Иэн Макьюэн - Atpirkimas

Keliukas tuojau už kaimo įsiliejo į didesnį kelią, kuris čia pat darė lankstą į dešinę. Kokias dešimt minučių vyrai ilsino kojas, atsisėdę ant akmeninio vandens latako krašto. Trijų ir dešimties tonų sunkvežimiai, pusiau vikšriniai automobiliai ir greitosios pagalbos mašinos judėjo siauru posūkiu ne daugiau kaip mylios per valandą greičiu ir riedėjo tolyn ilgu tiesiu keliu, šalia kurio iš kairės pusės driekėsi platanų eilė. Kelias vedė tiesiai į šiaurę, link juodų dūmų debesų virš horizonto, ženklinančių Dankirką. Matyt, degė subombarduota naftos perdirbimo gamykla. Dabar kompaso jau nereikėjo. Abipus kelio stovėjo galybė sugedusios ar išvestos iš rikiuotės karinės technikos. Priešui neturėjo būti palikta nieko naudinga, tad sugedusios mašinos būdavo dar labiau sugadinamos. Pro atvirus dardančių sunkvežimių kėbulų galus blausiais žvilgsniais žvelgė sąmonę turintys sužeistieji. Keliu taip pat slinko šarvuočiai, karininkų automobiliai, ugniasvaidės ir motociklai. Įsimaišę tarp jų, aukštai virš kėbulų kraštų buities rakandų bei lagaminų prikrauti, važiavo civilių automobiliai ir sunkvežimiai, autobusai bei vežimai, stumiami vyrų ir moterų ar traukiami arklių. Oras pilkas nuo dyzelinių variklių dūmų, kuriuose paskendę vangiai žingsniavo šimtai kareivių — jie kartais judėjo greičiau nei motorizuotas transportas. Dauguma turėjo ginklus ir buvo apsisiautę milinėmis, vis kaitresnėje rytmečio saulėje tapusiomis tikra našta.

Drauge su kareiviais ėjo ištisos šeimos, tempdamos lagaminus, ryšulius, kūdikius ar už rankos vesdamos didesnius vaikus. Vienintelis žmogiškas garsas, kurį Turneris girdėjo per variklių kriokimą — tai nešamų kūdikių klyksmas. Buvo ir senyvų žmonių, iš kurių daugelis ėjo pavieniui. Vienas senukas nauju batisto švarku, margu kaklaraiščiu ir audeklinėmis šlepetėmis, pasiramsčiuodamas dviem lazdomis, slinko taip lėtai, kad jį lenkė netgi vos judantys automobiliai. Senukas sunkiai alsavo. Kad ir koks būtų jo kelionės tikslas, akivaizdu, kad jo jis nepasieks. Kitoje kelio pusėje, kaip tik ant kampo, stovėjo dar veikianti batų parduotuvė. Viduje Turneris pastebėjo moterį su maža mergaite prie šalies, kalbančią su pardavėjo pagalbininku, kuris rankose laikė po skirtingą batą. Visi trys nekreipė jokio dėmesio į pro šalį slenkančią procesiją. Prieš srovę važiavo kolona šarvuočių, kurie kaip tik dabar taikėsi „nukirsti“ šį nepatogų posūkį. Jų dažai švieži ir švarūs, akivaizdžiai neragavę kautynių ugnies. Šarvuočiai skubėjo į pietus sutikti vokiečių puolimo. Stodami į mūšį su Pancerio divizija, jie turėjo vieną tikslą — laimėti papildomą valandą ar dvi besitraukiantiems kareiviams.

Turneris atsistojo, gurkštelėjo iš savo gertuvės ir pradėjo slinkti procesijoje porai lengvųjų kalnų pėstininkų iš paskos. Kapralai patraukė drauge. Jis nejautė atsakomybės už juos, nes jau pasiektas pagrindinis besitraukiančios žmonių masės srautas. Miego stygius dar padidino jo priešiškumą kapralams. Šiandieninės jų patyčios, jo nuomone, nubraukė praėjusios nakties brolystę. Iš esmės jis jautė priešiškumą visiems aplinkui. Visos jo mintys buvo susitraukusios į vieną mažą kietą tašką — išgyventi.

Norėdamas pagaliau atsikratyti kapralų, jis paspartino žingsnį, aplenkė škotus ir prasispraudė pro grupelę vienuolių. Šie vedėsi porą tuzinų vaikų mėlynomis palaidinukėmis. Jie atrodė kaip internatinės mokyklos klasė, panaši į tą, kuriai jis dėstė netoli Lilio esančiame internate vasarą prieš stodamas į Kembridžą. Dabar šie prisiminimai jam atrodė lyg iš kito žmogaus gyvenimo. Mirusi civilizacija. Pirmiausia buvo sugriautas jo gyvenimas, paskui — ir visų kitų. Turneris piktai žingsniavo į priekį, skverbdamasis per minią ir žinodamas, kad šio tempo ir jis pats negalės ilgai išlaikyti. Jam jau buvo tekę žygiuoti panašioje į šią kolonoje — tai buvo pirmąją kelionės dieną — ir jis žinojo, ko reikia dairytis. Čia pat, dešinėje, palei kelią, tranšėja, bet ji sekli ir atvira. Kairėje driekėsi medžių eilė. Jis nuvinguriavo į kitą kelio pakraštį ir atsidūrė tiesiai priešais dengtą „Renault“ automobilį. Išvydęs taip arti išnirusį žmogų, vairuotojas užgulė signalą. Spigus jo garsas sukėlė Turneriui staigaus įniršio bangą. Gana! Jis prišoko prie vairuotojo durelių ir jas atplėšė. Viduje sėdėjo pavyzdingai tvarkingas vaikinukas pilku kostiumu ir minkšta fetrine skrybėle. Šalimais pūpsojo kalnas lagaminų, o ant galinės sėdynės buvo susigrūdusi jo šeima. Turneris griebė vyriškį už kaklaraiščio ir jau norėjo laisvąja ranka tėkšti į jo kvailą snukį, bet tą akimirką riešą apgniaužė kita plaštaka, akivaizdžiai pasižyminti didele jėga.

— Šitas nėra mūsų priešas, viršininke.

Nepaleisdamas jo rankos, kapralas Buožė pavedė jį į šalį. Dilgėlė, kuris stovėjo Buožei už nugaros, užtrenkė „Renault“ dureles su tokia jėga, kad prie jų pritvirtintas veidrodėlis nulėkė ant žemės. Vaikai mėlynais marškinėliais prapliupo ovacijomis.

Visi trys vėl perėjo į kitą kelio pusę ir dabar jau žingsniavo po medžių laja. Saulė buvo gerokai pakilusi ir kaitri, o lajos šešėliai tebesidriekė šalia kelio. Kai kurie sunkvežimiai, riogsantys palei apkasus, akivaizdžiai išvesti iš rikiuotės per oro atakas. Aplink juos kalnai įvairiausių šiukšlių — akivaizdu, kad juose knaisiojosi kareiviai, ieškodami maisto, gėrimų ar degalų. Turneris Ir kapralai briste brido per virstančias iš dėžių rašomųjų mašinėlių juosteles, dvejybinės buhalterijos knygas, skardinių stalų ir sukiojamųjų kėdžių siuntas, virtuvės rykus ir automobilių variklių dalis, balnus, balnakilpes ir pakinktus, siuvimo mašinas, trofėjines futbolo taures, viena ant kitos sumaunamas kėdes, jiems teko perlipti filmų projektorių ir nafta varomą elektros generatorių, kuriuos abudu kažkas buvo sudaužęs šalimais numestu laužtuvu. Vyrai praėjo pro greitosios pagalbos mašiną, pusiau įvirtusią į tranšėją ir be vieno rato. Žalvarinė emblema ant durelių skelbė: „Ši greitosios pagalbos mašina yra Brazilijoje gyvenančių britų dovana“.

Turneris suprato, kad įmanoma užmigti žingsniuojant. Sunkvežimių variklių kriokimas staiga nutildavo, kaklo raumenys atsipalaiduodavo, galva nusvirdavo žemyn, ir jis krūptelėjęs bei susvirduliavęs vėl nubusdavo. Jei kas, Buožė ir Dilgėlė jį prilaikydavo ir neleisdavo parkristi. Vakar jis jiems papasakojo, ką patyrė pirmąją kelionės dieną, žingsniuodamas panašioje kolonoje — dvidešimt vyrų, susėdusių trijų tonų sunkvežimio kėbule, žuvo nuo vienos vienintelės bombos. Tačiau jis nežinia kaip atsidūrė tranšėjoje, susigūžęs ir įkišęs galvą į vandens vamzdį, su šrapneliu apdraskytame šone.

— Eikite vieni, — pasakė jiems. — Aš lieku čia.

Šypsenos anų veiduose dingo. Be jo jie niekur neis — Turneris buvo jų „laimingas bilietas“.

Jie pasivijo dar keletą lengvųjų škotų pėstininkų. Vienas iš jų grojo dūdmaišiu, kurio garsai kapralus paskatino pro nosį parodijuoti tokią muziką. Turneris parodė ketinąs pereiti į kitą kelio pusę.

— Jei įsivelsite į muštynes, aš tikrai nebūsiu jūsų pusėje.

Pora škotų jau atsigręžė į juos ir kažką šnabždėjosi tarpusavyje.

— „Kokia puiki ir skaisti mėnulio šviesa šią naktį“, — užtraukė Dilgėlė Londono prastuomenės žargonu. Jo žodžius galėjo palydėti nemalonumai, jei ne priekyje pasigirdęs pistoleto šūvis. Visi krūptelėjo ir pasilenkė, dūdmaišis bemat nutilo. Atvirame lauke ilga vora buvo išsirikiavęs prancūzų kavalerijos dalinys. Prie vieno žirgo prisiartino karininkas, stabtelėjo ir jį nušovė pistoleto šūviu į galvą. Tuomet žengė prie kito, šį nušovęs — prie gretimo. Raitininkai pasitempę stovėjo kiekvienas prie savojo žirgo, ceremoningai priglaudę kepures prie krūtinių. Žirgai kantriai laukė savo eilės.