnis, tarytum spindintis iš savęs paties, ir ji turėjo pusiau užmerkti akis, kol jos prisitaikė prie šio skaistaus spindesio. Visos keturios policininkų automobilio durelės buvo atviros, o prie jo stovėjo trys konstebliai. Balsai sklido nuo žmonių grupės, stovinčios ties pagrindiniu įėjimu, taigi kiek per žemai, kad ji galėtų matyti. Tuomet vėl pasigirdo žingsnių garsas, ir štai jie pasirodė — du inspektoriai, o tarp jų — Robis. Ir su antrankiais! Jis laikė rankas priešakyje, o po jo marškinių rankogaliais ji pastebėjo tarpais sublizgant kažką metalinio. Šio momento įspūdis ir gėdingumas ją pašiurpino. Tai buvo dar vienas Robio kaltės patvirtinimas ir jo bausmės pradžia. Visa tai Brioni atrodė kaip amžinas prakeikimas.

Prisiartinę prie automobilio, jie sustojo. Robis pusiau pasisuko, bet jo išraiškos Brioni negalėjo įžiūrėti. Jis stovėjo tiesus, keletu colių aukštesnis nei inspektorius, galva pakelta. Tikriausiai didžiuojasi tuo, ką padarė. Vienas iš konsteblių sėdo už vairo. Jaunesnysis inspektorius apėjo automobilį iš kitos pusės ir atsistojo prie kitos pusės galinių durelių, o viršininkas jau rengėsi sodinti Robį ant galinės sėdynės. Tačiau tuo metu nematomame žmonių būryje po jos langu pasigirdo sambrūzdis, ir staiga ji išvydo prie automobilio visu greičiu bėgančią moterį glaudžiai aptempta suknele — tai buvo Sesilija. Artindamasi prie automobilio, Sesilija sulėtino žingsnį. Robis atsisuko ir žengė pusę žingsnio jos link. Keista — inspektorius, užuot užkirtęs jam kelią, taip pat žengtelėjo atgal. Dabar antrankiai buvo gerai matyti, bet Robis neatrodė susigėdęs, regis, jis visiškai nė nemato aplinkui esančių žmonių. Rimtu ir liūdnu veidu jis klausė Sesilijos žodžių. Policininkas abejingai žvelgė į priekį. Jei Sesilija žeria jam rūsčius kaltinimus, kuriuos jis, be abejo, nusipelnė išgirsti, jo veidas dabar turėtų atrodyti kitaip. Nors Sesilija buvo nusigręžusi, Brioni atkreipė dėmesį, jog kalbėdama ji beveik nejuda, vadinasi, kalba tyliai. Nieko — tyliai išsakomi kaltinimai turi dar didesnę jėgą. Jiedu žengtelėjo dar žingsnį vienas kito link, ir dabar jau Robis kažką pasakė, šiek tiek pakėlė savo antrankiais surakintas rankas ir paleido jas kristi žemyn. Ji palietė jas savosiomis, tuomet pakėlė ranką ir paglostė jo atlapus, o paskui, sugniaužusi juos abiem kumščiais, švelniai papurtė. Tai atrodė kaip švelnumo gestas, ir Brioni sujaudino jos sesers sugebėjimas atleisti, jei šis gestas reiškė būtent tai. Atlaidumas. Žodis, kuris iki šiol jai nieko nereiškė, nors Brioni tūkstančius kartų girdėjo jį šlovinant mokykloje ir bažnyčioje. Tačiau, matyt, iš tikrųjų šį žodį suprato tik jos sesuo. Be abejo, ji, Brioni, dar daug ko nežino apie Sesiliją. Tačiau bus laiko ją pažinti geriau, nes ši tragedija turi jas suartinti kaip niekada anksčiau.

Gerasis inspektorius granitiniu veidu, matyt, nusprendė, kad leido jau pakankamai daug, nes ryžtingai žengė pirmyn ir nustūmė Sesilijos ranką bei įsiterpė tarp jos ir Robio. Robis kažką paskubomis jai pasakė per pareigūno petį ir pasisuko automobilio link. Inspektorius rūpestingai uždėjo ranką Robiui ant galvos ir stipriai paspaudė žemyn, kad, besiropšdamas į vidų, šis jos netrinktelėtų į mašinos stogo briauną. Abu inspektoriai įsispraudė abipus įkalintojo. Durys užsitrenkė. Vienas iš likusių konsteblių, atiduodamas pagarbą, pridėjo ranką prie kepurės, ir automobilis pajudėjo iš vietos. Sesilija liko stovėti vietoje, nusisukusi į keliuką ir tyliai stebėdama tolstantį automobilį, bet krūpčiojantys pečiai išdavė, jog ji verkia, ir Brioni pajuto, kad niekuomet dar nemylėjo savo sesers labiau negu šią akimirką.

Čia jai reikėjo ir pasibaigti, šiai nesibaigiančiai dienai, kuri užsitęsė per visą trumpą vasaros naktį. Ji turėjo baigtis tuo metu, kai policininkų automobilis išnyko už kelio posūkio. Tačiau, pasirodo, šios dienos įvykių rezerve likęs dar vienas susidūrimas. Nenuvažiavęs nė dvidešimties jardų, automobilis vėl ėmė mažinti greitį. Keliuko viduriu artinosi žmogus, kurio Brioni nepastebėjo anksčiau. Artėjantis žmogus nerodė jokio noro trauktis automobiliui iš kelio. Tai buvo moteris, gana žemo ūgio ir apkūni, dėvinti gėlėtą kartūno suknelę. Ji buvo nusitvėrusi kažką panašaus į lazdą, bet atidžiau pažvelgus pasirodė, kad tai vyriškas skėtis su žąsies galvos formos rankena. Automobilis sustojo, radiatoriaus grotelėmis bemaž atsiremdamas moteriškei į krūtinę. Pasigirdo automobilio signalas. Tai buvo Robio motina, Greisė Turner. Ji pakėlė skėtį ir ėmė kažką šaukti. Policininkas, sėdėjęs šalia vairuotojo, išlipo į lauką ir, jai kažką pasakęs, paėmė už alkūnės. Iš paskos skubinosi dar vienas konsteblis, tas pats, kuris buvo atidavęs pagarbą nuvažiuojančiam automobiliui. Ponia Turner pasipurtė išlaisvindama ranką, vėl pakėlė skėtį, šį kartą abiem rankomis, ir žemyn atsuktu anties snapu visa jėga smogė per mašinos odinį stogą. Garsas priminė pistoleto šūvį. Kai konstebliai moteriškę pusiau nustūmė, pusiau nunešė į kelio pakraštį, ji pratrūko šaukti vieną vienintelį žodį. Šaukė taip garsiai, kad net Brioni iš savo miegamojo jį išgirdo.

— Melagiai! Melagiai! Melagiai! — staugte staugė ponia Turner.

Automobilis atidarytomis priekinėmis durelėmis lėtai pravažiavo pro ją ir sustojo, kad išlipęs policininkas galėtų vėl užimti savo vietą. Antrajam konstebliui su dideliu vargu sekėsi išlaikyti moteriškę vietoje. Vis dėlto ji sugebėjo dar kartą uždrožti automobiliui skėčiu, bet šį kartą anties snapas nuslydo jo stogu. Konsteblis išplėšė skėtį poniai Turner iš rankų ir, nutvėręs už peties, ją pargriovė ant šalikelės žolės.

— Melagiai! Melagiai! — vėl suriko Greisė Turner ir pašokusi žengė keletą beviltiškų žingsnių paskui nuvažiuojantį automobilį. Tuomet sustojo ir, užsidėjusi rankas ant strėnų, stebėjo, kaip jis pervažiuoja per pirmąjį tiltelį, įveikia kelio dalį sala“ paskui pervažiuoja antrąjį tiltelį ir galiausiai išnyksta baltoje rytmečio migloje.

Antra dalis

Problemų jau ir taip užteko, bet viena netikėta detalė jį visiškai sutrikdė. Kai, nužingsniavę tris mylias siauru keliuku, jie pasiekė vietą, kur jį kerta geležinkelis, jis išvydo į dešinę atsišakojantį keliuką, kurio jie ir ieškojo. Šis keliukas leidosi į daubą, o už jos kilo į mišku apaugusią kalvelę šiaurės vakaruose. Jis sustojo, kad galėtų panagrinėti žemėlapį. Tačiau šio nebuvo ten, kur, jo manymu, turėjo būti. Jo nebuvo nei kišenėje, nei diržo slaptavietėje. Nejaugi jį pametė ar paliko ten, kur buvo sustoję? Jis numetė savo milinę ant žemės ir jau kišo ranką į švarko užantį, kai viskas paaiškėjo. Žemėlapis buvo jo kairiojoje rankoje, kurioje, vadinasi, jį nešėsi jau daugiau kaip valandą. Jis slapčiomis dirstelėjo į du savo bendrakeleivius, bet šie, stovėdami per keletą žingsnių, žvelgė kažkur į tolį ir tylėdami rūkė. Taigi žemėlapis niekur nedingo. Tą žemėlapį jis ištraukė iš žuvusio kapitono rankų Vest Kente, apkasuose netoli — netoli ko?.. Tokie užnugario teritorijos žemėlapiai buvo tikra brangenybė. Drauge su žemėlapiu jis pasiėmė ir žuvusiojo kapitono revolverį. Ne, jis anaiptol neketino dėtis kariškiu. Paprasčiausiai buvo praradęs savo ginklą ir tesiekė vieno — išgyventi.